Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo duoti jums karalystę! (Lk 12, 32). Ar laukiame Dievo karalystės? Kaip tai įsivaizduojame? Ko laukiame? Ką reiškia Rašto žodžiai, jog mumyse yra Dievo karalystė?
Aišku, galime atsakyti, jog laukiame sugrįžtančio Viešpaties Jėzaus Kristaus. Tačiau, ar mus pradžiugins Jo sugrįžimas, jeigu dabar neaptinkame Dievo karalystės savo širdyse? Dievo karalystė jau atėjo į žemę, tik dar ne visiškai atsivėrė. Apaštalas Paulius rašė Laiške romiečiams: Dievo karalystė nėra valgymas ir gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje (Rom 15, 17). Ten, kur ateina Šventoji Dvasia, ateina ir Dievo karalystė. Kaip ji pasireiškia mumyse? Apaštalas liudija: Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota (Rom 5, 5).
Pabandykime sugretinti cituotas Šventojo Rašto eilutes. Tėvas panorėjo duoti jums karalystę, Dievo karalystė - tai teisumas ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje ir Dievo meilė išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota. O dabar pagalvoję, kaip neatskiriamai tarpusavyje susieta Dievo karalystė, Šventoji Dvasia, Dievo meilė, teisumas, ramybė bei džiaugsmas, perskaitykime evangelisto Luko užrašytą liudijimą apie didžiojo pažado išsipildymą:
Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai vieningai buvo vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti. (Apd 2, 1-4).
Ta dovana, ta malonė, kurios daugiau nei tūkstantmetį laukė Dievo tauta, Dvasia, kuri sujungia mus su Dievu, atveria Dievo karalystę, įveda mus į Jo karalystę ir tą karalystę suteikia mums - tas didžiausias lūkestis nusileido ant mokinių Sekminių dieną. Prasidėjo Švenosios Dvasios era. Pildėsi prieš šimtmečius pranašo lūpomis duotas Dievo pažadas - „Aš išliesiu savo Dvasios kiekvienam kūnui." Atėjo kitas Guodėjas, apie kurį paskutinėmis dienomis prieš savo kančią ir mirtį mokė Viešpats Jėzus:
Bet sakau jums tiesą: jums geriau, kad Aš išeinu, nes jei neišeičiau, pas jus neateitų Guodėjas. O nuėjęs Jį jums atsiųsiu. Atėjęs Jis įtikins pasaulį dėl nuodėmės, dėl teisumo ir dėl teismo. Dėl nuodėmės, - kad netiki manimi. Dėl teisumo, - kad Aš pas savo Tėvą einu, ir jūs manęs daugiau nebematysite. Dėl teismo, - kad šio pasaulio kunigaikštis yra nuteistas. Dar daug ką turiu jums pasakyti, bet dabar negalite pakelti. Bet kai ateis Ji, Tiesos Dvasia, jus Ji įves į visą tiesą. Ji nekalbės iš savęs, bet kalbės, ką išgirs, ir praneš, kas dar turi įvykti. Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs (Jn 16, 7-14).
Šventoji Dvasia įtikina žmones dėl nuodėmės. Ji parodo mums mūsų kritimo gylį. Be Dievo Dvasios niekada nepamatytume, kaip baisiai esame subjauroti nuodėmės. Mes netikime tiesa, nusisukame nuo To, per kurį ir kuriam viskas sukurta, ir siekiame įtvirtinti save.
Be Šventosios Dvasios nesuprastume ir išgelbėjimo malonės. Dievo Dvasia apreiškia, kad Kristus mirdamas ant kryžiaus ir prisikeldamas išteisino žmoniją Dievo akivaizdoje ir dabar teisumas yra suteikiamas kiekvienam, kuris tiki Jėzumi. Jeigu Žmogus, kuris buvo nubaustas už mūsų nuodėmes, sėdi Tėvo dešinėje, vadinasi, visos mūsų nuodėmės sunaikintos.
Šventoji Dvasia parodo, kad šio pasaulio kunigaikštis jau nuteistas, tačiau to nesimato be Šventosios Dvasios. Atrodo, kad tamsos valdovas dar teisėtai viešpatauja, bet iš tiesų jo teisėta valdžia jau baigėsi.
