Atsinaujinimas

Šiais metais protestantiškas pasaulis švenčia Reformacijos 500 metų jubiliejų. Lietuvos Seimas 2017 metus paskelbė Reformacijos metais. Tai didelis padrąsinimas tikintiesiems, žinia, kad ir valdžioje yra drąsių politikų, nebijančių eiti prieš srovę.

Praėjo 500 metų nuo tos dienos, kai Martynas Liuteris, buvęs katalikas, augustinų vienuolis ir kunigas, prikalė 95 tezes prie Vitenbergo pilies bažnyčios durų. Būtent šis jo veiksmas simboliškai ir laikomas Reformacijos pradžia. Nors Evangelijos atsinaujinimo žinią, tikėdamiesi permainų katalikų bažnyčioje, kur kas anksčiau nešė žinomi reformatoriai – čekas J. Husas, anglas D. Viklifas ir kt., jie nebuvo išgirsti, atvirkščiai, juos persekiojo ir siekė nužudyti. Yra sakoma, kad J. Viklifas uždegė žiburį, J. Husas – žvakę, o M. Liuteris – fakelą, nuo kurio ir pasklido Reformacijos prabudimas po visą Europą, kuris gana greitai pasiekė ir Lietuvą. Ir štai rezultatas – mūsų kaimynystėje, Prūsijoje, įsikūrė pirma protestantiška valstybė. Tad lietuviai evangelikai turėjo gerą priebėgą nuo persekiojimų, iš čia jie nešė Evangelijos žinią Lietuvos žmonėms.

Kaip prieš 500 metų, taip ir dabar pagrindinis reformacijos tikslas – atnešti neiškreiptą ir aiškiai suprantamą Evangelijos žinią: mylintis ir teisingas Dievas neleido mums pražūti, bet atidavė savo viengimį sūnų Jėzų Kristų, kuris mirė už mūsų nuodėmes ir kaltes ant kryžiaus. Jis atleidžia mūsų kaltes, be jokių mūsų nuopelnų ir darbų, tik iš savo malonės. Vienintelis Dievas ir vienintelis tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus – Jėzus Kristus, ir nė vienas neateina pas Tėvą kitaip – tik per Jį. Reformacijos pradininkai pavadinti evangelikais, nes jie grąžino Evangeliją į Bažnyčią, o Šventasis Raštas buvo padėtas bažnyčios centre, ant Dievo stalo (reformatai neturi altoriaus, bet turi Dievo stalą), kad kiekvienas tikintysis galėtų jį skaityti ir taip asmeniškai pažinti Dievą.

Reformacija turėjo ir turi keletą svarbių tikslų, užrašytų Laiške romiečiams. Šio laiško autorius perspėja bažnyčią: Dievo gailestingumu aš prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, – tai jūsų sąmoningas tarnavimas. Ir neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo protą, kad galėtumėte ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia (Rom 12, 1–2).

Apaštalas Paulius ragina Bažnyčią neprisitaikyti prie šio pasaulio ir atsinaujinti. Tai – iššūkis, lydėjęs Bažnyčią beveik per visą istoriją. Bažnyčia visada buvo linkusi arba prisitaikyti prie pasaulio, arba užsisklęsti nuo jo ir neatsinaujinti. Bet Reformacija prieš 500 metų šį iššūkį įveikė – ji atnešė bažnyčiai ir atsinaujinimą, vėl ragino neprisitaikyti prie pasaulio. Dažnai mes klaidingai manome, kad Bažnyčia atsinaujina, jei sugeba prisitaikyti ir būti aktuali šiuolaikinei kartai. Bet mes net nepastebime, kada įsileidžiame šio pasaulio dvasią su jos vertybėmis ir nuodėmėmis. Tai – didelis iššūkis. Šių dienų Bažnyčia, norėdama būti priimtina visuomenėje, įsileidžia liberalizmo dvasią ir praranda šventumo jėgą.

Senajame Testamente aprašyta istorija apie Dievo žmogų Samsoną, turėjusį antgamtinę jėgą – prieš jam gimstant nevaisingai jo motinai pasirodė angelas ir pranešė, kad ši pagimdys sūnų, kuriam nevalia kirpti plaukų. Jis bus didis ir padės išlaisvinti Izraelį iš okupantų filistinų. Kai Samsonas užaugo, buvo galingas – vienas asilo žandikauliu užmušė tūkstantį vyrų. Tačiau šis Dievo vyras turėjo silpnybę moterims, todėl filistinai paprašė paleistuvės Delilos sužinoti, kur slypi galiūno jėga. Moteris išsiaiškino, kad negalima nukirpti Samsono plaukų. Šio Dievo žmogaus silpnybė baigėsi tragiškai: kai Delila nukirpo jam plaukus, Samsonas prarado jėgą, galiausiai filistinai jam išdūrė akis. Panašiai yra ir su Bažnyčia: jei ji praranda šventumą, ji tampa akla aklųjų vedlė – pati eina į pražūtį ir kitus ten veda. Liberalizmas visada apakina. Gerai, kad Samsonas spėjo atgailauti ir jo plaukai ataugo. Per aukų dievui Dagonui ceremoniją (kai buvo susirinkę visi filistinų kunigaikščiai ir gausi minia), atgavęs antgamtinę galią aklas Samsonas nugriovė kolonas, laikiusias visą pastatą. Nors Samsonas ir pats žuvo, tačiau taip per vieną dieną jis pražudė daugiau Izraelio priešų nei per visą gyvenimą. Šis biblinis pasakojimas suteikia vilties, kad net ir apmirusi, akla Bažnyčia gali atsinaujinti. Dievas yra gailestingas!

