Pirmuosiuose Biblijos skyriuose skaitome apie nuostabų Dievo sukurtą sodą Edeną, iš kurio ištekėjo keturios upės – Pišonas, Gihonas, Tigras ir Eufratas. Tame sode Dievas apgyvendino savo sukurtą žmogų: Viešpats Dievas sukūrė sodą Edene, rytuose, ir ten apgyvendino žmogų, kurį buvo sutvėręs <...>. Upė tekėjo iš Edeno sodui drėkinti; nuo ten ji šakojosi į keturias upes (Pr 2, 8–14). Nors šiandien neįmanoma identifikuoti Pišono ir Gihono, tačiau ir Tigras bei Eufratas, tekantys dabartinio Irano ir Irako teritorijose, deja, neprimena dieviškojo Edeno.
Dieviškame sode augo du medžiai – Gyvybės bei Gėrio ir blogio pažinimo. Paragavęs uždrausto Gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisiaus (žr. Pr 3, 6–7), žmogus prarado galimybę prieiti ir prie Gyvybės medžio. Pradžios knygos 3 skyrius baigiasi žmogaus išvarymo iš Edeno sodo aprašymu. Kelią grįžti atgal užtvėrė ugninius kardus laikantys kerubai, kad nuodėmingas, moraline prasme sugedęs žmogus nevalgytų vaisiaus nuo Gyvybės medžio ir negyventų amžinai (žr. Pr 3, 22–24). Įsivaizduokime, kas būtų, jei despotiški diktatoriai taptų nemirtingi ir galėtų valdyti amžinai...
Žmonių troškimas pasiekti dangų
Edeno sode žmogus gyveno Dievo artume ir buvo Jo palaimintas. Tačiau ir išmestas iš sodo, atskirtas nuo Dievo žmogus vis tiek trokšta būti palaimintas. Šį troškimą, ko gero, kursto jo prisiminimai apie gyvenimą Dievo sukurtame Edeno sode. Kelias sugrįžti į prarastąjį rojų yra, bet dažnai ne toks, kokį mes įsivaizduojame.
Ką reiškia būti palaimintam? Senajame Testamente 1-oji psalmė prasideda žodžiais apie palaiminimo kelią: Palaimintas žmogus, kuris nesielgia, kaip pataria bedieviai, nestoja į nusidėjėlių kelią, nesėdi su apjuokėjais, bet mėgsta Viešpaties įstatymą (Ps 1, 1–2), – toks žmogus bus panašus į medį, pasodintą prie upelio. Naujajame Testamente Jėzus Kalno pamoksle taip pat skelbia devynis palaiminimus – palaiminti vargšai dvasia, liūdintys, romieji, alkstantys ir trokštantys teisumo, gailestingieji, tyraširdžiai, taikdariai, persekiojamieji dėl teisumo, – kurie tikrai skiriasi nuo šiandieninių stereotipų, ką reiškia būti laimingam ar palaimintam (žr. Mt 5, 1–12).
Troškimas susigrąžinti prarastąjį rojų ir pasiekti dangų lydėjo žmoniją visais laikais. Štai Pradžios knygos 11 skyriuje užrašytas pasakojimas apie legendinio Babelio bokšto statybą – kaip to meto žemės gyventojai bandė pasiekti dangų. Jie kalbėjosi: „Pasidirbinkime plytų ir gerai jas išdekime.“ Plytas jie naudojo vietoj akmenų, o dervą – vietoj kalkių. Jie tarėsi: „Pasistatykime miestą ir bokštą, kurio viršūnė siektų dangų. Išgarsinkime savo vardą prieš išsiskirstydami į visus kraštus!“ (Pr 11, 3–4).
Manoma, kad Babelio bokšto prototipu galėjo būti Mesopotamijos zikuratas – apie 90 m. aukščio laiptuotas bokštas-piramidė su aikštele viršuje, dažniausiai skirta religinėms apeigoms. Zikurato laiptai simbolizavo jungtį tarp žemės ir dangaus. Minėtoje Biblijos ištraukoje pabrėžiama, kad statyboje buvo naudojami ne akmenys, o išdegtos plytos. Tai tam tikro bandymo pasiekti dangų (Edeną) žmogiškųjų pastangų bei supratimų, o taip pat ir technologijų (išdegtos plytos) keliu simbolis.
Siekti dangaus yra gerai, tik kokiu keliu?
Žmogiškojo išdidumo kelias
Žmogiškojo išdidumo kelias – tai mokslo pasiekimai ir technologijų progresas, deja, dažnai tampantys moraliniu regresu – nuosmukiu. Pažvelkime į kelis XX a. mokslo pasiekimus.
Pirmojo pasaulinio karo (1914–1918 m.) ir Rusijos pilietinio karo (1917–1922 m.) metu buvo plačiai naudojamas kulkosvaidis „Maksimka“, kurio išradėjas, pasirodo, buvo anglas Hiramas Stivensas Maksimas (1840–1916). Maksimui buvo priskiriama mintis, kad tokio galingo ginklo atsiradimas turėtų sustabdyti karus, nes „kas gi norės atstatyti savo krūtinę švino kulkų lietui?“ Galbūt tai buvo tik „reklaminės kampanijos“ šūkis, tačiau kaip naiviai tai skamba praėjus šimtmečiui...
Prieš kelerius metus teko matyti biografinį vaidybinį filmą apie legendinio automato išradėją, rusų konstruktorių Michailą Kalašnikovą (1919–2013). Filme režisierius parodė sceną, kurioje sąžinės graužiamas M. Kalašnikovas gyvenimo pabaigoje rašo laišką tuometiniam Rusijos Ortodoksų bažnyčios patriarchui Kirilui, apgailestaudamas, kad jo sukurtu ginklu buvo nužudyta tiek daug žmonių. Tai ne režisieriaus išmonė, o tikras faktas: 2012 m. M. Kalašnikovas iš tiesų parašė laišką patriarchui Kirilui, kuriame klausė savęs, ar yra atsakingas už žmonių, žuvusių nuo jo sukurto automato, mirtis.
Ir dar vienas panašus pavyzdys – 2023 m. Oskarą pelniusio filmo herojus, amerikiečių fizikas Robertas Oppenheimeris (1904–1967), dažnai vadinamas „atominės bombos tėvu“, vadovavo Manhatano projektui, kurio metu buvo sukurtos pirmosios atominės bombos, 1945 m. rugpjūtį panaudotos prieš Japoniją. Hirošimos ir Nagasakio bombardavimai nusinešė dešimčių tūkstančių žmonių gyvybes – manoma, kad Hirošimoje iškart žuvo 70 000, o Nagasakyje – 40 000 žmonių. O dėl sužeidimų, nudegimų ir radiacijos iki 1945 m. pabaigos aukų skaičius abiejuose miestuose išaugo iki 110 000. Beje, manoma, kad Nagasakyje galėjo žūti ir apie 9 000 krikščionių, nes čia buvusi didžiausia krikščioniška bendruomenė Japonijoje. Robertą Oppenheimerį slėgė sąžinė dėl atominių bombų padarytos žalos. Karui pasibaigus jis vis dažniau kalbėjo apie branduolinio ginklo keliamą grėsmę ir tapo vienu iš tų mokslininkų, kuris kritikavo branduolinį ginklavimąsi bei priešinosi naujos – vandenilinės – bombos kūrimui.
Štai tokios nevienareikšmiškos šiuolaikinių „išdegtų plytų“ technologijų pamokos.
Dievo kelias
Visiškai kitoks yra Dievo duotas Kryžiaus kelias. Jau Pradžios knygoje, 11 skyriuje, skaitome, kaip Dievas pašaukia Abraomą keliauti iš Chaldėjos Ūro į žemę, kurią nurodys Viešpats. Tai bus Pažado žemė – Kanaano šalis. Patikėjusiam Dievu Abraomui Viešpats davė pažadą: Aš [Viešpats] padarysiu tave didele tauta, tave laiminsiu ir padarysiu tavo vardą garsų; ir tu būsi palaiminimas (Pr 12, 2). Viešpats pats tai padarys – suteiks Abraomui garsų vardą ir per jį palaimins visas tautas, ateity siųsdamas žmonijos Gelbėtoją. Kaip tai skiriasi nuo Babelio bokšto statytojų, kurie siekė išgarsėti patys, sakydami: Išgarsinkime savo vardą prieš išsiskirstydami į visus kraštus! (Pr 11, 4).
Dievas neleido žmonėms baigti statyti Babelio bokšto – Jis sumaišė žmonių kalbą ir išsklaidė juos į visus žemės kraštus. Tačiau, net ir išsklaidęs tautas, Dievas nesirenka greitesnio kelio, jau paruoštos „žaliavos“ – konkrečios tautos, bet pasirenka vieną žmogų – bevaikį Abraomą. Jis pasirenka ne „išdegtą plytą“, bet „netašytą, netobulą akmenį“, kurį toliau gludins, kol galų gale, po beveik 2 000 metų, Izraelyje gims vienas iš Abraomo palikuonių – Jėzus iš Nazareto.
Jokūbo kopėčios ir Babelio bokštas
Abraomo vaikaitis Jokūbas, bėgdamas nuo brolio Ezavo, dykumoje sapnuoja sapną: jis mato į žemę besiremiančias kopėčias, kurių viršus siekia dangų. Jomis kyla ir leidžiasi angelai. Kopėčių viršuje Jokūbas regi stovintį Viešpatį Dievą: Jis nusigandęs tarė: „Kokia baisi šita vieta! Čia ne kas kita, kaip Dievo namai, dangaus vartai!“ <...> Jis pavadino tą vietą Beteliu (Pr 28, 17–19). Betelis išvertus reiškia „Dievo namai“, o Babelis, kur buvo statomas Babelio bokštas, reiškia „sumaištis, chaosas“ – tai, kas neišvengiamai kyla sudarius įvairias sąjungas be Dievo valios (Pr 11, 9). Vėliau Babilonas (hebr. Babel) tapo svarbiu politikos, ekonomikos ir religijos centru. Babilonas dažnai simbolizuoja didybę, galią ir civilizacijos viršūnę, tačiau tuo pačiu ir malonumų ieškojimą, moralinį nuopuolį, pasaulietišką tuštybę. Babilono valdovas sugriauna Jeruzalės šventyklą, o Dievo tautą ištremia į nelaisvę. Istorinio Babilono vieta – prie Tigro ir Eufrato upių, dabartinio Irako teritorijoje.
Kai buvo rašoma paskutinė Biblijos knyga – Apreiškimas Jonui, Babilonas fiziškai nebeegzistavo. Tačiau dvasinis Babilonas – dieviško Jeruzalės miesto priešininkas – tebeegzistuoja. Apaštalas Jonas regi Babelę, raitą ant žvėries. Iki laiko žvėris ja naudojasi, bet vėliau ir Babelė, ir žvėris bus galutinai sunaikinti (Apr 17 sk.).
Babelė – tai simbolis technologijų be vidinio žmogaus pasikeitimo, „kopėčios“ į dangų be nuolankumo. Žmonės stato, kopia aukštyn, bet ne dėl Dievo, o norėdami patenkinti savo ego, savo ambicijas. Jokūbo kopėčios kalba apie Dievo iniciatyvą – Jis pats nusileidžia iki žmogaus. Ryšys abipusis: dangus ir žemė nėra atskirti – jie tarpusavyje sąveikauja.
Jokūbo matytos kopėčios skirtos ne pabėgimui iš pasaulio – jos stovi žemėje, o Dievas pasirodo ne šventykloje, bet paprasto žmogaus – Jokūbo – kelyje, jo sunkumuose. Angelai kyla ir leidžiasi – judėjimas vyksta abiem kryptimis. Kopėčios – tai ne liftas. Jomis lipama pakopa po pakopos ir ne būriais, kaip Babelės bokšte, bet po vieną. Vėliau judaizme atsirado mintis, kad kopėčios simbolizuoja mokymąsi, įsakymų laikymąsi, kasdienius veiksmus, ne ekstazę, o discipliną, jungiančią žmogų su Dievu. Krikščionybėje kopėčios simbolizuoja laipsnišką, nuolatinį ir asmeninį nuolankumo kelią. Žinoma, kritimai neišvengiami, bet tai irgi gali tapti pamokomis. Tai paties Kristaus kelias ir istorija.
Laiške filipiečiams skaitome: Mąstykite taip kaip Kristus Jėzus, kuris, esybe būdamas Dievas, nesilaikė pasiglemžęs lygybės su Dievu, bet apiplėšė save ir esybe tapo tarnu ir panašus į žmones. Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl Dievas Jį labai išaukštino ir suteikė Jam vardą, aukštesnį už visus kitus vardus, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų, kad Jėzus Kristus yra Viešpats (Fil 2, 5–11).
Atvertas kelias
Nors žmogui buvo užvertas kelias į Edeno sodą, prie Gyvybės medžio, bet Jėzaus nukryžiavimo dieną šventyklos uždanga, skyrusi Dievo artumą nuo žmonių, plyšo. Per Kristaus auką ir Jo mirtį kelias prie Dievo ir amžinojo Gyvybės medžio vėl atvertas. Dievo įsikūnijimas ir Kristaus kryžius – tai lyg kopėčios tarp Dievo ir žmonijos, besiremiančios į žemę ir atkuriančios ryšį, kuris nutrūko Edeno sode. Tai Jėzaus žodžių, pasakytų Natanaeliui, išsipildymas: Jėzus atsakė: „Tu tiki, kadangi pasakiau tave matęs po figmedžiu? Pamatysi dar didesnių dalykų.“ Ir pridūrė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: nuo šiol jūs matysite atvirą dangų ir Dievo angelus, kylančius ir nusileidžiančius ant Žmogaus Sūnaus“ (Jn 1, 50–51). Kristaus kryžius atkuria amžinąją bendrystę su Dievu. Grįžimas į prarastąjį rojų – Edeno sodą – yra atstatomas tik per Kristų.
_64x64_9de.jpg)
