2024 m. balandžio 20 d. Vilniaus evangelinėje bažnyčioje vyko Lietuvos evangelinių bažnyčių bendrijos (LEBB) organizuotas Apologetikos seminaras, kurį vedė vienas žymiausių krikščionybės apologetų Šiaurės Europos šalyse Stefanas Gustavssonas.
Pastaruoju metu Bendrijos bažnyčiose Evangelijos skelbimui ir misijų veiklai skiriama nemažai dėmesio (buvo rengiami Alfa kursai, misijų tema skambės didžiausiame metiniame Bendrijos renginyje Vienybės šventėje ir kt.). Visgi nors apologetikos tikslas taip pat yra sėti Evangeliją, ji nėra tapati evangelizacijai. Apologetika skirta padėti krikščionims įsišaknyti tikėjime, išmokyti įtikinamai ir pagrįstai argumentuoti krikščionybės tiesas bei pagarbiai atsakyti „kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį“ (1 Pt 3, 15–16).
Gilintis į šį nelengvą mokslą seminaro dalyviams padėjo Stefanas Gustavssonas, kurio tarnystės vaisiai tikrai įspūdingi. Svečias yra Švedijos Evangelikų aljanso įkūrėjas, šešiolika metų ėjęs vykdomojo direktoriaus pareigas, vienas iš Europos lyderystės forumo įkūrėjų (ELF, https://euroleadership.org/) ir jo iniciatyvinės grupės narys, Krikščioniškosios apologetikos centro „Apologia“ direktorius, apologetikos ir krikščioniškosios pasaulėžiūros docentas NLA universitete. Jis daug keliauja po visą pasaulį, veda seminarus, skaito paskaitas, taip pat yra kelių knygų apie krikščioniškąją apologetiką ir pasaulėžiūrą autorius.
Tiesa, kai kuriems seminaro dalyviams ši pažintis su Stefanu Gustavssonu jau ne pirmoji. Ryšiai su apologetu užsimezgė per Europos lyderystės forumą, į kurį jau ilgiau nei dešimtmetį kasmet vyksta keliolika LEBB ir kitų Lietuvos evangeliškų bažnyčių ganytojų ir tarnautojų. Surengti pirmąjį apologetikos seminarą Lietuvos evangelikams S. Gustavssoną pakvietė Panevėžio evangelinės bažnyčios pastorius Ramūnas Jukna 2020 m., tačiau dėl pandemijos renginys vyko internetu ir buvo skirtas, visų pirma, bažnyčių ganytojams ir tarnautojams.
2024 m. vienos dienos seminaras vyko Vilniaus evangelinėje bažnyčioje, į jį buvo kviečiami Lietuvos evangelinių bažnyčių tikintieji iš kitų miestų, taip pat broliai ir sesės iš kitų Lietuvos krikščioniškų bažnyčių ir bendruomenių. Į renginį susibūrė daugiau nei 200 dalyvių: apie šimtas iš Vilniaus, kiti – iš Kauno, Panevėžio, Jonavos, iš viso net iš aštuoniolikos Lietuvos miestų ir miestelių. Dauguma brolių ir sesių – Bendrijos bažnyčių lankytojai, tačiau dalyvavo ir katalikų, ir baptistų, Kristaus bažnyčios, Kauno krikščionių bažnyčios tikinčiųjų, Lietuvos studentų krikščionių bendrijos atstovų.
***
Nors jau praėjo šiek tiek laiko, kviečiame prisiminti (o nedalyvavusius – paklausyti) seminaro pranešimus. Keturių pagrindinių renginio sesijų įrašus galima peržiūrėti Vilniaus evangelinės bažnyčios „YouTube“ kanale.
Pirmosios sesijos tema – Biblinis apologetikos pagrindas. Apologija – iš tiesų yra biblinė sąvoka, daug kartų paminėta Naujajame Testamente ir kilusi iš Senovės Romos teismų sistemos, ji reiškia atsakymus į kaltinimus. Šiandien krikščionybė sulaukia daug „strėlių“ iš pasaulio. Mes, Kristaus mokiniai, turėtume gebėti į jas deramai atsakyti – paaiškinti, kuo tikime, pagrįsti, kodėl tikime, atsižvelgdami ir į dabartinio gyvenimo aktualijas, mokslo žinias, įvairią pasaulėžiūrą, bei tuo pat metu rodydami į Jėzų, kaip į Mesiją (Iš 12, 25–27; Įst 6, 20–21; Apd 17, 3–4 ir kt.). Dievas dovanojo žmonėms gebėjimus mąstyti, argumentuoti, taip pat Jis suteikė savo Žodį, į kurį privalome gilintis. Taigi apologetika – natūrali krikščionio gyvenimo dalis, kuri taip pat turėtų būti lavinama su visu stropumu, nes tai parodo rimtą požiūrį į kitus žmones, jų keliamus klausimus ir į tiesą. (Peržiūrėti įrašą ČIA).
Antrosios sesijos metu buvo nagrinėjamas itin aktualus klausimas – praktiniai Evangelijos skelbimo bendraujant įrankiai. Dialogai ir diskusijos vien Evangelijose minimi daugiau nei šimtą kartų. Jose skaitome, kaip Jėzus atsakinėdavo į įvairiausių žmonių klausimus skirtingose gyvenimiškose situacijose: argumentuodavo savo žodžius, mokydavo ir nukreipdavo pašnekovus. Taip Viešpats paliko pavyzdį savo sekėjams. Tikėjimas įdėtas į kiekvieno žmogaus širdį, todėl religijos temos visais laikais įdomios daugeliui. Šis pašnekovų vidinis alkis bei smalsumas ir keli tikinčiojo „Evangelijos skelbimo rinkinio įrankiai“ daugeliu atveju padeda užmegzti įtraukiančią diskusiją, kurios tikslas yra romiai ir pagarbiai atverti pašnekovams Evangeliją (1 Pt 3, 16).
Trečiosios sesijos tema – Jėzaus unikalumas kitų religijų pasaulyje. Moderniaisiais laikais visuomenėje giliai įsišaknijo nuomonė, jog pas Dievą veda daugybė kelių, tad kiekvienas gali nevaržomai rinktis tikėjimą pagal savo „skonį“. Toks požiūris paneigia išskirtinės tiesos sampratą, taigi ir tiesos ieškojimo bei tiesos pasirinkimo svarbą. Visgi net ir visai nedaug pasigilinus į didžiąsias pasaulio religijas, galima pastebėti esminius jų prieštaravimus. Iš esmės skiriasi požiūris į Dievą (nuo „nieko“ budizme iki Asmens judaizme ir krikščionybėje), Jėzų (nuo judėjų atmetimo ir musulmonų reiškiamos pagarbos iki krikščionių garbinimo), Jo mirtį ir prisikėlimą. Kitaip tariant, skirtingos pasaulio religijos pateikia vienas kitam prieštaraujančius arba vienas kitą paneigiančius teiginius. Bet galbūt krikščionybė – tik dar vienas klaidingas mokymas? Kuo unikalus krikščionių tikėjimas ir pats Viešpats Jėzus? Į šį klausimą taikliai atsakė Timas Kelleris: „Visos religijos duoda patarimų, ką reikėtų daryti. Vienintelė Evangelija nėra patarimas – tai Geroji Žinia, kad kažkas kitas jau viską padarė dėl kiekvieno iš mūsų!“ (Peržiūrėti įrašą ČIA.)
Per ketvirtąją sesiją buvo nagrinėjama tema Ar mokslas palaidojo Dievą?. Atsakydamas į šį klausimą S. Gustavssonas ragino pirmiausia pažvelgti į mokslo istoriją. Daugelis šiandien galvoja, kad kova tarp mokslo ir tikėjimo vyko visuomet, o autoritetingi pasaulietiniai šaltiniai tikina, jog krikščionybė ilgus amžius stabdė pažangą, pavyzdžiui, teigiama, kad Bažnyčia vertė tikėti, jog žemė yra plokščia. Visgi gilinantis į krikščionybės istoriją ir faktus paaiškėja, kad tokių įsitikinimų Bažnyčioje laikėsi mažuma, o panagrinėjus Oksfordo, Kalifornijos ir kitų žymiausių pasaulio universitetų logotipus matoma, jog žinių ir mokslo pagrindu juose laikoma Biblija. Dar daugiau, krikščioniškoji teologija, pripažįstanti dieviškąją pasaulio tvarką ir racionalius visatos dėsnius, padėjo pamatą mokslo vystymuisi. Kita vertus, mokslas yra nuostabus, tačiau ribotas įrankis, kuris atveria fizinę tikrovę, tačiau nėra pasaulėžiūra. Taigi mokslas ir krikščioniškasis tikėjimas susiję su skirtingomis sritimis, jie nekonkuruoja tarpusavyje, o, priešingai, vienas kitą papildo. (Peržiūrėti įrašą.)
Penktoji seminaro dalis buvo skirta atsakymui į klausimą Kodėl Dievas nėra aiškiau matomas? Kodėl egzistuoja blogis, kančia, skausmas? Nors šie klausimai keliami visą krikščionybės istoriją, pastaruoju metu jie skamba vis dažniau ir aštriau. Jeigu Dievas nori, kad jį pažintume, kodėl Jis neapsireiškia aiškiau? Juk Jis gali save apreikšti daugybe netikėčiausių ir nuostabiausių būdų... Vienas iš atsakymų – Dievas nesiekia tiesiog įtikinti visos žmonijos ir priversti pripažinti fakto, kad Jis egzistuoja, bet trokšta užmegzti su žmonėmis abipuse meile grindžiamus santykius. Kita vertus, mes iš tiesų nežinome, kaip Dievas turėtų pasirodyti – juk Jis jau apreiškė save per tikrovę, istoriją, ir, be abejo, per Kristų. O ką atsakyti kenčiančiam žmogui, klausiančiam, kodėl Dievas leidžia jam patirti skausmą? Šiame nuodėmės, mirties ir šėtono valdomame pasaulyje Jėzus apreiškė pasauliui ir blogio šaltinį, ir Dievo gerumą. Mirdamas ant kryžiaus Jis suteikė viltį, kad ši būsena nėra amžina, nes po Jo sugrįžimo nei skausmo, nei kančių nebebus. Ir net jei šiandien blogis ir skausmas tebėra mūsų palydovai, atmesdamas Dievą žmogus jų akivaizdoje lieka vienas... (Peržiūrėti įrašą ČIA).
***
Didžiajame įsakyme esame raginami mylėti Viešpatį visa širdimi, visu protu, visomis jėgomis (Mt 22, 34–40) – kitaip tariant, niekada nepamiršti asmeninio susitikimo su Juo, liudyti Jį savo darbu ir kasdieniu gyvenimu, stengtis suprasti Jį, Jo veikimą pasaulyje ir žmonijoje. Per šį seminarą išgirdome aiškiai ir argumentuotai perteiktą krikščioniškąjį požiūrį į sekuliarioje XXI a. visuomenėje vyraujančias nuostatas, kontrargumentus į aktualiausius krikščionybės priešininkų teiginius. Tad melskimės, kad nuo sakyklos skambėję atsakymai suteiktų pasitikėjimo krikščionims, kurie galbūt drovėjosi intelektualiai pagrįsti ar apginti savo tikėjimą. Te Viešpats atveria širdis ir sustiprina tuos, kurie Dvasios raginami tarnauti Viešpačiui visu protu – toliau domėtis, gilintis, augti pažinimu, argumentuotai bei pagarbiai atverti Evangeliją jos nežinantiems ir įtikinti abejojančius. Ir ne tik Vilniuje, Kaune ar Panevėžyje, bet ir kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, kad „būtų paguostos visų širdys, kad, meile suvienyti, visi pasiektų pažinimo pilnatvės turtus ir pažintų paslaptį Dievo – Tėvo ir Kristaus, kuriame slypi visi išminties ir pažinimo turtai“ (Kol 2, 2–3).
Nuotraukos Gedos Žyvatkauskaitės
_64x64_9de.jpg)