Jėzus sako: Jūs esate žemės druska. Jei druska netenka sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti (Mt 5, 13).

Jėzus kalba apie druską, kuri yra konservantas, saugantis maisto produktus nuo supuvimo: jei ji netenka sūrumo, nebėra kur jos dėti, belieka tik išmesti. Jei Bažnyčia netenka gyvo Dievo žodžio, jos vertybės pasikeičia, o Dievo žodį pakeičia tradicijos, prietarai, kultūra ir kiti dalykai.

Šiandien daug bažnyčių Europoje, buvusiame krikščionybės lopšyje, yra tuščios, šaltos, nemažai jų užsidaro. Daug bažnyčių prarado sūrumą ir tapo nebereikalingos ir neaktualios. Jos pavirto muziejais, kultūros ir meno centrais, į kuriuos žmonės ateina ne pabūti su Dievu, bet, kaip šiandien madinga sakyti, – susikaupti, pabūti su „savimi“.

Reformacijos tikslas buvo sugrąžinti Bažnyčiai Šventąjį Raštą. Šiandien vėl turėtų skambėti Reformacijos šūkis Sola scriptura – „Tik Raštas“. Tradicijos, kultūra, socialinė tarnystė – labai svarbūs dalykai, tačiau jie negali užimti Dievo žodžio vietos.

Kitas iššūkis – atsinaujinimas. Bažnyčia yra gundoma prisitaikyti prie laikmečio kultūros, būti liberali, arba užsidaryti, užsisklęsti. Norėdama išsaugoti autentiškas savo vertybes ir tradicijas, Bažnyčia užsidaro, kad pasaulio mados ir jo pažiūros nepadarytų jai neigiamos įtakos. Bet visuomenė keitėsi, o Bažnyčia liko sustabarėjusi ir, užuot saugojusi Dievo žodį, ji labiau pradėjo saugoti žmonių sukurtas tradicijas bei papročius. Evangelijoje pagal Morkų rašoma: Ir Jis (Jėzus) pridūrė: „Puikiai jūs paverčiate niekais Dievo įsakymą, kad tik išsaugotumėte savo tradicijas!“ (Mk 7, 9). Jėzus taikliai pamoko tikinčiuosius, kad šie neiškeltų tradicijų ir papročių aukščiau Dievo žodžio. Todėl Reformacija atėjo atsinaujinimo keliu ir atmetė tai, kas prieštarauja Šventajam Raštui.

Be religinio ir dvasinio atsinaujinimo, vyko ir kultūrinis, švietimo, ekonominis bei socialinis atsinaujinimas. Daugelis mūsų tautiečių puikiai žino, kad pirmąją lietuvišką knygą – Katekizmą, parašė protestantų pastorius Martynas Mažvydas. Tačiau mažai kas pasakytų, jog šis rašytinis žodis buvo skirtas tam, kad padėtų žmonėms suvokti ir suprasti Dievo pamokymus. 

Evangelikų dvasininkas Danieliaus Kleinas parašė pirmąją lietuvių gramatiką, kad lietuviškai kalbantys žmonės galėtų skaityti Šventąjį Raštą. Liuteronų dvasininkas Kristijonas Donelaitis parašė pirmąją poemą „Metai“, kad būrai pažintų Dievą ir juos supančią aplinką.

Reformatoriai skatino švietimo sistemos atsinaujinimą – įkurtos pirmosios vidurinės mokyklos, pirmoji aukštesnioji mokykla, kurią isteigė vienas žymiausių Lietuvos evangelikų Abraomas Kulvietis.

Tad ar Reformacija reikalinga šiandien? O gal ji jau baigėsi?

Deja, bet šiandien žmonės taip pat tiki daugybe prietarų ir stabų, tik stabai pasikeitė. Šiandien mūsų stabais tampa sporto, muzikos, meno pasaulio žvaigždės. Jei tik mūsų krepšininkai užima kokią prizinę vietą, užuot dėkoję ir džiaugęsi, mes iš karto pradedame juos garbinti, vadindami dievais, o krepšinį jau seniai vadiname antrąja Lietuvos religija. Dar ir šiandien žmonės toliau keliauja į atlaidus, eina keliais aplink bažnyčias ir paveikslus, tikėdami, kad dėl to bus atleistos jų nuodėmės. Gaila, bet dar ir šiandien krikščionys perka mišias už mirusiuosius, galvodami, kad tokiu būdu sumažins jų kančių laiką skaistykloje, meldžiasi ir garbina šventuosius – lyg neužtektų Kristaus aukos.

Liūdna, bet į sekuliarias, komercinių televizijų laidas kviečiami ne krikščionys dvasininkai, bet burtininkai ir raganos, ne vienas lietuvis kiekvieną rytą pradeda nuo puodelio kavos ir horoskopų...

Viliuosi, kad Reformacija dar nesibaigė, ji tęsiasi ir mūsų dienomis, o gal net vėl užgimsta nauja dvasia ir nauja jėga. Todėl, mes bažnyčia, būkime pasiruošę priimti atsinaujinimo iššūkį, mokykimės iš Reformacijos tėvų M. Liuterio, U. Cvinglio ir J. Kalvino ir neškime Reformacijos žinią – švarią (taip ją vadino reformatai), tyrą Evangeliją, mūsų kartai.