Apie maldą

„Viešpatie, išmokyk mus melstis...“ – šiuos žodžius ištarė vienas iš Jėzaus mokinių, pamatęs besimeldžiantį Jėzų. Galbūt mokinį įkvėpė Jėzaus maldingumas, o gal dvasinis žingeidumas, nes juk ir Jonas Krikštytojas mokė savo mokinius melstis. Tad Jėzus pamokė juos maldos ,,Tėve mūsų“, kuri dar vadinama Viešpaties malda. Tai bene vienintelė malda, kuria meldžiasi tiek katalikai, tiek protestantai ir stačiatikiai.

Vis dėlto ar mes jau išmokome melstis? Ar esame įgudę maldininkai, jog galėtume ir kitus pamokyti? Malda vis dar yra tam tikra paslaptis, tad noriu pažadinti mumyse maldingumo dvasią, kad ieškotume Dievo melsdamiesi ir trokštume Jo valios savo gyvenime. Pastaraisiais metais daug galvojau apie maldą, prašiau Viešpaties apreiškimo ir supratimo, ieškojau atsakymų į man rūpimus klausimus. Todėl išdrįsau savo mintimis pasidalinti ir šiame straipsnyje.

Turbūt visi pritarsite, kad kiekviena tikinčiųjų grupė ar krikščioniška konfesija turi savų supratimų ar įsitikinimų apie maldą. Šiuo straipsniu neketinu mokyti, tik remdamasis Dievo žodžiu noriu aptarti kelis labai svarbius maldos aspektus. Taip pat noriu parodyti, kokia svarbi yra malda tiek bendruomenės, tiek asmeniniame gyvenime. Įdėmiau pažvelkime į Viešpaties maldos pirmąsias eilutes, nes tai vienintelė Viešpaties Jėzaus mokiniams palikta Jo malda. Evangelijoje pagal Luką rašoma: Jėzus tarė jiems: Kai meldžiatės, sakykite: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas. Teateinie Tavo karalystė, Tebūnie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“ (Lk 11, 2).

Maldoje kreipdamiesi į Dievą mes išsakome, kas mums labai svarbu, maldos žodžiais išreiškiame savo valią. Taip ir Viešpats mokydamas mokinius melstis šiuo mokymu išreiškė savo valią ir parodė, kas Jam yra svarbiausia, ko turėtume prašyti. Tai – malda pagal Jo valią. Kreipdamiesi į Tėvą ir Jį pagarbinę, sakome: teateinie Tavo karalystė... Būdamas šioje žemėje, Jėzus daug kartų savo mokiniams kalbėjo apie Dievo karalystę ir jos paslaptis. Todėl ir mokydamas mokinius melstis Jis ragino prašyti, kad Jo karalystė ateitų į šią žemę. Tačiau Dievo karalystė – tai ne kokia žemiška teritorija ar vieta žemėje, tai yra dvasinė karalystė. Dievo karalystė – tai gyvenimas pagal Dievo žodį ir Jo tvarką, nes Jis pats yra šios Karalystės Karalius. Jis trokšta atstatyti žemėje dievišką tvarką.

Tebūnie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje... Žemė ir visa, kas joje yra, buvo sukurta Dievo, todėl Jis trokšta, kad ir šiandien viešpatautų Jo valia. Šių dienų krikščionys gyvena kitokiame pasaulyje nei Jėzaus mokiniai. Tokios sąvokos kaip Dievo karalystė ar Dievo valia yra svetimos sekuliaraus pasaulio mentalitetui. Manau, kad ir krikščionys, melsdamiesi Viešpaties malda, ne per daug gilinasi į mano minėtų sąvokų prasmę. Bet juk melsdamasis aš prašau, kad Dievo karalystė ir Jo valia visų pirma būtų mano gyvenime. Taip aš deklaruoju visišką savo priklausomybę nuo Dievo. Šiais maldos žodžiais aš prašau ne žemiškų, o dvasinių dalykų, kurie kūniškam žmogui nėra labai svarbūs. Jei mano gyvenimo prioritetas – Dievo karalystės ieškojimas, Jėzus pažadėjo, kad visa kita bus pridėta. Kaip svarbu patikėti Jo žodžiu ir prašyti Dievo dvasinių dalykų!

Kaip jau minėjau, mes prašome to, kas mums svarbiausia. Jei mums svarbiausia šis žemiškas gyvenimas, o ne amžinieji Dievo reikalai, vadinasi, mes taip ir nesupratome Evangelijos žinios. Jėzaus pažadai yra dvasiniai – tai amžinojo gyvenimo pažadai. Apie tai kalba ir apaštalas Paulius, ragindamas mus neapsigauti: juk ką pasėsime, tą ir nupjausime. Todėl permąstykime savo maldų turinį ir ieškokime dalykų, kurie svarbūs mūsų Viešpačiui, – juk Jis atėjo išgelbėti mus iš amžinosios pražūties, o ne dėl žemiško gyvenimo gerovės.

Neatsakyti poreikiai

Dažnai savęs klausiu: ar Viešpats visada išklauso mano maldas? Ar mano maldos Dievui priimtinos? Juk jei aš meldžiuosi Jėzaus vardu, tai reiškia lyg pats Jėzus melstųsi ir prašytų kartu su manimi. Neretai pamąstau, ar tikrai Jėzus prašytų to, ko aš prašau. Būkime sąžiningi ir pripažinkime, kad daug mūsų maldų lieka be atsako – na, bent jau mums taip atrodo. Norint atsakyti į šiuos klausimus, teks atidžiau pažvelgti į savo maldos gyvenimą ir maldų turinį.

