Argi ne todėl klystate, kad nepažįstate nei Raštų, nei Dievo jėgos? (Mk 12, 24).
Pabandykime įsivaizduoti, jog Apaštalų darbų 2 skyriuje aprašytame pasakojime apie Sekmines skaitytume tik apaštalo Petro išgyvenimus: „Jėga! Kaip papūtė, kaip nužengė – lyg vėjas, lyg ugnis!.. Mes visi kaip girti... Pradėjome kalbėti kažkokiomis nežinomomis kalbomis... Ir kiti pagalvojo, kad mes girti... Aleliuja!“ Na, neblogai, bet matome, jog visa tai išgyvenęs apaštalas Petras žmonių dėmesį kreipia į Šventajame Rašte užrašytus pranašo Joelio žodžius: Šitie nėra, kaip jūs manote, prisigėrę [...], bet čia išsipildė, kas buvo pasakyta per pranašą Joelį: „Paskutinėmis dienomis, – sako Dievas, – Aš išliesiu savo Dvasios kiekvienam kūnui“ (Apd 2, 15–18; Jl 2, 28–32). Todėl mes skaitome ne tik apie ypatingu būdu pasireiškusios Šventosios Dvasios sukeltus apaštalų išgyvenimus, bet randame ir nuorodas į Biblijoje užrašytas pranašystes, kurios čia išsipildė.
Šiame straipsnyje pažvelgsime į vieną Jėzaus tarnystės dieną, aprašytą Evangelijos pagal Morkų 12 skyriuje, kai Jis savo oponentams uždavė retorinį klausimą: Argi ne todėl klystate, kad nepažįstate nei Raštų, nei Dievo jėgos? (Mk 12, 24). Pasigilinsime į paties Jėzaus atsakymus, atkreipdami dėmesį ir kartu pasimokydami, kaip įdomiai ir netradiciškai Jis interpretuoja Šventąjį Raštą.
Palyginimas apie vynuogyną
Jėzus pradėjo kalbėti jiems palyginimais [...] (Mk 12, 1). Kam Jėzus kalbėjo? Apie tai sužinome iš konteksto – ankstesniame skyriuje skaitome, jog Jėzus, iškilmingai įžengęs į Jeruzalę, šventykloje išvarto prekiautojų stalus, tuo labai supykdydamas aukštuosius kunigus bei Rašto žinovus, kurie net pradėjo tartis, kaip Jį pražudyti (Mk 11, 1–18). Tolimesniame skyriuje užrašytos oponentų pastangos pagauti, sukompromituoti Jėzų ir, žinoma, mūsų Viešpaties išmintingi atsakymai.
12 skyriaus pradžioje Jėzus pasako palyginimą apie vynuogyną, jo savininką bei negailestingus nuomininkus, nesibodėjusius užmušti net patį vynuogyno savininko sūnų (žr. Mk 12, 1–12). Galbūt mums, lietuvaičiams, užaugusiems obelų, ąžuolų ir pušynų paunksmėje, toks pasakojimas ne visai suprantamas, tačiau Jėzaus klausytojai buvo žydai. Manau, kad kunigai bei Rašto žinovai puikiai žinojo panašią istoriją, užrašytą pranašo Izaijo. Pranašas kalba, kad Šeimininkas, įrengęs vynuogyną, laukia gero, kokybiško derliaus, bet šis vis augina netinkamas, rūgščias uogas. Kareivijų Viešpaties vynuogynas yra Izraelio namai, o Judo žmonės – Jo mėgiamiausi daigai (Iz 5, 1–7). Vynuogynas – tai Izraelis, vynuogyno nuomininkai – tautos dvasiniai ir politiniai lyderiai. Jėzaus klausytojai suprato, kad palyginimas buvo jiems taikomas (Mk 12, 12).
Jėzus Rašto žinovams ir kunigams primena apie Raštuose minimą Kertinį Akmenį (Iz 28, 16; Ps 118, 22–23), kurį atmetus anksčiau ar vėliau (šiame gyvenime ar anapusybėje) visa tai, kas gyvenime buvo statoma, gali sugriūti. Ar neskaitėte, kas parašyta Raštuose: „Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu“ (Mk 12, 10). Vėliau kiti Naujojo Testamento autoriai – apaštalai Paulius ir Petras – šiuos įvaizdžius vartodami savo laiškuose aiškiai įvardija, kad Kertinis Akmuo, jungiantis Senąjį ir Naująjį Testamentus, laikantis bažnytinio bei asmeninio gyvenimo sienas, yra ne kas kita, o pats Jėzus Kristus (žr. 1 Kor 3, 9–15; 1 Pt 2, 4–8; Ef 2, 14–22).
Ciesorius ir Dievas
Tada jie siunčia pas Jėzų fariziejų ir erodininkų, kad sugautų Jį kalboje (Mk 12, 13). Dėl religinių ir nacionalistinių įsitikinimų fariziejai nemėgo Erodo, nes jis buvo ne žydas. Nepalaikė jie ir jo šalininkų. Tačiau panašiai kaip Erodą su Pilotu suvienijo Jėzaus klausimas (Lk 23, 12), taip ir fariziejai, erodininkai ir kunigai tapo „draugais“, kurie ėjo išvien prieš Jėzų.
Paplonintais liežuviais jie mėgina išprovokuoti Jėzų, klausdami: Mokytojau, žinome, jog Tu esi tiesakalbis ir niekam nepataikauji. Tu neatsižvelgi į asmenis ir mokai Dievo kelio, kaip reikalauja tiesa. Ar reikia mokėti ciesoriui mokesčius, ar ne? Mokėti ar nemokėti? (Mk 12, 14–15). Jie žino, kad galės užsipulti Jėzų, nesvarbu, kokį atsakymą gaus – teigiamą ar neigiamą. Pirmu atveju, Jį būtų galima apkaltinti kolaboravimu ir okupacinės valdžios palaikymu, o antru – nepaklusnumu valdžiai bei sukilimo kurstymu. „Kieno atvaizdas ant pinigo?“ – klausia Jėzus. Žmonės atsako: „Ciesoriaus.“ Mane žavi puikus Jėzaus atsakymas: Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui (Mk 12, 17).
IV–V a. susiformavo vadinamoji „dviejų kalavijų teorija“, kalbanti apie dvi valdžias: pasaulietinę, kuri valdo regimąjį pasaulį, ir religinę, valdančią neregimąjį (dieviškąjį) pasaulį. Jas abi įsteigė ir įgaliojimus suteikė Dievas (žr. Rom 13). Bažnyčios istorijoje atsispindi imperatorių bei popiežių kova dėl įtakos ir viršenybės viena kitai – ribų, galių, poveikio vienos kitai nustatymų. Visada būdavo geriau, kai jos, žinodamos savo ribas bei gerbdamos viena kitą, buvo atskirtos. Jėzaus laikų denaro monetoje buvo atspaustas imperatoriaus Tiberijaus (42 m. pr. Kr.–37 m. po Kr.) atvaizdas ir įrašas: „Tiberijus Cezaris Augustas, sūnus dieviškojo Augusto.“ Taigi, Jėzaus atsakyme: Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui, galime įžvelgti ir subtilią užuominą, jog žemiškasis valdovas Cezaris nėra Dievas.
Sadukiejai
Anų laikų tautos religinį elitą sudarė esėjai, fariziejai ir sadukiejai. Esėjai, kuriems priklausė ir Jonas Krikštytojas, buvo to meto asketai, fariziejai – Rašto žinovai – geriausi to meto teologai, o sadukiejai, susiformavę II a. pr. Kr. ir kildinami iš Dovydo laikų vyriausiojo kunigo Cadoko (1 Kar 1) palikuonių, priklausė valstybę valdančios religijos vyriausiųjų kunigų atstovams (Apd 5, 17). Taigi, pas Jėzų ateina sadukiejų, kurie neigia mirusiųjų prisikėlimą, ir klausia [...] (Mk 12, 18). Sukurpę sunkiai tikėtiną istoriją apie žmoną ir 7 brolius, kurie visi buvo jos oficialūs vyrai, jie klausė – tai kaip ten su tuo mirusiųjų prisikėlimu? Kurio gi žmona ji bus? O gal bus vyrų haremas?
Iš Evangelijos pagal Morkų 12, 18 sužinome, kad sadukiejai neigė mirusiųjų prisikėlimą. Ir Apaštalų darbuose rašoma: Mat sadukiejai sako, kad nėra nei prisikėlimo, nei angelų, nei dvasios, o fariziejai tuos dalykus pripažįsta (žr. Apd 23, 6–9). Nors Senajame Testamente yra ne viena aiški nuoroda į mirusiųjų prisikėlimą (Iz 26, 19; Dan 12, 2; Job 19, 25–27), tačiau sadukiejams autoritetas buvo tik Tora – Mozės Penkiaknygė, t. y. pirmosios penkios Biblijos knygos. Jie buvo įsitikinę, jog Toroje nieko nėra parašyta apie mirusiųjų prisikėlimą. Būtent šiame kontekste ir nuskamba retorinis Jėzaus klausimas: Argi ne todėl klystate, kad nepažįstate nei Raštų, nei Dievo jėgos? (Mk 12, 24). Jis neatsako tiesiai į sadukiejų klausimą, bet bando parodyti jų klausimo beprasmiškumą, nes jų Rašto pažinimas yra apribotas išankstinio nusistatymo. Jėzus pacituoja būtent Mozės Raštus, kurie sadukiejams yra neginčytinas autoritetas, – Išėjimo knygos 3 skyriaus 2–6 eilutės. Dėl čia minimo krūmo nė vienam klausytojui neturėtų kilti klausimų – tai puikiai visiems žinomas įvykis, kai Dievas prabilo Mozei iš degančio krūmo. Taigi Jėzus jiems sako: O kad mirusieji keliasi, – ar neskaitėte Mozės knygoje, kaip Mozei Dievas pasakė iš krūmo: „Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas!“? Jis nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų Dievas. Taigi jūs labai klystate (Mk 12, 26–27). Jėzus argumentuoja taip – Dievas sako: Aš esu, o ne Aš buvau Abraomo Dievas. Todėl jeigu Jis sako: Aš esu Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas, vadinasi, jie ir dabar egzistuoja, nors nuo jų mirties jau praėję šimtmečiai. Štai tokia įdomi Jėzaus argumentacija. Jis atskleidė, jog ir Toroje parašyta apie prisikėlimą, o Dievo jėga yra tai, kas tuos mirusiuosius gali prikelti.
Svarbiausi įsakymai
Vienas iš Rašto žinovų, girdėjęs juos besiginčijant ir pamatęs, kaip puikiai Jėzus jiems atsakinėjo, priėjo ir paklausė Jo: „Koks yra visų pirmasis įsakymas?“ (Mk 12, 28–34).
Matome, kad vieną iš klausytojų, Šventojo Rašto žinovą, sužavėjo Jėzaus atsakymai, ir jis, manau, nuoširdžiai užduoda jam rūpimą klausimą. Kuris gi iš tų šimtų Senajame Testamente užrašytų paliepimų, nurodymų bei įsakymų būtų svarbiausias? Jeigu jis būtų paklausęs manęs, tikriausiai būčiau paminėjęs 10 Dievo įsakymų. Na, o svarbiausias iš jų, mano manymu, būtų „Nežudyk“ (Iš 20, 13). Tačiau Jėzaus atsakymas vėl netikėtas ir labai tikslus: „[...] mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis.“ [...] „Mylėk savo artimą kaip save patį.“ Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu (Mk 12, 30–31).
Kai buvau vos įtikėjęs Kristų, maniau, kad šie žodžiai – tai naujieji Jėzaus paliepimai. Tik vėliau atradau, jog tai buvo tiesioginės nuorodos į jau seniai Senajame Testamente užrašytus paliepimus (plg. Įst 6, 4–5; Kun 19, 18). Vėliau ir kitas Rašto žinovas – apaštalas Paulius, atsivertęs į krikščionybę, užrašė tokius žodžius: Juk visas įstatymas išpildomas vienu įsakymu: „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Gal 5, 14).
Ar Kristus yra Dovydo Sūnus?
Po tokio „žodžių mūšio“ niekas nebedrįsta daugiau Jėzaus klausinėti (Mk 12, 34). Tačiau, pasinaudojęs proga, Jis pats klausia klausytojų: Kaip Rašto žinovai gali sakyti, jog Kristus yra Dovydo Sūnus? Juk pats Dovydas Šventąja Dvasia pasakė: „Viešpats tarė mano Viešpačiui [...].“ Pats Dovydas vadina jį Viešpačiu, tai kaip Jis gali būti Jo Sūnus?“ (Mk 12, 35–37).
Čia Jėzus cituoja vieną iš mesijinių psalmių, kuriose aiškiai nurodoma į ateisiantį Pateptąjį. Viešpats tarė mano Viešpačiui: „Sėskis mano dešinėje, kol patiesiu Tavo priešus tarsi pakojį po Tavo kojomis.“[...] Tu esi kunigas per amžius Melchizedeko tvarka“ (Ps 110, 1. 4). Šią psalmę užrašęs karalius Dovydas, kaip ir kiti tėvai, nevadino savo vaikų viešpačiais, bet šioje citatoje jis vartoja būtent tokį posakį. Taigi Pateptasis – Kristus nėra tik Dovydo sūnus, Jis yra ir Dovydo Viešpats.
Tai parodo, kaip rimtai pats Jėzus žiūri į Šventąjį Raštą, ir moko mus, kaip svarbu įdėmiai skaityti Raštą ir prašyti Šventosios Dvasios pagalbos jį suprasti. Galbūt dėl šios priežasties prisikėlęs Jėzus liepia mokiniams visų pirma sulaukti nužengsiančios Šventosios Dvasios, nes būtent Ji suteiks reikiamą jėgą ir įgalins juos vaisingai tarnauti (Apd 1, 4–8). Beje, apaštalas Petras po Šventosios Dvasios nužengimo Sekminių dieną pamokslaudamas taip pat remiasi būtent 110 psalme (žr. Apd 2, 29–36).
Apibendrinimas
Šventojo Rašto nepažinimas dažnai net ir tikintį žmogų pasmerkia klajoti apgraibomis. Išgyvenimai praeina, tik Dievo žodis išlieka per amžius. Kita vertus, svarbu pažinti ir patirti Dievo jėgą, t. y. Šventosios Dvasios veikimą mumyse. Be Jos tikrai nebūsime gabūs teisingai suprasti Raštą ir, tuo labiau, pagal tą mums duotą suvokimą gyventi. Jėzus savo gyvenimu parodė, kokios svarbios abi pusės: įdėmiai skaityti Raštą, nuolankiai prašant Šventosios Dvasios pagalbos jį suprasti bei interpretuoti, ir taip pat patirti Dievo jėgos pasireiškimus. Dievo žodis kalba apie mirusiųjų prisikėlimą, bet tik Dievo jėga gali tai atlikti. Taigi pažinkime Raštus ir Dievo jėgą, kad netektų gyvenime klaidžioti.
_64x64_9de.jpg)