Didžiausias palaiminimas - ne sėkmė ar sveikata, bet Dievo Dvasia. Ji veda mus į visą tiesą. Tik Jos dėka galime iš tiesų atgailauti, suprasti išgelbėjimo žinią ir patikėti Dievo malone. Be Dievo Dvasios baigiasi mūsų krikščionybė, be Jos nebesuprantame Evangelijos, prarandame savo tapatybę, nes aptemsta mūsų širdies akys. Mes per Dvasią įsitvirtiname vidiniame žmoguje - aiškiai matome, kas esame Jėzuje Kristuje, ir suvokiame Dievo dovanotą tapatybę.
Viena yra žinoti formuluotes bei teiginius, vadintis išteisintais ir tuo žinojimu kaip kiautu apsivilkus saugotis nuo išorinių kaltinimų, viduje nesant dėl to tikriems. Visai kas kita, kai išteisinimo tiesa persmelkia širdį ir žmogus nuoširdžiai ir nuolankiai sako: mano nuodėmių bei klaidų buvo begalė, bet iš Dievo malonės esu teisus. Jis nebesigina, nebesistengia pasirodyti, bet dėkinga širdimi išpažįsta Dievo malonės stebuklą. Nauja tapatybė įsismelkė į jo vidų. Per Dvasią jis įtvirtinamas vidiniame žmoguje.
Sekminių dieną nužengusi Dvasia pakeitė mokinių požiūrį į Dievo žodį, tarpusavio bendrystę, maldą ir ekonominius santykius:
Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokymo, bendravimo, duonos laužymo ir maldų. Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra. Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo (Apd 2, 42. 44-45).
Kai Dvasia persmelkia mus, liūdina ir skaudina kitų konfesijų krikščionis ištikusios nesekmės, norisi, jog jie būtų daugiau palaiminti negu mes. Jie to paties Kūno nariai. O kol aukštinamės vieni prieš kitus, dar beveik nematome naujosios savo tapatybės. Nesuprantame, kas esame. Nors vadiname save krikščionimis, elgiamės kaip netikintys, mąstome kaip šio pasaulio žmonės, kurie konkuruoja vieni su kitais ir savo nuopelnais keliasi vieni prieš kitus.
Ne mes patys, bet Dievo Dvasia atveria mumyse Jo karalystę. Šventoji Dvasia ne tik suteikia gebėjimą skelbti Dievo Evangeliją. Ji įtvirtina tą Evangeliją mūsų širdyse ir protuose.
Jeigu Dievo karalystė per Jo Dvasią neįsitvirtina mumyse, per mus vykstantys išoriniai Dievo malonės pasireiškimai neturi jokios prasmės. Mums gali atrodyti, kad esame labai dvasingi, reikšmingi ir svarbūs, tačiau iš tiesų, jeigu neturime meilės, esame niekas:
Jeigu aš kalbu žmonių ir angelų kalbomis, bet neturiu meilės, esu kaip skambantis varis ar žvangantys cimbolai. Ir jei turiu pranašavimo dovaną ir suprantu visas paslaptis, ir turiu visą pažinimą; jei turiu visą tikėjimą, kad galiu kalnus perkelti, tačiau neturiu meilės, esu niekas. Ir jei išdalinu vargšams pamaitinti visa, ką turiu, ir jeigu atiduodu savo kūną sudeginti, bet neturiu meilės, - man nėra iš to jokios naudos (1 Kor 13, 1-3).
Dvasios veiksmai būtini, kad pasiektume žmones ir jiems tinkamai patarnautume, bet ne tam, kad galėtume save laikyti geresniais už kitus tikinčiuosius. Tačiau tol, kol galvosime, jog esame tikresni ir geresni krikščionys, kai per mus efektingai pasireiškia Dievo Dvasios dovanos, tol geriau mums tų dovanų neturėti. Jų turėjimas gali pasitarnauti mūsų pražūčiai, o ne išgelbėjimui, nes išdidumas eina sunaikinimo priekyje, puikybė - prieš žlugimą (Pat 16, 18).
