Anglų poetas, rašytojas ir pamokslininkas Džonas Donas (John Donne (1572–1631) yra pasakęs: „Nė vienas žmogus nėra tarsi atskira sala; kiekvienas esame gabalėlis kontinento, žemės dalis. Jeigu jūra grumstą nuplautų, Europa jau liktų mažesnė; taip pat, jei užlietų iškyšulį arba dvarą tavo ar tavo draugų. Bet kurio žmogaus mirtis nusineša dalelę manęs, kadangi aš priklausau visai žmonijai. Ir todėl niekada neklausk, kam skambina varpai – jie skambina tau.“ Kiek vėliau šią mintį išgarsino žymus XX a. rašytojas Ernestas Hemingvėjus romane „Kam skambina varpai“.
Neseniai teko pabuvoti keliose Graikijos salose. Būdamas ten susimąsčiau apie salų fenomeną. Dažnai saloje dėl riboto ploto, klimato sąlygų, izoliacijos susidaro tam tikra unikali atmosfera, susiformuoja išskirtiniai žmonių papročiai, salose puoselėjama savita architektūra, mėgstami kitokie drabužiai, patiekalai ir pan. Nors salose yra ir dalykų, būdingų ir žemyninei daliai, tačiau yra ir unikalių. Įdomu, kad daug rašytojų savo kūrinio siužetui atskleisti pasirenka būtent salą. Prisiminkime keletą jau klasika tapusių romanų: Ž. Verno „Paslaptingoji sala“; H. Velso „Daktaro Moro sala“; D. Defo „Robinzonas Kruzas“; Dž. Svifto „Guliverio kelionės“; R. Stevensono „Lobių sala“, Sent Egziuperi „Mažasis princas“ ir t. t. Paminėtinas ir puikus, dėmesio vertas 2006 m. rusų režisieriaus Pavelo Lungino pastatytas filmas „Sala“ (rus. „Остров“).
Pirmuose Biblijos skyriuose aprašoma, kaip Dievas kūrė pasaulį. Skaitome, kaip buvo suformuotos jūros bei kontinentai: Dievas tarė: „Tesusirenka vandenys, kurie yra po dangumi, į vieną vietą ir tepasirodo sausuma!“ Ir taip įvyko. Dievas pavadino sausumą žeme, o vandenų samplūdį – jūromis. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai (Pr 1, 9–10). Manoma, kad pradžioje egzistavo vienas pasaulinio vandenyno skalaujamas superkontinentas – Pangėja, kuris vėliau suskilęs į atskirus žemynus bei saleles, todėl pasaulio žemėlapyje galime įžvelgti Afriką, Pietų Ameriką ar Madagaskaro salą, kaip atskirtas išardytos dėlionės detales. Pradžios knygoje yra nemažai paslaptingų, tai paaiškinti galinčių ištraukų. Pavyzdžiui, yra pasakojama, kaip žemė buvo padalinta Nojaus sūnaus Semo palikuonio Faleko dienomis (žr. Pr 10, 25). Kreacionizmo šalininkai, tikintys, jog Visata ir Žemė buvo Dievo sutverti, mano, kad būtent šioje Biblijos citatoje kalbama apie Žemės kontinentų atsiradimą.
Pradžios knygos 10 skyriuje rašoma, kad buvo padalinta Žemė, o 11 skyriuje jau skaitome, kaip statant Babelės bokštą buvo išsklaidyta žmonija: Viešpats sumaišė jų kalbą ir iš ten Viešpats išsklaidė juos į visus žemės kraštus (Pr 11, 9). Kaip Žemė suskyla dėl kataklizmų, nuodėmių iššaukto tvano, taip ir žmonija – lyg atskiros, atsiribojusios ir sunkiai prieinamos, viena nuo kitos nepriklausomos salos atsiranda dėl kritimo, nuodėmės nulemtų užkardų bei užtvankų. Kažkada buvę vientisi žemynai – žmonija – tampa pusiasaliais, o vėliau ir atskiromis salomis. Jau pirmuose Biblijos skyriuose skaitome, kad žmogui nusidėjus prasideda slėpynių nuo savo Kūrėjo ir vienam nuo kito „žaidimai“ (Pr 3, 6–11). Galima slėptis po vieną, galima slėptis šeimomis ir netgi izoliuotis didesnėmis grupėmis ar tautomis. Taip kiekvienas iš mūsų tampa lyg atskira sala...
