Kas yra auka? Tai yra ėmimas kažko iš to, kas turima, ir davimas/paskyrimas kažkam, taip aukojamą dalyką prarandant. Ką žmogus turi, kad galėtų duoti? Savo laiką, jėgas, gebėjimus, sveikatą, turtą, finansus ir pan. Visi šie dalykai sudaro mūsų gyvenimą. Taigi mes imame vienokią ar kitokią savo gyvenimo dalį ir ją kažkam sunaudojame, t. y. - paaukojame. Galiausiai mes kiekvienas kažkam paaukojame visą savo gyvenimą. Nėra ir negali būti žmogaus, kuris neaukotų savo gyvenimo, - kitaip tariant gyvenimas yra nuolatinė auka. Tačiau prieš kalbant detaliau pastebėkime vieną labai svarbų dalyką: iš kur žmogus turi gyvenimą, kurį aukoja? Kūrėjas jį dovanoja. Taigi žmogus aukoja tai, ką yra gavęs iš Dievo. Todėl ir turės duoti Jam apyskaitą, kam gyvenimą sunaudojo, t. y. paaukojo.
Pirmiausia išskirkime tris pagrindines aukojimo kryptis: (1) auka sau, (2) auka silpnesniam už save, (3) auka stipresniam už save.
Auka sau. Dalį savo gyvenimo žmogus skiria/aukoja savo poreikiams: skiria laiko ir pastangų mokslui, maistui, darbui, poilsiui, pramogoms, sveikatai ir pan. Ir tai yra normalu, kol nevirsta stabmeldyste, t. y. visą savo gyvenimą tenorint sunaudoti/paaukoti tik sau, tik dėl savęs.
Auka silpnesniam už save gali būti iš dalies nesąmoninga, kai, pvz., tėvai aukoja dalį savo gyvenimo vaikams, arba sąmoninga, kai padedama nelaimės ištiktam žmogui. Šitokia auka mūsuose yra pakankamai gerai suprantama ir neretai skatinama bei propaguojama.
Auka stipresniam už save yra suvokiama kiek sunkiau, o kai kuriais atvejais net pašiepiama. Šios aukos gali būti skirtos žmonėms, gamtos jėgoms, demonams, Dievui. Pavyzdžiui, pinigų davimas kokiam nors valdininkui, siekiant palankesnio sprendimo sau, yra dalies savo gyvenimo (pinigine išraiška) skyrimas stipresniam už save žmogui. Dar aiškiau tai regime, kai remiamos partijos, - joms skiriami paaukojimai. Taip pat vis dar yra žmonių mūsų planetoje, kurie aukoja gamtos jėgoms, kad jas permaldautų, įgytų jų palankumą, ar net demonams (pvz., satanistai), tikintis jų pagalbos. Galop nemenka žmonijos dalis aukoja įvairias aukas Dievui, pasitikėdama Jo visagalybe.
Kiekvieno be išimties žmogaus gyvenimas yra auka, tad žmonijoje galėtume išskirti tokias pagrindines aukotojų grupes: (1) pagonys (prie jų priskirtume induistus ir, bent iš dalies, budistus), (2) ateistai, (3) žydai (prie jų priskirtume musulmonus), (4) krikščionys. Trumpai apibūdinkime šių grupių aukos ypatumus. Kadangi aišku, jog visi žmonės aukoja dalį savo gyvenimo sau, ir visi, daugiau ar mažiau, aukoja silpnesniam už save, tai mes kol kas labiau kreipsime dėmesį į aukojimą stipresniam už save.
Kam šios žmonių grupės aukoja? Pagonių auka skiriama gamtos jėgoms, stabams/dievams/demonams. Čia svarbiausia prisiminti, jog pagoniškoji žmonijos grupė yra perdėm religinga, t. y. visur ir visada įžvelgianti antgamtines jėgas. Ateistinės pasaulėžiūros žmogus aukoja idėjai. Taip, pvz., žmogus mano, jog laimingą jį padarys turtų gausa, todėl žymią savo gyvenimo dalį paaukoja jiems įsigyti. Itin ryškiai šios rūšies aukojimą galima pamatyti, pvz., V. I. Lenino gyvenime, kuris ne tik savo laiką ir jėgas aukojo komunizmo idėjai, bet ir ištisas žmonių grupes. Žydai aukoja savo protėvių Dievui, o krikščionys savo Viešpaties Gelbėtojo Dievui ir Tėvui.