Nors iki Kristaus mirties mokiniai nuolatos buvo su Jėzumi, jų mintys dažnai krypdavo į save:
Prie Jėzaus priėjo mokiniai ir paklausė: „Kas yra didžiausias dangaus karalystėje?" (Mt 18, 1). Petras priėjo ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusideda? Ar iki septynių kartų?" (Mt 18, 21). Petras Jį paklausė: „Štai mes viską palikome ir sekame paskui Tave. Kas mums bus už tai?" (Mt 19, 27). Anuo laiku mokiniai girdėjo Viešpaties pamokymus, tačiau nesuvokė Evangelijos esmės. Jie klausėsi Viešpaties žodžių, bet nesuprato, ką jie reiškė. Jie nematė Evangelijos šerdies, nors buvo pašaukti apaštalai, pasiųsti skelbti žinią apie prisiartinusią Dievo karalystę:
Jėzus pasišaukė dvylika ir tarė: „Štai mes einame į Jeruzalę, ir ten išsipildys visa, kas per pranašus parašyta apie Žmogaus Sūnų. Jis bus atiduotas pagonims, išjuoktas, paniekintas ir apspjaudytas. Tie nuplaks Jį ir nužudys, bet trečią dieną Jis prisikels." Tačiau jie nieko nesuprato; tų žodžių prasmė jiems liko paslėpta, ir jie nesuvokė, kas buvo sakoma (Lk 18, 31-34).
Tačiau mokinių akistata su Viešpaties mirtimi, jų matyta pati didžiausia auka, iš esmės pakeitė jų požiūrį tiek į vienas į kitą, tiek į šalia esančius. Jie ėmė skleisti malonų Kristaus pažinimo kvapą. Jie plačiai atsivėrė Dievo Dvasiai, nes labai aiškiai suprato, kad šią dovaną gauna ne už savo nuopelnus. Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito liudytojai. Dievo dešinės išaukštintas, Jis gavo iš Tėvo Šventosios Dvasios pažadą ir išliejo tai, ką dabar matote ir girdite (Apd 2, 32-33).
Pakelti kitų nuodėmingumą yra kryžius. Ne tik tikinčiųjų, bet ir netikinčių. Tačiau dažną kartą netikintys žmonės būna minkštesni, negu krikščionys vien dėl to, kad tikintieji galvoja, jog jau supranta Evangeliją, o iš tiesų jos nebesupranta. Manosi, esą labai teisūs, laikydamiesi išorinio moralumo taisyklių ir teisingiausios krikščioniškos doktrinos, o iš tikrųjų nebemato to išteisinimo, kuris ateina iš Dievo. Tuomet mes, vadinantys save krikščionimis, kurie turėtume būti gyvybės arba mirties kvapas aplinkiniams, mirties - užsikietinusiems, gyvybės - ieškantiems išgelbėjimo, tampame gyvybės kvapu užkietėjusiems moralistams, o mirties kvapu - nuoširdžiai ieškantiems Dievo malonės.
Galvodami apie Sekmines, apie Dievo malonę, apie tai, jog Viešpats atidavė save už mus ir išliejo mums savo Dvasią, dėkinga širdimi prašykime Jo, kad Dvasia mums kasdien atvertų Evangeliją, ir mes nuolatos matytume Jo išgelbėjimo dydį, šlovę, vertę ir grožį, kad nebereikėtų aukštintis vieniems prieš kitus, tarsi savo darbais būtume užsitarnavę Dvasią, kad laisvi nuo nuosavo teisumo galėtume skleisti malonų Kristaus pažinimo kvapą. Melskimės, kad būtume žmonės, branginantys vieni kitus, žinantys, jog esame priimti visai nepelnytai, kurie niekuo nenusipelnėme savo išgelbėjimo ir Dvasios veikimo per mus. Kad galėtume vieni į kitus žiūrėti su didžiu gailestingumu, panašiai kaip Viešpats, kabodamas ant kryžiaus, žiūrėjo į šalia nukryžiuotą nusikaltėlį. Tai buvo žmogus, padaręs tikrą, mirtimi baustiną nusikaltimą. Nubaustas žiauria, žeminančia bausme. Visų pasmerktas ir paniekintas. Paskutinę gyvenimo valandą jis kreipėsi į Jėzų ir Viešpats jam iš karto atvėrė duris į amžinąjį gyvenimą.
Ko mus moko Dievo Dvasia? Į kokią tiesą mus veda? Mylėti vieniems kitus, atleisti, būti gailestingais vieni kitiems, branginti vieniems kitus, nes Kristus brangina, myli ir yra gailestingas mums. Gyventi Dvasios teikiamą dievišką gyvenimą ir nešti jį kitiems, visada atsimenant, jog tai mums suteikia Šventoji Dvasia, o ne mes patys iš savęs duodame. Galime sakyti - prisiartino Dievo karalystė, jei aiškiai suprantame, kas su mumis įvyko ir tebevyksta.
