.jpg)
Prisimenu Sąjūdžio laikus, Sausio 13-ąją, Baltijos kelią, Tautos prabudimą. Tiek daug įkvėpimo, tikėjimo, geranoriškumo, pasiaukojimo. Laisvė – kaip Dievo dovana iš dangaus – sužavėjo daugelį. Tačiau vieni išmoko Laisvės pamokas, kitiems sekasi sunkiau.
Nors praėjo beveik trys dešimtmečiai, ne viskas Lietuvoje taip, kaip norėjosi, kaip buvo svajota ir tikėtasi. Jėzus, norėdamas būsimiesiems apaštalams paaiškinti, kaip veikia, ant kokio pamato turėtų stovėti visas žmonių tarpusavio santykių statinys (šeima, bažnyčia, valstybė, pašaukimas ir t. t.), kad nesugriūtų, nežalotų, bet būtų palaiminimas visiems, sako: Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas nekris į žemę ir nenumirs, jis pasiliks vienas, o jei numirs, jis duos gausių vaisių (Jn 12, 24). Grūdo stebuklas slypi tame, kad iš vieno atsiranda daugiau, jame užprogramuotas progresas. Bet padauginimas vyksta tik per savanaudiškumo mirtį.
Suvokiu, kad Lietuvoje situacija nėra tokia, jog galėtume sakyti – „Svajonė išsipildė!“ Bent jau dalies Lietuvos žmonių svajonė „susirgo“. Tos šviesiosios svajonės, kurią turėjo Sąjūdžio laikais, nesugebėjo išlaikyti. Be Kristaus Dvasios pritrūko jėgų jos siekti. Laisvė ir gerovė turi būti kuriama kasdien mūsų pačių rankomis. Niekas iš kitur negali jos atnešti, gali nebent išmintingai patarti. Kai laisvės svajonę įgyvendinti bando savanaudžiai, manantys, kad sugebės, galiausiai ją pražudo. Iš siekiančiųjų visavertės Svajonės kurti laisvą, nepriklausomą Valstybę, tampame vergiškos svajonės – „kitų sąskaita viskas tik man“ – vykdytojais. Kas, jeigu ne tikintieji, turi pradėti svajoti iš naujo? Tokiai svajonei reikia Dievo jėgos ir nesavanaudiškų motyvų.
Mano malda ir svajonė:
Noriu matyti laimingas šeimas – kur ne pyktis ir susvetimėjimas, bet meilė, geranoriškumas ir pagarba vienas kitam yra kasdienybė.
Noriu matyti tėvus – prisiimančius atsakomybę ne tik už savo vaikų materialų aprūpinimą, bet ir už dvasinį jų ugdymą,, suvokiančius, kad kasdienis pavyzdys kalba garsiau už pačius geriausius pamokymus.
Noriu matyti vaikus – ne vadovaujančius šiam pasauliui, bet nuolankius ir paklusnius. Tik taip jie gali įgyti išminties ir bręsti kaip asmenybės, kitaip jie išaugs priešginos, niekaip neišbrendantys iš savo nuodėmių.
Noriu matyti jaunuolius – ne žudančius savo gyvenimą/ne skęstančius pasileidimo liūne, bet prisiimančius atsakomybę už savo gyvenimą, šlovinančius Dievą, atrandančius savo pašaukimą Jame ir aukojančius savo gyvenimą dėl kitų.
Noriu matyti senjorus – ne dejuojančius, besiilginčius senųjų laikų ir keikiančius šių dienų jaunuomenę, bet rodančius meilę ir dievoto gyvenimo pavyzdį tai jaunuomenei.
Noriu matyti bažnyčios tarnautojus – suvokiančius, kad Dievui tarnauja ne dėl žemiškos gerovės, pagarbos ar pripažinimo. Kaip tu tapsi tuo „grūdu“, jeigu taip esi įsikibęs į šį pasaulį?
Noriu matyti valdininkus – kurie būtų ne ponai, kuriems reikia tarnauti, bet patys tarnautų, kam Kristus juos ir pašaukė. Jėzus parodė pavyzdį, plaudamas savo mokiniams kojas. Jeigu valdininkas dirba turėdamas tokią nuostatą, jis – palaiminimas valstybei.
Noriu matyti darbininkus – dirbančius ne kaip žmonėms, bet kaip Dievui. Geranoriškumas, gal ne iš karto, bet visada yra pastebimas ir įvertinamas.
Noriu matyti bedarbius – kurie labiau mąsto ne apie tai, kaip gauti pagalbą, bet kaip padėti sau ir kaip tapti labiau naudingam valstybei ir artimui. Gal galima ne tik ieškoti darbo, bet sukurti darbo vietą sau ir kitam.
Noriu matyti darbdavius – savo pelnu ir uždarbiu labiau besidalijančius su dirbančiaisiais, nes gerovė kuriama bendromis pastangomis.
Norisi daugiau mąstyti ir elgtis taip, kad galėtume daugiau duoti kitiems, o ne imti.
Pradžioje reikia tapti grūdu, kuris sutiktų, kad Dievas jį pasėtų. Kaip toje giesmėje: „VIEŠPATIE, LEISK MAN BYRĖTI GRŪDU Į TAVO KLĖTĮ...“