Plaukiant laivu pro Graikijos salas (šiai šaliai priklauso net 3 054 salos!), vaizduotėje pakankamai lengvai kyla įvairūs vaizdiniai. Galima geriau suprasti aplinką, kurioje gimė garsieji mitai apie Iliadą ir Odisėją, argonautų keliones. Senovės graikų poetas Homeras (VIII a. pr. Kr.) aprašė grįžtančio iš Trojos karo didvyrio Odisėjo dešimties metų klajones, keliaujant namo gimtojon Itakėn. Kelionės metu Odisėjas su įgula aplanko skirtingas salas, kurios skiriasi dydžiu, grožiu, prabanga, atitolimu nuo pagrindinio žemyno ir t. t. – visa tai simbolizuoja skirtingus išbandymus, pagundas ir viliojančias nuodėmes.
Štai, svečiuodamiesi pas Lotofagus, Odisėjo vyrai, užvalgę lotoso lapų, pamiršta savo kelionės tikslą – gimtinę Itakę ir nebenori niekur keliauti, jaučiasi tarsi pasiekę šio laikinojo pasaulio pilnatvę. Odisėjui tenka savo apsvaigusius vyrus jėga atvesti į laivą ir pririšti, kad nepabėgtų. Kiklopų – vienaakių milžinų – saloje radę oloje maisto jie pradeda lengvabūdiškai puotauti, bet juos įkalinęs milžinas vėliau po truputį pradeda valgyti juos pačius. Vos ne vos, išdūrę jam akį, pasinaudoję avimis, jie vėl tęsia savo kelionę. Dar kitoje saloje burtininkė Kirkė pavaišino vyrus vynu, sumaišytu su stebuklingomis žolelėmis, kurio išgėrus jie visi pavirto kiaulėmis. Prisiminkime Šventąjį Raštą, kuris ragina nepasigerti vynu (Ef 5, 18)...
O garsioji istorija apie plaukimą pro sirenų salas! Sirenos savo dainomis viliodavusios narsius jūreivius, o tie būdavo apakinti nuostabių garsų, ir jų laivai atsitrenkę į uolas suduždavo. Odisėjas labai norėjo jas išgirsti, tad užlipdė ausis bendrakeleiviams, pats prisirišo prie stiebo ir klausėsi, – taip vos ne vos liko gyvas... Man tai primena stipruolio Samsono žaidimą su nuodėme, kol galiausiai šis neteko jėgos ir regėjimo.
Pro sirenas, ieškant Aukso Vilnos, teko plaukti ir Jasono argonautams. Su jais buvo ir puikusis muzikantas Orfėjas. Kai tik Orfėjas išgirdo sirenų balsus, pasiėmęs lyrą ėmė groti, ir jo giesmės gražumas nustelbė sirenų balsus, – taip ir mes, garbindami, šlovindami Dievą galime regėti didžius stebuklus, tai gali apsaugoti mus nuo pavojingų pasaulio sirenų giedamų giesmių.
Giedokite Viešpačiui naują giesmę, gyrius Jam teskamba iki žemės pakraščių! Girkite Jį, plaukiantys jūra ir visa, kas joje, salos ir jų gyventojai! Tedžiūgauja dykuma ir jos miestai, kaimai, kedariečių apgyventi; uolų gyventojai linksmai šūkaukite nuo kalnų viršūnių. Atiduokite Viešpačiui šlovę ir skelbkite Jo garbę salose! (Iz 42, 10–12).
Žinomas katalikų vienuolis ir rašytojas Tomas Mertonas (1915–1968) knygoje „Nė vienas žmogus nėra sala“ (kiek daug pasako vien pavadinimas!) rašo: „Tačiau draugystė su visais žmonėmis turi bendrą pagrindą: visi esame Dievo mylimi... Tam tikra prasme galime būti draugai visiems žmonėms, nes nėra žemėje nė vieno žmogaus, su kuriuo mes neturėtume kažką bendra. Visų žmonių, kuriuos sutinkame ir pažįstame, gyvenimai yra įpinti į mūsų gyvenimą kartu su daugelio, kurių niekada žemėje nepažinosime, gyvenimais... Gyvendamas žemėje Jėzus turėjo labai nedaug artimų draugų, ir vis dėlto Jis mylėjo ir myli visus žmones ir kiekvienai pasaulyje gimusiai sielai yra artimiausias draugas... Dieviška meilė neturėtų būti vaizduojama kaip alkis. Tai – Dangaus Karalystės puota, į kurią daugelis buvo pakviesti didžiojo Karaliaus. Daugelis negalėjo atvykti į tą puotą, nes troško kažko kito, kažko sau – ūkio, žmonos, galvijų bandos. Jie nežinojo, kad jei pirmiausia būtų ieškoję tos puotos ir Karalystės, jie būtų gavę ir visa kita. Dieviškoji meilė nėra alkana. Tai nuolatinė puota, kuri nėra persisotinimo šventė, tai puota, kurioje labiau pasisotiname patarnaudami kitiems, o ne patys maitindamiesi.“
Žmonės bendrauja, tuokiasi – dvi salos bando susijungti. Reikia mokytis dreifuoti kartu, susipinti ne vien išore, bet kaip medžiai – giluminėmis šaknimis. Kartu prisideda ir daug aplinkinių salų ir salelių – tėvai, broliai, seserys, kiti giminaičiai, draugai. Žmogui mirus ar netgi palikus namus, draugų ratą ar bendruomenę, dalis žemyno ar salos tarsi nuskyla.
Senojo Testamento pranašai pranašavo mums, pasiklydusioms ir neatrastoms saloms, skirtąją malonę (plg. 1 Pt 1, 10): Mano teisumas arti ir išgelbėjimas greitai ateis. Aš teisiu tautas. Salos lauks manęs, jos pasitikės manimi (Iz 51, 5); Surinksiu įvairių kalbų tautas, ir jos matys mano šlovę [...]. Aš duosiu ženklą jiems ir pasiųsiu dalį išlikusiųjų į visas tautas [...] ir į tolimas salas (Iz 66, 18–22).
Visi mes esame tarsi atskiros, unikalios ir savaip įdomios, neatrastos ir neištirtos salos ar salų junginiai – archipelagai: turintys savą istoriją, gamtovaizdį, susiformavusią kultūrą ir papročius. Tačiau vis dėlto yra ir tai, kas visoms saloms, nepriklausomai nuo jų dydžio, floros ir faunos gausos, ekonominio ar kultūrinio išsivystymo, bendrai būdinga – tai jas supantis ir sujungiantis vanduo. Jis simbolizuoja tą bendrą vardiklį, dėl kurio mes galėtume susišnekėti, priartėti vienas prie kito – tai Dievas ir Jo maloningoji Dvasia, sklandžiusi virš vandenų (Pr 1, 2). Kad ir kiek salos būtų nutolusios viena nuo kitos, vis dėlto yra Tas, kuris jas visada jungia – tai Vanduo – Kūrėjas, tobuliausiai mums apsireiškęs per įsikūnijusį Žmogaus Sūnų. Jis ir yra sutaikinimas [...], sugriovęs mus skyrusią sieną. Atėjęs Jis skelbė taiką jums, kurie buvote toli, ir tiems, kurie buvo arti (Ef 2, 12–18). Pranašai teikia viltį, kad vieną dieną Vanduo bus aiškiai suprantamas ir suvokiamas visiems: Kaip vanduo pripildo jūrą, taip žemė bus pilna Viešpaties pažinimo (Iz 11, 9; Hab 2, 14).
Belieka paraginti visus siekti būti ne atskiromis dreifuojančiomis, viena nuo kitos tolstančiomis salomis, bet svetingiems, draugiškiems ir vienas prie kito artėjančiais žmonėmis, suvokiančiais, kad visus mus skalauja Jo malonė – mums gyvybę teikiantis vanduo. Siekime išsaugoti Dvasios vienybę taikos ryšiais. Vienas kūnas ir viena Dvasia [...]. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose (žr. Ef 4, 1–6). Amen.
_64x64_9de.jpg)