Kas motyvuoja aukoti? Pagonių esminė inspiracija yra baimė. Ateistą įkvepia apvaldžiusi idėja. Kad suvoktume žydų esminę inspiraciją, turėtume įsižiūrėti į švenčiausias jų aukas, skirtas Dievui. Pagrindiniu akstinu čia tampa noras pridengti savo nuodėmes, t. y. kad Dievas žiūrėtų ne į padarytą nuodėmę, bet į atneštą auką. Krikščionių aukos pagrindinė motyvacija (turėtų būti) - dėkingumas. Krikščionis aukoja nebijodamas, nes yra įsitikinęs Dievo išgelbėjimu; aukoja ne idėjos vedamas, nes tai, ko jis labiausiai gali trokšti, daro ir suteikia Dievas; aukodamas jis siekia ne pelnyti Dievo palankumą (t. y. pridengti savo nuodėmes), nes šis jau pelnytas Jėzaus Kristaus auka, o parodyti dėkingumą už jau atliktą apvalymą ir teikiamą amžiną aprūpinimą.
Iš kur žmonės žino, ką ir kaip reikia aukoti? Pagonys, remdamiesi savo protėvių ir savąja pasaulio patirtimi, susigalvoja patys. Ateistai, naudodamiesi racionaliu protu, nusprendžia patys. Žydų esminiu supratimo apie auką šaltiniu yra jų Biblija (kuri mums, krikščionims, yra Senasis Testamentas). Krikščionis, ką ir kaip aukoti, sužino iš savo Gelbėtojo ir Jo apaštalų mokymo, kuris pateiktas Naujajame Testamente.
Koks aukojimo tikslas? Visas aukojančių žmonių grupes ir visas aukojimo kryptis apvienija vienas vienintelis tikslas - gyvenimo troškimas. Kai mes aukojame sau, tai iš esmės tikslas yra išsilaikyti gyvenime. Aukodami silpnesniam už save siekiame paremti kito griūvantį gyvenimą. Aukojant stipresniam už save siekiama, kad stipresnis paremtų mūsų gyvenimą. Pagonys, bijodami dėl savo gyvybės, aukoja norėdami aukštesniųjų jėgų pasigailėjimo ar pagalbos. Ateistai aukoja tikėdamiesi, jog jų auka galų gale lems geresnį jų ir kitų gyvenimą. Žydai auka pridengdami savo nuodėmes tikisi Dievo pasigailėjimo gyvenimui. Krikščionis aukoja iš dėkingumo už dovanai gaunamą šį ir amžinąjį gyvenimą.
Taip ir Jėzus iš Nazareto aukojo savo gyvenimą tam, kad mes turėtume gyvenimą, kad apsčiai jo turėtume.
Baigiant šią labai glaustą aukojančių žmonių grupių aukojimo stipresniam už save apžvalgą belieka pastebėti, jog šio aukojimo pobūdis nulemia aukojimo sau ir aukojimo silpnesniam už save pobūdį.
Krikščionių aukos
Dabar jau galime sugrįžti prie apaštalo Pauliaus minties, jog jis tarnauja Kristui ir skelbia Dievo Gerąją Žinią tam, kad pagonių auka taptų priimtina, Šventosios Dvasios pašventinta. Galime suprasti, jog Paulius mato pagonis aukojančius, tačiau jų auka nėra priimtina jo Dievui, vieninteliam tikrajam Kūrėjui. Taigi jis siekia, kad jų gyvenimo auka taptų priimtina Jam. Ką dėl to reikia daryti? Pašventinti pagonių auką Šventąja Dvasia.
Išsiaiškinkime, ką reiškia „pašventinti". Tai yra žodžio „šventas" vedinys. O ką reiškia „šventas"? Mums, be abejo, pirmiausia kyla mintis - be nuodėmės. Senovės žydai tai suprato dar plačiau: „šventas" reiškia kitoks (o tuo būdu ir atskirtas), nei bet kas, kas yra šioje žemėje. Tokiu būdu „pašventinta auka" būtų visiškai kitokia auka, nei lig tol aukota šioje žemėje. Kitaip sakant, Dievas „įdarbina" Paulių, kad šis išmokytų pagonis aukoti iki tol nepraktikuotas aukas.
Pasitelkime apaštalo Petro mintis, nurodančias tuos pačius dalykus: kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų (1 Pt 2, 5). Pradėkime nuo to, jog krikščionių aukos visada bus „dvasinės", t. y., kaip aiškina Petras, tapusios priimtinos per Jėzų Kristų. Tai nereiškia, kad kažkokios mistinės ar neregimos, bet kaip jau minėjome, - perkeistos. Kitaip sakant, čia jau aukoja Jėzaus Kristaus perkeistas aukotojas. O jeigu Jėzaus, tai niekaip kitaip kaip Šventąja Dvasia, kuri ima iš to, kas yra Jėzaus (Jn 16, 13-15). Apibendrinus galime pasakyti, jog aukojančiojo ir aukos perkeitimas įvyksta Dievo Žodžio dėka.
Šis Žodis sako, jog tik šventi kunigai (1 Pt 2, 5) gali aukoti Dievui priimtinas dvasines aukas. Tokiais šventais, t. y. perkeistais, pradedame tapti tik atmetę visokį blogį, visokią klastą ir veidmainystes, pavyduliavimus ir visokias apkalbas (1 Pt 2, 1), t. y. išpažinę tai Dievui ir liovęsi taip elgtis. Stebėtina, tačiau čia išvardintos nuodėmės neretai yra laikomos „lengvomis", „nereikšmingomis" ar net visai ne nuodėmėmis! O juk šiomis priemonėmis bažnyčioje dažniausiai ir kovojama siekiant savanaudiškų tikslų.
Jei apsivalėme, esame raginami trokšti tyro žodžio pieno (1 Pt 2, 2). Tačiau šioje eilutėje svarbu išgirsti, kokiam tikslui to Žodžio turėtume siekti: kad nuo jo augtumėte išgelbėjimui. Paprastai nemažai bėdų krikščionys patiria, kai pradedama galvoti, jog išgelbėjimas jau įvykęs. Tačiau, kol tebesame žemiškame kūne, esame tik išgelbėjimo proceso pradžioje ir eigoje, o užbaigtas jis bus tik Jėzui sugrįžus, po visų mirusiųjų pri(si)kėlimo. Tai dėl šios priežasties ir turime augti išgelbėjimui, t. y. keistis, kad būtume rasti tinkami Amžinybei.
Jei jau atgailavome ir degame Žodžio troškimu, esame raginami puoselėti, pirma, asmeninį bendravimą su Jėzumi Kristumi (1 Pt 2, 4) ir, antra, bendrystę Dievo namuose, bažnyčioje (1 Pt 2, 5). Be pirmosios pusės yra neįmanoma (arba neilgai truks) antroji. Tačiau be antrosios tampa labai abejotina pirmoji - kas nemyli savo brolio, kurį mato, kaip gali mylėti Dievą, kurio nemato? (1 Jn 4, 20). O tam, kad mylėtų ir išliktų tarp kitų „gyvųjų akmenų", tenka su visu nuolankumu bei romumu, su ištverme pakęsti vienam kitą (Ef 4, 2-3) - tokia yra išliekančios meilės kaina.
Apibendrinkime, kada krikščionio auka tampa dvasine? Kai Kristaus mokinys gyvena kasdiene atgaila, alksta Dievo žodžio, karštai laukia sugrįžtančio savo Išgelbėtojo, ieško Jo maldoje bei įsilieja į vietinę tikinčiųjų bendruomenę. Kiek šitų dalykų mums trūksta, tiek mūsų auka (t. y. gyvenimas) nėra perkeista, vadinasi, vis dar yra nepriimtina Dievui.
Šitaip mes trumpai apžvelgėme krikščioniškos aukos principus, tad beliko labai glaustai prisiminti esmines praktines tokio aukojimo išraiškas.
Trys dvasinių aukų sritys
Bažnytinė sfera. Ji prasideda pirmuoju punkteliu (1): Neapleiskime savųjų susirinkimo (Hbr 10, 25). Kad jo neapleistume, teks aukoti savo laiką (ateiti į bažnyčios susirinkimus), ambicijas ir įsivaizdavimus (klausant savo vadovų), ir galbūt net santykius su netikinčiais artimaisiais; (2) Todėl per Jį visada aukokime Dievui šlovinimo auką, t. y. Jo vardą garbinančių lūpų vaisių (Hbr 13, 15). Kad tai iš tiesų yra auka, kartais suprantame tik tada, kai jau gyvenime einasi taip neblogai, jog ima atrodyti, kad ir Dievo nelabai reikia; (3) Malda manoji kaip smilkalai į Tave tekyla, o pakeltos rankos tebūna kaip vakaro auka (Ps 141, 2). Žinoma, ši auka yra ir asmeninė, bet tik prisiminkime Jėzaus žodžius apie Tėvo namus - Mano namai vadinsis maldos namai (Mt 21, 13) - ir mes nepaliausime bažnyčiose šių aukų aukoti; (4) tikslinės rinkliavos (pvz., patalpų ir tarnautojų išlaikymui) - esu visiškai aprūpintas, gavęs iš jūsų kvapią dovaną, Dievui priimtiną ir patinkančią auką (Fil 4, 15-18) bei dešimtinės, kurių Jėzus neatšaukia, bet tik pakoreguoja jų reikšmės lygį (Mt 23, 23).
Viešoji sfera. Ją galėtume apibendrinti taip: Nepamirškite daryti gera ir dalintis su kitais, nes tokios aukos patinka Dievui (Hbr 13, 16).
Asmeninė sfera. Atrodo, jog pačia kvapniausia šios srities auka būtų mūsų kūniškos prigimties marinimas: Dievo gailestingumu aš prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, - tai jūsų sąmoningas tarnavimas (Rom 12, 1).
_64x64_9de.jpg)
