Auka Viešpačiui

Šio laiko visuomenėje žodis „auka" nepopuliarus, nes žmonės daugiau susirūpinę kaip gauti, o ne aukoti. Tačiau Biblijoje šis žodis sutinkamas dažnai. Pirmąsias aukas Dievui, kurias mini Šventasis Raštas, aukojo Adomo sūnūs. Galbūt Adomas taip pat aukojo Viešpačiui, o jo vaikai sekė tėvo pavyzdžiu, bet apie tai Biblijoje nerašoma.

 Aukas Viešpačiui aukojo Nojus, Abraomas, Izaokas, Jokūbas ir jo vaikai. Senosios Sandoros įstatyme kalbama apie deginamąsias, padėkos, duonos aukas, taip pat aukas už nuodėmes. Visų aukų iniciatorius buvo Dievas. Jos buvo reikalingos tam, kad pridengtų žmonių kaltes, tačiau panaikinti nuodėmių aukos negalėjo. Tik Dievo Sūnaus atnešta auka sunaikino nuodėmę ir amžiams padarė nekaltus tuos, kurie priima Jo auką. Krikščionims žodis „auka" nesvetimas, todėl norėčiau pasidalinti mintimis apie pinigines aukas Viešpačiui.

Ar Dievas nori, kad tu aukotum?

Biblijoje skaitome apie pirmųjų krikščionių pinigines aukas. Apaštalas Paulius, rašydamas korintiečiams, skiria šiai temai net du laiško skyrius. Kituose laiškuose jis taip pat ragina tikinčiuosius mokytis dosnumo. Šiandien daugelyje bažnyčių renkami paaukojimai, todėl kiekvienas norintis gali aukoti Viešpačiui pinigines aukas.

Kaip jau minėjau, šio pasaulio žmonės ieško būdų, kaip praturtėti, manydami, jog tai atneš jiems stabilumą gyvenime. Daugelis į aukojančius pinigines aukas krikščionis žiūri kaip į „kvailius", kuriuos neva apgavo apsukrūs bažnyčių vadovai. Kritikų ir besišaipančių visada buvo ir bus, tačiau Dievo valią mums gali parodyti tik Dievo žodis.

Prisiminkime žydų kelionę iš Egipto į pažadėtąją žemę. Žydai, keliaudami per dykumą, kentė karštį, troškulį, alkį. Nors Viešpats juos maitino ir girdė, jiems nuolat kažko trūko. Iš tiesų jų gyvenimo sąlygos buvo ekstremalios. Be to, juos puldinėjo priešai ir izraelitai turėjo kovoti. Nenuostabu, kad jie nuolat murmėjo, verkšleno ir norėjo sugrįžti atgal į Egiptą. Tačiau Dievas vykdė savo numatytą planą ir vedė juos tolyn. Kai Mozė užlipo į Sinajaus kalną, Viešpats jam kalbėjo:

„Sakyk Izraelio vaikams, kad jie atneštų man auką. Priimkite auką iš kiekvieno, kuris duoda laisva valia" (Iš 25, 2). „Padarykite man šventyklą, kad galėčiau gyventi tarp jūsų" (Iš 25, 8).

Šventyklai pastatyti reikėjo aukso, sidabro, vario, kailių, aliejaus ir kitų brangių daiktų. Viešpats norėjo, kad Jo namai būtų pastatyti ir įrengti iš paaukotų medžiagų. Jis pasirinko savo tautos turtą, nors galbūt netoliese gyveno daug turtingesnės tautos. Skaitydamas šią istoriją supratau, jog Viešpats nori, kad Jo vaikai ir šiandien aukotų Jam. Dievui brangios Jo vaikų aukos. Jei tu priklausai Dievui, Jis nori, kad aukotum Jam aukas. Tokia Jo valia.

Priimtinos Dievui aukos

„Kiekvienas tegul aukoja, kaip yra širdyje nutaręs, ne gailėdamas ar verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją" (2 Kor 9, 7).

Dievas yra šviesa, Jame nėra jokios prievartos, apgaulės, godumo ar savanaudiškumo. Dievui patinka, kai Jo vaikai aukoja pinigus iš meilės Jam, nes tokios aukos teikia džiaugsmą ir pačiam aukotojui. Mes žinome istoriją, kap našlė paaukojo viską, ką turėjo (Lk 21, 1-4). Tai buvo nedaug, tačiau Jėzus pasakė, kad ji atnešė daugiausiai. Kodėl? Galbūt todėl, kad į tą auką ji įdėjo visą save, savo širdį, nes „[...] jei yra sąmoningas noras, jis priimtinas pagal tai, ką žmogus turi, o ne pagal tai, ko neturi (2 Kor 8, 12). Kas nors paklaus: „Kaip gali Dievas priimti paskutinius vargšės moters skatikus? Juk tai neteisinga, tai apiplėšimas." Ne mums spręsti, kas teisinga, o kas ne. Galbūt tau tai apiplėšimas, o Dievui - priimtina ir brangi auka. Žmonės labai vertina pinigus, tačiau Dievui vertingesnis Jo vaikų dosnumas. Jėzus mokė, kad labiau ieškotume Dievo karalystės vertybių, o ne tų dalykų, kurių ieško šio pasaulio žmonės. Tikiu, jog Dievas nori, kad Jo darbą žemėje finansuotų Jo mylimi vaikai, - Viešpačiui brangios Jo vaikų aukos.

Evangelijos pagal Luką 8 skyriuje skaitome, kad kartu su Jėzumi keliavo moterys, kurios tarnavo Jam savo turtu. Apaštalas Jonas rašo, kad Jėzaus komanda turėjo savo kasą, taip pat ir „kasininką" Judą Iskariotą, kuris ją grobstė (Jn 12, 6). Matyt, Jėzaus tarnavimą rėmė įvairūs žmonės ir Jo pasekėjai. Evangelijose rašoma, jog Jėzus dažnai svečiuodavosi pas žmones, valgydavo, nakvodavo pas juos, tuo parodydamas jiems dėmesį ir mokydamas juos. Jėzus priimdavo patarnavimus ir paaukojimus, nes pats mokė mokinius tarnauti ir aukoti.

Kiekvienam žmogui šiame gyvenime reikalingi pinigai, tačiau Jėzus mokė krauti nenykstantį turtą danguje (Lk 12, 33). Kaip tai padaryti? Pirmiausia sąmoningai apsispręsti aukoti Dievui pinigines aukas, atnešti į bažnyčią dešimtinę, padėti stokojantiems. Nepamirškite daryti gera ir dalintis su kitais, nes tokios aukos patinka Dievui (Hbr 13, 16). Jėzus ragino mokinius rūpintis tapti turtingais pas Dievą (Lk 12, 21), ir tai kur kas svarbiau, nei rūpintis tapti turtingais žemėje. Žemiškieji turtai - laikini, o dangiškieji - amžini, todėl išmintinga gyventi taip, kaip mokė Jėzus.

Prisiminkime apaštalų laikų bažnyčią. Visa tikinčiųjų daugybė buvo vienos širdies ir vienos sielos. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, bet visa jiems buvo bendra. Apaštalai su didžiule jėga liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą ir gausi malonė buvo su jais visais. Tarp jų nebuvo stokojančių, nes visi, kurie turėjo žemės sklypus ar namus, juos parduodavo, o už tai gautus pinigus atnešdavo ir sudėdavo prie apaštalų kojų, ir kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo (Apd 4, 32-35). Čia aprašytas tikinčiųjų gyvenimas liudija jų visišką atsidavimą,  pasišventimą ir meilę Dievui. Dievo žodyje sakoma, kad visi buvo pripildyti Dievo Dvasios ir gausi malonė buvo su jais. Visgi ir tarp jų atsirado Ananijas ir Sapfyra, kurių širdys nebuvo iki galo atsidavusios Viešpačiui:

„O vienas vyras, vardu Ananijas, su savo žmona Sapfyra pardavė nuosavybę ir, žmonai pritariant, pasiliko dalį gautų pinigų, o kitą dalį atnešė ir padėjo prie apaštalų kojų. Petras paklausė: „Ananijau, kodėl šėtonas užvaldė tavo širdį, kad tu pamelavai Šventajai Dvasiai, pasilikdamas dalį už žemę gautų pinigų? Argi nebuvo tavo tai, ką turėjai, ir ką gavai pardavęs, argi nebuvo tavo žinioje? Tai kodėl gi taip sumanei savo širdyje? Tu pamelavai ne žmonėms, bet Dievui!" Išgirdęs tuos žodžius, Ananijas krito ant žemės ir mirė. Didelė baimė apėmė visus tai girdėjusius. Keli jaunuoliai pakilo, suvyniojo jį marškomis, išnešė ir palaidojo. Po kokių trijų valandų atėjo jo žmona, kuri nežinojo, kas buvo atsitikę. Petras jos paklausė: „Pasakyk man, ar už tiek pardavėte sklypą?" „Taip, už tiek", - atsakė ji. Tada Petras jai tarė: „Kodėl susitarėte mėginti Viešpaties Dvasią? Štai ties durimis skamba žingsniai tų, kurie palaidojo tavo vyrą. Jie ir tave išneš." Bematant ji susmuko jam po kojų ir mirė. Atėję jaunuoliai rado ją negyvą, nunešė ir palaidojo šalia vyro" (Apd 5, 1-10).

Galbūt jie norėjo pelnyti apaštalų palankumą, ar pasirodyti „dvasingesni" nei buvo iš tikrųjų. Pardavę jiems priklausiusią nuosavybę, atnešė dalį gautų pinigų Dievui, o kitą dalį pasiliko sau. Ananijas ir Sapfyra galėjo elgtis su savo pinigais kaip norėjo, nes tai buvo jų turtas. Jie nusprendė pameluoti, kad tai visa suma, kurią jie gavo už nuosavybę. Ananijo ir Sapfyros auka buvo netyra ir nepriimtina, nes jie veidmainiavo ir melavo. Šis kompromisas parodė, kad jų širdys nebuvo atsidavusios kaip kitų brolių ir seserų, kurie paaukojo viską. Jie norėjo apgauti visą bažnyčią, bet tai jiems baigėsi tragiškai.

Ši istorija įspėja mus, kaip rimtai Dievas žiūri į mūsų aukas. Pateikdamas apaštalų bažnyčią pavyzdžiu, neraginu nė vieno krikščionio pardavinėti nuosavybės. Norint aukoti tokias aukas, reikalinga ypatinga Dievo malonė, kuri ir buvo išlieta pirmajai bažnyčiai. Išnaudokime tą malonės saiką, kurį Viešpats teikia mums šiandien. Tvirtai remkimės Dievo žodžiu ir nebijokime aukoti daugiau. Jei stokojame, prašykime Viešpaties aprūpinimo ir te mūsų aukos liudija mūsų dosnumą, o ne godumą.

Sugrįžkime į dykumą pas žydus ir paskaitykime, kaip jie atsiliepė į Viešpaties žodį:

„Ir atėjo kiekvienas, kurio širdis buvo sujaudinta ir kiekvienas, kurio dvasioje buvo noras, ir atnešė Viešpačiui auką Susitikimo palapinei statyti, ko reikia jos tarnavimui ir šventiems rūbams. Vyrai ir moterys, kurių širdyse buvo noras, davė sagtis, auskarus, žiedus, apyrankes - įvairius auksinius daiktus. Visi aukojusieji atnešė auksą kaip auką Viešpačiui" (Iš 35, 21-22).

Žydai buvo sujaudinti Viešpaties žinios, kad Jis gyvens tarp jų, ir aukojo daugiau negu reikia, nes visko, kas buvo sunešta, užteko visiems darbams padaryti ir dar liko (Iš 36, 7). Ši istorija - nuostabus paklusnumo Dievo žodžiui pavyzdys. Mes, krikščionys, žydus dažnai prisimename nepaklusnius ir maištaujančius, tačiau šis poelgis - geras ir įkvepiantis pavyzdys.

Mūsų aukų vaisiai

Džiugu, kad šiandien Lietuvoje Dievo darbas tęsiasi. Viešpats išliejo malonę mūsų tautai, suteikdamas laisvę ir nepriklausomybę. Krikščionys gali nevaržomai skelbti Evangeliją, tarnauti Dievui, aukoti Jam aukas. Aukoti Viešpačiui savo pinigus yra didžiulė privilegija. Mums sunku net įsivaizduoti, koks didelis atlygis laukia danguje. Jokie žemiški turtai neprilygsta dangiškiems ir jie paruošti mums, gyvenantiems dėl Jo.

Šiandien bažnyčios nepaliauja sėti Dievo žodžio sėklas į žmonių širdis. Krikščioniška literatūra, laikraštis „Ganytojas", TV laida „Kertinis akmuo", Biblijos leidimas, „Vaikų kalėdų" renginiai - tai tik dalis mūsų aukų vaisiaus. Nepavarkime aukoti Viešpačiui pinigines aukas - „[...] nepavarkime daryti gera, nes savo metu pjausime derlių, jei nepailsime" (Gal 6, 9). Tebūna mūsų aukos sąmoningas tarnavimas Dievui ir tai atneš Jo karalystei gausius vaisius.


Šis straipsnis laikraštyje „Ganytojas" buvo spausdintas 2002 m. liepos 13 d. Nr 13 (134)

 

Bendrinti: