Žiūrėk, kad vykdytum tarnavimą, kurį gavai Viešpatyje (Kol 4, 17).
Tokį paraginimą apaštalas Paulius išsako Archipui Laiško kolosiečiams pabaigoje.
Tad šį kartą norėčiau pakalbėti apie tarnavimą, jo svarbą, nes tikiu, kad ir mums tinka minėtas Pauliaus paraginimas. Juk tarnystės kelias ne toks jau lengvas ir juo einant kiekvienam reikia sustiprinimo ir padrąsinimo. Taip pat aptarsime keletą priežasčių, kodėl Viešpaties tarnams kartais būna itin sunku, panagrinėdami kai kuriuos 73-ios psalmės aspektus.
Kiekvienas turi tarnavimą Viešpatyje
Mes, galbūt ir nesąmoningai, įpratę skirstyti brolius bei seses savo bažnyčiose į tarnaujančius ir į „eilinius" tikinčiuosius. Tarnauja pastoriai, pamokslininkai, ląstelių lyderiai, šlovintojai, tvarkdariai, vaikų tarnautojai ir t.t. O kiti, kurie neįsilieja į bažnyčioje ar už jos ribų veikiančius tarnavimus, yra „paprasti" bažnyčios nariai ar lankytojai. Tačiau toks supratimas nėra teisingas, nes tarnavimą Viešpatyje Dievas yra paruošęs kiekvienam savo vaikui. Prisiminkime vieną ištrauką iš apaštalo Pauliaus laiško Efeziečiams: Ir Jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, kad išlavintų šventuosius tarnavimo darbui, Kristaus kūno ugdymui (Ef 4, 11-12). Penkias Žodžio tarnavimo dovanas (apaštalus, pranašus, evangelistus, ganytojus ir mokytojus) Dievas yra skyręs tam, kad išlavintų šventuosius tarnavimo darbui. Šventieji yra visi Kristaus krauju nuplauti Dievo vaikai, kiekvienas, patyręs atgailą ir atgaivintas naujam gyvenimui Kristuje. Tarnavimo darbas yra skirtas kiekvienam Kristaus kūno, bažnyčios, nariui - ar jis būtų „paprastas", ar labiau apdovanotas, nes tarnavimą lemia ne tik dovanos. Paulius aiškiai pabrėžia, kad galima išsilavinti tarnavime plačiąja prasme, ir Dievas neapriboja tarnavimo išskirtinėmis dovanomis, o juo labiau vienoje ar kitoje bažnyčioje veikiančiais konkrečiais tarnavimais.
Kita labai svarbi Pauliaus mintis yra ta, kad bažnyčia ugdoma (ji bręsta, tobulėja) tada, kai jos šventieji lavinasi tarnavimo darbe. Žinoma, tai nėra vienintelis bažnyčios brandą skatinantis veiksnys (mes bręstame skaitydami ir vykdydami Dievo žodį, klausydami pamokslų, asmeniškai bendraudami su Dievu, ištverdami gyvenimo sunkumus ir pan.), tačiau jis yra itin reikšmingas siekiant bendruomenės tikėjimo vienybės, Kristaus pažinimo ir brandos (žr. Ef 4, 13). Dievas nori, kad tarnavimo darbą vykdytų kiekvienas Jo šventasis, taip kaip fiziniame žmogaus kūne kiekvienas narys atlieka savo paskirtį ir kūnas tobulai funkcionuoja.
Viešpats žino
Antrame ir trečiame Apreiškimo knygos skyriuose apaštalas Jonas užrašė Jėzaus žodžius, kuriuos Jis adresavo septynioms bažnyčioms. Kreipdamasis į kiekvieną iš jų, Jėzus vartoja tą pačią frazę: Aš žinau tavo darbus. Kalbėdamas toliau, Jėzus kiekvienai bažnyčiai išsako skirtingus dalykus, iš pradžių įvertindamas jų būseną ir galiausiai sustiprindamas ir padrąsindamas. Tačiau frazė Aš žinau tavo darbus itin reikšminga, nes kitu atveju Viešpats jos nekartotų visoms įvardytoms bažnyčioms. Manau, labai nesuklysiu, teigdamas, kad Viešpats žino ir mūsų darbus - ir kiekvieno asmeniškai, ir kaip atskirų bažnyčių. Nors „darbų" sąvoka Jėzus išreiškia ne tik konkrečius bažnyčios darbus (pavyzdžiui, Laodikėjos bažnyčios darbais Jis vadina jos dvasinę būseną - žinau tavo darbus, jog esi nei šaltas, nei karštas), nėra abejonės, kad ji apima ir tarnavimo darbus. Bene geriausio įvertinimo susilaukė Tiatyrų bažnyčia, kuriai Jėzus pasakė: Žinau tavo darbus, meilę, tikėjimą, tarnavimą, kantrybę ir kad tavo paskutinieji darbai didesni už pirmuosius (Apr 2, 19). Taip norėtųsi, kad Viešpats galėtų šitaip tarti ir mums. Meilė, tikėjimas, tarnavimas, kantrybė yra neįkainojamos bažnyčios ir kiekvieno iš mūsų vertybės, vaisiai, kurių Dievas laukia vis labiau bręstančių ir džiuginančių Jo širdį. Jėzus taip pat pabrėžia, kad bažnyčios brendimo procese paskutinieji darbai, t. y. dabartiniai, turėtų būti didesni už pirmuosius, ir tai nėra nepasiekiama nė vienam iš mūsų, jei tik pasiliekame Jame kaip vynmedžio šakelės vynmedyje ir aiškiai suvokiame tarnavimo svarbą.
Tiesos ramstis ir pamatas
Pirmame laiške Timotiejui apaštalas Paulius yra taip apibūdinęs bažnyčią: Bet jeigu užtrukčiau, noriu, kad žinotum, kaip reikia elgtis Dievo namuose, kurie yra gyvojo Dievo bažnyčia, tiesos ramstis ir pamatas (1 Tim 3, 15). Kiekviena krikščionių bažnyčia, nepaisant jos denominacinės priklausomybės, gyvavimo laiko, kultūrinio konteksto ją supančioje visuomenėje, turėtų būti tiesos ramstis ir pamatas. Kokios tiesos? Tiesa yra Jėzus Kristus. Savo mirtimi už pražuvusią žmoniją ir prisikėlimu iš numirusiųjų Jėzus apreiškė tiesą, kad kiekvienas žmogus yra nusidėjėlis ir pasmerktas į amžiną pragaro kančios ugnį. Ir tuo pačiu įrodė, kad Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3, 16). Ši tiesa yra pati svarbiausia kiekvienam žmogui, ir bažnyčia nuo pat savo pradžios ją skelbia. Jėzus davė Didįjį paliepimą savo mokiniams, kurio esmė ir yra šios tiesos skelbimas ir atstovavimas.
Kartą pagalvojau, kodėl katalikų bažnyčių pastatai daugumoje Lietuvos miestų ir miestelių yra patys aukščiausi. Kodėl jų architektūra pabrėžtinai išskirtinė? Minėta eilutė iš Pirmo laiško Timotiejui padėjo tai suprasti. Tuo norima vizualiai, išoriškai pasakyti būtent šį dalyką: bažnyčia yra pati svarbiausia ir pati aukščiausia institucija visuomenėje, mieste, šalyje ir apskritai šiame pasaulyje. Ji atstovauja tiesai, kuriai neatstovauja jokios kitos institucijos, organizacijos ir pan. Žinoma, išorinis ženklas ar forma būtų beprasmis be vidinio turinio. Tiesa turėtų būti persmelktos jos skelbėjų širdys ir lūpos kalbėti iš jų gausos.
Tiesa nėra itin vertinama šiuolaikinėje visuomenėje. Džiugu, kad šiandien Lietuvoje vykstant didžiausiam per nepriklausomybės laikotarpį politiniam skandalui, vis aiškiau ir garsiau kalbama apie visuomenės ir politikų interesą tiesai. Tačiau nė kiek nemenkesnis interesas turėtų būti ir religinei, krikščioniškai tiesai, nes nuo santykio su ja priklauso žmogaus ne penkerių ir ne dešimties metų, o viso gyvenimo amžinybėje „kadencija". Kiekvienas šventasis, kiekviena bažnyčia turi vykdyti tarnavimo darbą, nes jai vienintelei patikėtas Tiesos skelbimo ir atstovavimo mandatas.
Vos nepaslydo mano žingsniai
Dabar pabandykime pasiaiškinti, kodėl Dievo tarnai, Jo šventieji, kartais patenka į krizines situacijas, kuomet beveik prarandamos jėgos ir troškimas tarnauti Viešpačiui. 73-ią Asafo psalmę galėtume pavadinti savotiška Dievo tarno išpažintimi, kurioje jis vaizdžiai nupasakoja savo dvasinę krizę ir kaip iš Viešpaties malonės pavyko ją išgyventi. Antroje psalmės eilutėje Asafas įvardija savo būseną kaip esančio ant suklupimo ribos: Bet mano kojos vos nepasviro, vos nepaslydo mano žingsniai (Ps 73, 2). Manau, jog šiais žodžiais jis metaforiškai kalba apie tai, jog savo tarnavimo, o gal apskritai tikėjimo kelyje, buvo priėjęs labai pavojingą ribą, atsidūręs ant kritimo duobės krašto. Toliau Asafas pradeda kalbėti apie šios krizės priežastis. Pažvelkime į porą iš jų.
Aš pavydėjau kvailiams, matydamas nedorėlių pasisekimą. Jie nepatiria kentėjimų mirdami, yra kupini jėgų. Jie nevargsta kaip kiti žmonės, jų nepaliečia bėdos. Išdidumu ir smurtu jie rengiasi lyg drabužiu. Iš riebaus kūno žiūri jų akys, jie turi daugiau, negu geidžia širdis (Ps 73, 3-7).
Sakydamas aš pavydėjau kvailiams Asafas turi omenyje žmones, negarbinančius ir netarnaujančius Izraelio Dievui, arba tiesiog netikinčius, šių laikų terminologija vadinamus „ateistus". Dovydas vienoje savo psalmių sako: Kvailys pasakė savo širdyje: „Nėra Dievo" (Ps 14, 1). Asafas matė, kaip gyvena aplinkinių tautų žmonės, nesaistomi griežto Izraelio tautai duoto Dievo Įstatymo, ir jo širdyje kilo pavydas. Ko jis jiems pavydėjo? Pirmiausia - turtų. Asafui atrodė, kad jų gyvenimas kur kas laimingesnis, lengvesnis, be skausmo ir kančių, be rūpesčių, kupinas malonumų ir džiaugsmo. Jis išgyveno sunkų suspaudimą ir matė iškreiptą realybės vaizdą. Argi gali koks žmogus mirdamas būti kupinas jėgų? Turtai, pinigai tėra žemiškos, nuodėmingos „laimės" šaltinis, bet sunkiu metu net pasišventusiems Dievo tarnams jie gali tapti dideliu suklupimo akmeniu.
Kita Asafo krizinės dvasinės būklės priežastis išreikšta šiose eilutėse:
Jie sugedę ir kalba piktai, iš aukšto grasina smurtu. Jų burnos dangui grūmoja, o liežuviai vaikštinėja po žemę. Todėl Jo tauta pritaria jiems ir jų mokslą lyg vandenį geria. Jie sako: „Kaip Dievas gali žinoti? Argi Aukščiausiajame yra pažinimas?" Štai tokie yra bedieviai, kurie klesti pasaulyje ir turtėja (Ps 73, 8-12).
Asafas girdėjo, kaip bedieviai piktžodžiauja Viešpačiui, niekina bei neigia Dievo pažinimą ir, kas skaudžiausia, kad Dievo tauta jiems pritaria. Visa tai matant Asafui peršasi mintis suabejoti ne tik tarnavimo Dievui prasme, bet net ir nuodėmes apvalančio kraujo galia, švento gyvenimo prieš Dievą būtinumu: Ar veltui saugojau tyrą širdį ir nekaltume ploviau rankas? (Ps 73, 13). Atrodytų, ar gali kilti tokios pražūtingos mintys patyrusiam Dievo tarnui? (Asafas buvo ne tik psalmininkas, bet ir levitas bei pranašas (Žr. 1 Krn 25, 1; 2 Krn 29, 30)). Jei būsime nuoširdūs, pripažinsime, jog taip. Toks Asafo atvirumas ir, rodos, vargu ar įmanomas apakimas, neturėtų mus stebinti, nes, kaip jau pabrėžėme, jis išgyveno nepaprastai sunkų suspaudimą, kurį jis vaizdingai apibūdina šiose eilutėse: Aš gi buvau spaudžiamas visą dieną ir plakamas kas rytą. <...> Kai mano širdis buvo apkartus ir inkstus varstė diegliai, aš buvau kvailas ir neišmanantis - lyg gyvulys Tavo akivaizdoje (Ps 73, 14.21-22). Esant tokioje būsenoje aptemsta dvasinis matymas ir gali kilti abejonės net pamatinėmis tikėjimo tiesomis, jų prasme.
Taigi pagrindines gilios Asafo krizės priežastis lėmė bedievių (šiandien pasakytume pasaulio) gyvenimo įtaka. Ją būtų galima įvardyti ir šia pirmojo Jono laiško eilute: <...> nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo išdidumas, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio (1 Jn 2, 16). Arba, Jėzaus žodžiais tariant, turtų apgaule ir sukilusiais geismais kitiems dalykams (žr. Mk 4, 19).
Tačiau Asafo psalmė, kaip ir jo krizė, baigėsi dieviškai šlovingomis gaidomis. Asafas perėjo galbūt vieną tamsiausių ir baisiausių savo gyvenimo slėnių, ir nuostabiausia tai, kad tame slėnyje Viešpats buvo su juo. Asafas praregėjo įėjęs į Dievo šventyklą, kur Viešpats parodė jam bedievių gyvenimo pabaigą:
Aš galvojau, norėdamas tai suprasti, bet nepajėgiau, kol įėjau į Dievo šventyklą ir pamačiau jų galą. Tikrai Tu pastatei juos labai slidžioje vietoje. Tu nustūmei juos į pražūtį. Jie per akimirksnį sukniubo, pranyko ir žuvo nuo išgąsčio. Kaip sapną prabundant, taip, Viešpatie, Tu pakilęs paniekinsi jų įsivaizdavimus (Ps 73, 16-20).
Šventykloje jis suprato, kad Viešpats nuolat buvo su juo ir laikė nutvėręs jo dešinę ranką (žr. Ps 73, 23). Taip ir mus Viešpats laiko už rankos pačiais sunkiausiais tarnavimo ar gyvenimo momentais. Kai tėtis vedasi dar nelabai tvirtai vaikščiojantį mažą savo vaiką už rankos, šis nepargriūna suklupęs net ir lygioje vietoje: tėčiui tereikia truputį kilstelėti vaiką aukštyn už rankos ir jie kartu žingsniuoja toliau. Tikiu, kad ir mūsų dangiškasis Tėvas taip veda mus, o jei ir suklumpame, Jis padeda vėl pakilti.
Dievo šventykloje (šiandien sakytume bažnyčioje) Asafas susigrąžino teisingą vertybių skalę. Iki tol abejojęs dievoto gyvenimo ir tarnavimo prasmingumu, pavydėjęs nedorėlių klestinčio žemiško gyvenimo, dabar jis sako: Ką aš turiu danguje be Tavęs? Ir žemėje aš trokštu tik Tavęs. Kai kūnas ir širdis sunyksta, Dievas yra mano širdies stiprybė ir mano dalis per amžius. (Ps 73, 25-26). Pats Dievas yra vienintelis mūsų gėrio, laimės ir pasitenkinimo šaltinis - ir aname, ir šiame gyvenime. Tik Jis, kuris sukūrė žmogaus sielą, ir gali padaryti ją laimingą.
Man gera artėti prie Dievo. Viešpačiu Dievu aš pasitikiu, kad pasakočiau apie visus Tavo darbus (Ps 73, 28). Šiais paskutiniais Asafo psalmės žodžiais norėčiau baigti savo pamąstymus apie tarnavimą, tikėdamasis, kad jie paguos ir sustiprins tuos, kurių rankos galbūt nusviro ar sulinko keliai einant nelengvu, bet Viešpaties mums skirtu tarnavimo keliu.
Šis straipsnis laikraštyje „Ganytojas“ buvo spausdintas 2003 m. lapkričio 22 d. Nr. 22 (163)