Dievo žodis moko ir net ragina prašyti, ir tai, ko gero, mums visiems suteikia daug vilčių. Tačiau kyla vėl tas pats klausimas – ar mes, Dievo vaikai, galime prašyti savo Dangiškojo Tėvo, ko tik mūsų širdis geidžia, ir Jis mums tai suteiks? Manau, ne vienas iš mūsų pastebėjome, jog mūsų tikėjimo kelio pradžioje Viešpats tikrai liejo daug malonės ir, atrodo, dažniau atsakydavo į mūsų prašymus. Tačiau gyvenant su Kristumi jau ne vieną dešimtmetį, mes pasikeitėme, ir mūsų Viešpats nori mums suteikti daugiau supratimo ir Jo pažinimo, nei turėjome iš pradžių. Prisiminkime apaštalo Pauliaus žodžius: Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, supratau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, bet tapęs vyru, palikau tai, kas vaikiška (1 Kor 13, 11). Taigi augdami dvasiškai Kristuje ir vis daugiau Jį pažindami, keičiamės ne tik mes, bet keičiasi ir mūsų maldų turinys. Manau, jog maldų turinys ir parodo, kiek pažįstame Dievą. Laikui bėgant Viešpats tikisi iš mūsų daugiau dvasinės pažangos: juk kam duodama, iš to ir pareikalaujama. Nenormalu, jei visą gyvenimą liekame kūdikiai Kristuje.

Girdėdami apie Jo meilę ir gerumą, mes džiaugiamės ir kuriame savo ateities planus „kartu su Dievu“. Prašome Jo padėti įgyvendinti asmeninius planus, net nesusimąstydami, ar Viešpats tiems mūsų planams pritaria. Tačiau kai mūsų maldos lieka be atsako, nusimename, o būna ir taip, kad net supykstame ant Dievo. Prisiminkime kelis Jėzaus mokinius, kurie prašė aukštos pozicijos Dievo karalystėje. Jėzus jiems atsakė: Nežinote, ko prašote. Kitą kartą Viešpats priekaištavo mokiniams, sakydamas: Nežinote, kokios dvasios esate. Šie pavyzdžiai atskleidžia Jėzaus mokinių kūniškumą ir savanaudiškumą.

Maldos procese dalyvaujame ne tik mes, bet ir Dievas. Šventosios Dvasios įkvėpti mes prašome Tėvo Jėzaus vardu. Manau, kad tikra malda yra tuomet, kai melstis mus įkvepia Šventoji Dvasia – tokia malda yra pagal Jo valią. Tai vyksta, jei esame Jame, nes kūniškas žmogus negirdi Dievo Dvasios balso. Anksčiau ar vėliau mums teks pripažinti Dievo visavaldystę ir viešpatavimą. Juk ir žemiški vaikai klauso tėvų ir vykdo jų valią, tuo labiau tai daryti turime mes, Dievo vaikai.

Prisiminkime žydų patirtį, aprašytą Izaijo pranašystės 58 skyriuje. Nors Dievo tauta uoliai pasninkaudavo ir melsdavosi, jos gyvenimas liudijo ką kita. Todėl Viešpats ragino savo tautą gyventi pagal Jo Karalystės principus ir pažadėjo atsakyti į jų maldas, pasotinti jų sielą sausros metu ir sustiprinti jų kūnus. Mūsų Viešpats nepasikeitė – Jis yra toks pat vakar, šiandien ir per amžius.

Dievas kelia sąlygas savo žmonėms. Taip buvo Senosios sandoros metu, taip yra ir šiandien. Dievo žodis buvo ir yra skirtas Dievo žmonėms, o ne pasauliui. Naujasis Testamentas taip pat parašytas tikintiesiems, Jo išrinktiesiems, todėl paklusnumo Jis tikisi iš mūsų, o ne iš pasaulio. Kas neturi Kristaus dvasios, tas nėra Jo, – rašo apaštalas Paulius Laiške romiečiams, o viena iš pagrindinių Kristaus Dvasios savybių yra paklusnumas Dievui. Jėzus buvo klusnus savo Dangiškajam Tėvui iki mirties, iki kryžiaus mirties. Pamąstykime apie tai. Kristus grįš pasiimti savųjų, todėl nuolat tirkime save, ar vis dar esame Jame. O gal gyvename savo savanaudišką gyvenimą, kuris Dievui nepatinka, bet drąsiai, pasitikėdami einame prie Jo malonės sosto su savo poreikiais, nes Dievas mus myli ir privalo atsakyti į visus mūsų poreikius. Deja, Viešpats nėra mūsų norų ar pageidavimų pildytojas, Jis – savo planų ir savo valios Vykdytojas. Apaštalas Jokūbas savo laiške labai griežtai rašo apie savanaudžius maldininkus, kurie prašo patenkinti jų užgaidas.

Visa širdimi tikiu Dievo aprūpinimu, Jo pagalba bei Jo apsauga, tačiau ne tai yra mano gyvenimo tikslas ar motyvacija Jam tarnauti ir su Juo gyventi. Aš noriu pažinti Dievą tokį, koks Jis yra, nesvarbu, ar Jis mane laimina, ar veda per dykumas. Savo gyvenimu noriu pašlovinti Dievą ir ieškoti Jo Karalystės. Juk Kristus mokė savo mokinius duoti, aukoti, prarasti savo asmeninį gyvenimą dėl Jo. Jis nemokė, kaip mums ką nors gauti. Kryžius – tai žmogiško kūniškumo ir savanaudiškumo praradimas, bet jei neimame savo kryžiaus, esame neverti Jo. Jėzus mokė krauti turtus danguje, bet dar taip dažnai mes prašome laikinų, žemiškų dalykų ir nesirūpiname tapti turtingais pas Dievą... Te Viešpats įkvepia mus trokšti amžinųjų Dangiškos Karalystės vertybių!

 

 

 

Bendrinti: