Retas žmogus nuoširdžiai žavisi savimi. Vieniems nepatinka ilga nosis ar platūs klubai, kitiems – storos kojos ar garbanoti plaukai (aš asmeniškai imčiau bet kokius). Kliūva ne tik išorė, bet ir balso skambesys, negebėjimas gerai suformuluoti minties, prisitaikyti prie naujų aplinkybių, nuolatinis pyktis, irzlumas dėl visko aplinkui...
Bet turiu jums gerą naujieną. Nepaisant visko, kas mums savyje nepatinka, esame labai sėkmingi ir pergalingi žmonės. Pagalvokite, ką teko išgyventi mūsų tėvams, seneliams, proseneliams. O juk apie daugelį protėvių beveik nieko nežinome. Jie išgyveno okupacijas, priespaudą, karų siaubą, pokario baisumus. Jau nekalbant apie maisto stygių, ligas, stichines nelaimes ar žemą medicinos lygį bei vaikų mirtingumą. Išgyveno patys stipriausi, protingiausi ir sumaniausi. Ir žinote ką? Tai – mes! Kad ir ką manytum apie savo paveldėtas ligas, vis tiek nėra taip blogai. Mes nešiojame savyje pergalingą savo protėvių genetinį palikimą! Vis dėlto yra ir bloga naujiena. Su visu šiuo gyvybingu genofondu iš praeities mes gavome keistą „mutaciją“, kuri nė vienam iš nugalėtojų neleidžia tapti čempionu moralės srityje. Mes nesielgiame taip, kaip turėtume.
Ankstesniame straipsnyje, aptariant Naujojo miesto katekizmo klausimus, mes išsiaiškinome, kad po Nuopuolio joks žmogus nepajėgia vykdyti Dievo įsakymų. Mes nuolat jiems nusižengiame tiek išoriškai – savo veiksmais, tiek savo viduje. Priežastis yra nuodėmė. Šiame straipsnyje pasigilinsime į mūsų moralinio neįgalumo arba nuodėmingumo ištakas. 14-asis Naujojo miesto katekizmo klausimas klausia: Ar Dievas mus sukūrė nesugebančius laikytis Jo įstatymo? Šventojo Rašto mokymu pagrįstas atsakymas yra toks: Ne, bet dėl Adomo ir Ievos, žmonijos protėvių, nepaklusnumo visa kūrinija nupuolė; mes visi gimstame nuodėmingi ir kalti prieš Dievą, sugedusios prigimties, ir nesugebame laikytis Dievo įstatymo.
Apie šią jau Biblijos pradžioje paminėtą „mutaciją“ rašo ir apaštalas Paulius: Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis pasiekė visus žmones, nes visi nusidėjo (Rom 5, 12). Pabrėžiant nuodėmės perdavimo iš kartos į kartą neišvengiamumą, Heidelbergo katekizme vartojama „apnuodijimo“ metafora: [...] Nuo to laiko žmogaus prigimtis yra taip apnuodyta, kad visi prasidedame ir gimstame nuodėmingi (7 klausimas). Tai ne sena pasaka su siaubo prieskoniu prieš miegą. Edeno istorija – ne senas mitas, o mūsų kasdienybės veidrodis. Praeitis seka mums iš paskos. Ir mus pasiveja.
Neteisinga?
Tikriausiai esate girdėję, kad genetiškai mes visi stulbinamai panašūs. Skiriamės vos 0,1 % savo DNR – tai reiškia, kad net 99,9 % žmogaus genomo yra identiškas. Iš trijų milijardų DNR porų skiriasi tik maždaug trys milijonai! Tad, perskaitę pradžią, galbūt pagalvojote tą patį, ką ir aš. Ką? Tai neteisinga! Neteisinga, kad dėl kitų kaltės esame kalti prieš Dievą ir moraliai sugedę. Juk kiekvienas turėtų būti atsakingas tik už save, o ne už kitų sprendimus. Net jei Adomas ir Ieva buvo tikri istoriniai asmenys – ir aš tuo esu visiškai įsitikinęs, – kodėl mus turėtų slėgti jų neteisingo pasirinkimo pasekmės? Kodėl turime kentėti dėl iš protėvių paveldėtos dvasinės „mutacijos“ ir dusti nuo savo „apnuodytos“ prigimties? Atrodytų, tai neteisinga. Bet juk taip pat neteisinga, kad paveldėjome ir jų stiprybę, išmintį bei ištvermę, tiesa? Jei didžiuojamės iš protėvių paveldėta stiprybe, turime priimti ir jų silpnumo dalį – tą, kuri primena, kad iš jų paveldėjome ir nuodėmingą prigimtį.
Manau, būtų klaidinga kalbėti apie šią mums nepalankią tikrovę kitaip nei apie visus kitus gyvenimo dalykus. Juk mes nesiskundžiame, kad gimėme būtent šiuo laiku, o ne prieš septynis šimtus metų, kad esame lietuviai ar lenkai, kad mūsų tėvai turėjo žalias ar rudas akis, buvo kilę iš kaimo ar tarpukario Kauno inteligentų. Dar daugiau – mes nesiskundžiame net dėl to, kad gyvenime sutikome vieną ar kitą žmogų, išvykome į kitą miestą ar patyrėme kažką, ko neplanavome. Visa tai vadiname duotybėmis, savo gyvenimo „uždavinio“ sąlygomis. Daug ko pasirinkti negalime – ir tai yra realistiškas, sveikas mąstymas. Todėl Biblijos mokymas, jog gaudami šio gyvenimo dovaną kartu gauname ir tam tikras sąlygas, neprieštarauja mūsų kasdieninei patirčiai. Priešingai, jis tarsi duoda taisykles, pagal kurias turime „sužaisti“ savo gyvenimo partiją. Vieni dalykai džiugina, kiti prislegia – bet toks jau šis gyvenimas.
Prieštaraujanti reakcija į Biblijos teiginį apie prigimtinį nuodėmingumą verta dėmesio ne tik todėl, kad visi panašiai reaguojame. Mūsų protestas – „Neteisinga!“ – parodo, jog esame moralinės būtybės. Vieni dalykai mums atrodo teisingi, kiti – neteisingi. Mes nuolat darome moralinius sprendimus, teisiame, kur mūsų prašo, ir net ten, kur niekas neprašo.
Didžiausi žmogaus prieštaravimai ir priekaištai Dievui, apreiškiančiam save Šventajame Rašte, yra moralinio pobūdžio: kodėl Dievas tą, o ne aną? Kodėl Jis kažką leidžia, o kažko – ne? Kodėl vieniems duoda, o kitiems – ne? Su mūsų kaltumu po Nuopuolio yra tas pats. Mums atrodo neteisinga būti laikomiems kaltais dėl kito kaltės, nors būtent mūsų moralinė reakcija ir juridinė kalba liudija, kad esame sukurti moralinėmis būtybėmis pagal Jo atvaizdą. Tai nėra išgalvota ar mitologinė problema. Nuopuolis, nuodėmė ir kaltė yra tikri – ne tik todėl, kad taip moko Biblija, bet ir todėl, kad visa tai gyvena manyje.
Nepaklusnūs
Manau, labai svarbu suvokti Nuopuolio – žmogaus nepaklusnumo – esmę, nes tai vienas iš raktų į savo paties pažinimą. Remdamasis Pradžios knygos 3-iojo skyriaus pasakojimu, pateiksiu keletą, mano manymu, svarbiausių akcentų. Būtų netikslu sakyti, kad Nuopuolio priežastis buvo pirmųjų žmonių sprendimas pasirinkti blogį vietoj gėrio. Gundytojas jiems to nesiūlė – juk tai būtų kvaila. Gyvatė buvo gudresnė už visus žemės gyvūnus (Pr 3, 1), todėl jos pasiūlymo esmė buvo geri dalykai. Ji siūlė žmonėms sustiprinti savo moralinį įžvalgumą, pažįstant gera ir bloga (Pr 3, 5). Ji siūlė išmintį. Ir vaisius, tinkamus maistui (Pr 3, 6). Ar pastebėjote? Visa tai – moralė, išmintis ir kūrinijos dovanos – geri dalykai. Tik viena „smulkmena“ – jie siūlomi be Dievo. Juo, esą, negalima pasitikėti: Jis tik draudžia, vadinasi, kažką slepia (Pr 3, 2). Tad būkite patys kaip dievai: imkite viską į savo rankas ir užimkite Jo vietą. Nuopuolis – tai žemesnio gėrio (kūrinijos) pasirinkimas vietoj Aukščiausiojo Gėrio (Dievo). Šis žmogaus valios „judesys“, anot šv. Augustino, ir yra prigimtinio bei moralinio sugedimo priežastis. Tai buvo tas „raudonas mygtukas“.
Nesunku pastebėti, kad ši autonomija ir yra mūsų nuodėmingos prigimties konstitucija. Ryte atsikeliame, natūraliai darome ir mąstome daugybę dalykų, tačiau mintis apie maldą – pokalbį su Dievu – mums neatrodo savaime suprantama. Ką aš Jam pasakysiu? Man juk reikia pasirūpinti vaikais, pabučiuoti sutuoktinį, nurašyti skaitiklių rodmenis. Tai, jog kai kurie žmonės (krikščionys) kartais nuoširdžiai trokšta bendrystės su Dievu, nėra natūralus dalykas – tai tarsi keista dovana iš dangaus. Jei esi nuo kažko „nepriklausomas“, stengiesi apie priklausomybę nuo „kažko“ negalvoti. Kokia prasmė? Jei jau išsivadavai – būk laisvas. Taip žmogus ir daro: ima ir naudoja visas prieinamas dovanas, kūrinijos vaisius, kad jo nepriklausoma, autonomiška „karalystė“ taptų dar stipresnė ir šlovingesnė. Tiesa, už tai tenka žudyti, meluoti, vogti ir ištvirkauti – bet be šlovės gyventi „dievai“ negali. Šis mūsų nepaklusnumas – nuo Dievo į save, nuo Kūrėjo į kūrinius, nuo Jo šlovės į savęs aukštinimą kreipianti „mutacija“ – galiausiai tampa tokia sava, kad jos net nebepastebime.
(Ne)pakankami
Gal nebūtų taip blogai, jei tiesiog nepastebėtume savo nuodėmingumo. Daug blogiau – kad nenorime jo pastebėti. O tam, kad nepastebėtume, turime save apgauti. Ir nieko išradingesnio žmogus čia nesugalvojo: kaip ir Edeno sode, taip ir mūsų kasdienybėje, save apgauti padeda įsitikinimas, jog siekiame gerų dalykų. Tėvai būna per griežti, nes „nori vaikams paties geriausio“. Vaikai sukyla prieš tėvus, nes „trokšta laisvės“. Darbuotojas apkalba kolegą, nes „nori geriau atlikti darbą“. Vadovas nusuka mokesčius, nes „turi pasirūpinti darbuotojais“. Ir taip be galo. Pastebite? Vien tik geri siekiai. Mes esame patys tikriausi „gėrio mylėtojai“. Kur šioje vietoje Dievas? Atsakymas paprastas: aš už Jį. Tačiau modus operandi – įprasta mūsų veikimo tvarka – nėra tvari. Ji sugedusi ir baigiasi mirtimi. Negali būti jokių kitų dievų, tik Tas, kuris visa sukūrė, visa palaiko – Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir amžinoji Šventosios Dvasios meilė. Be Jo mes ne tik nuodėmingi, kalti, sugedę ir nutolę nuo Jo šventumo – mes mirę (žr. Ef 2, 1). Tai liudija ne tik kūno nykimas, bet ir giliai jaučiamas moralinis bei egzistencinis nepakankamumas. Kad ir kiek gėrybių sukauptume, kad ir kiek žmonių pagarbos būtume sulaukę – to vis tiek nepakanka.
Biblijoje sutinkame ne vieną kilmės sąrašą, vedantį tolimiausių žmonijos protėvių link. Evangelijoje pagal Luką šis sąrašas prasideda tuo, kad Jėzus buvo laikomas sūnumi Juozapo (žr. Lk 3, 23). Toliau eina nežinomi ar retai minimi senovės protėvių vardai. Paskutinėje eilutėje – Enas, Setas, Adomas ir… Dievas (žr. Lk 3, 38). Koks netikėtumas! Pasirodo, jog Adomas, dėl kurio neklusnumo tapome nuodėmingi, kalti ir sugedę, nėra galutinis mūsų protėvis ilgoje eilėje. Adomas turi „protėvį“ – Dievą. Atverdamas duris sugedimui, Adomas išties daug iššvaistė. Bet ne viską.
Įmanoma iššvaistyti Dievo dovanas, bet Jo paties – neiššvaistysi. Jei Jis – tavo protėvis, tau labai pasisekė. Neįmanoma iššvaistyti amžinojo Dievo gerumo, gailestingumo, išminties ir meilės. Jos vedamas Jis buvo numatęs dėl mūsų kalčių paaukoti brangiausią už viską – savo Sūnų. Jėzus Kristus yra šis paskutinysis Adomas, Viešpats iš dangaus (žr. 1 Kor 15, 45–46). Tai Jis užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad dėl Jo malonės taptume pakankami, Jo krauju nuplauti, atpirkti, išteisinti ir palaiminti kaip Dievo vaikai.
Ištrauka iš XIX a. evangelikų giesmės „Jėzau, Tu mane laikyk (vis arti prie Kryžiaus)“
Jėzau, Tu mane laikyk
Vis arti prie Kryžiaus,
Kur išgydanti srovė
Teka man gyvybės.
Kryžiumi, Kryžiumi
Visada giriuosi,
Siela kol ilsėt pareis
Amžinuos namuose.
_64x64_9de.jpg)
