Biblinio pamokslavimo eskizai (2 dalis)

Dievas kalba

Šiandien populiaru sakyti, jog esama daug religijų ir skirtingų įsitikinimų apie Dievą, tačiau niekas nežino, koks Dievas yra iš tikrųjų. Tai kartais mėginama iliustruoti dramblio ir aklųjų metafora: kiekvienas tikėjimas apie „dramblį“ (Dievą) kalba iš savo perspektyvos, bet suvokia jį tik iš dalies. Vieni apčiuopia straublį, kiti nutveria koją, laiko už ausies, tačiau viso dramblio nemato niekas. Šios žaismingos analogijos pritaikymas Dievo pažinimo klausimu yra problemiškas ir prieštaringas, nes tokiu atveju pasakotojas tampa vieninteliu „reginčiuoju“, tarsi turėtų pranašesnę poziciją už kitus – tariamai „žino“, kaip yra iš tikrųjų. Tačiau Dievo atžvilgiu mes visi esame vienodai akli – niekas iš tiesų nepažįsta Dievo. Na, nebent tas „kažkas“ prakalbėtų... (DeYoung, p. 68–69)

Biblijoje sakoma, jog Dievo niekas niekada nėra matęs (žr. Jn 1, 18). Tačiau Jis nepaliko savęs nepaliudyto, duodamas dovanų žmonėms (žr. Apd 14, 17), o Jo neregimosios ypatybės suvokiamos iš kūrinių, nors žmogus ir linkęs tai užsispyrusiai neigti (žr. Rom 1, 20). Dievas įvairiais būdais praeityje kalbėjo per pranašus, tačiau galiausiai prakalbo mums per Sūnų (žr. Hbr 1, 1–2). Taigi „dramblys“ kalba – Dievas apsireiškia ir bendrauja su pažinimo naktyje paklydusiu žmogumi. Tai svarbi biblinio Dievo paveikslo detalė. Visatos Kūrėjas yra kalbantis ir bendraujantis asmuo: Biblija yra Jo žodis, apreiškimas. Tačiau teigti, kad Dievas kalbėjo ir veikė vien tik praeityje būtų neteisinga, nes Biblija nėra istorijos vadovėlis, o įkvėptas Dievo žodis visiems žmonėms. Pasak Augustino, kai skaitome Bibliją, į mus prabyla pats Dievas.

Jėzaus požiūris į Šventąjį Raštą labai pamokantis. Jis pats kalbėjo Rašto kalba, rėmėsi jo liudijimu, pabrėžė jo autoritetą ir citavo jį pagundymo metu. Kristus niekada nekritikavo, neatmetė nė menkiausios teksto detalės ir tikėjo viso Rašto įkvėpimu, istoriškai patikimais laikė chronologinius sąrašus, stebuklus ir autorystę. Jis pabrėžė įstatymo dvasią, bet nemenkino nė vienos jo raidės, pripažino, kad Biblijos autoriai, nors ir žmonės, tačiau deramai liudija dievišką jos autorystę. Raštas Jam buvo svarbus, pakankamas, aiškus ir galutinis Dievo žodis. Jis tikėjo, kad Biblija yra teisinga, ugdanti, svarbi, be klaidų, liudijanti apie Jį, įsikūnijusį amžinąjį Dievo žodį (žr. Jn 1, 1–3. 14). Jėzus atėjo išpildyti Raštų, todėl Jo mokymas patvirtino ir išpildė tai, kas juose parašyta. Kai skaitome Bibliją, klausome Dievo. Pavyzdžiui, pradėjęs nuo gerai žinomos ištraukos, kurioje rašoma, jog Kūrėjas iš pradžių sukūrė juos, vyrą ir moterį, Jėzus prideda „ir pasakė“, kad žmogus paliks tėvą ir motiną ir susijungs su savo žmona, ir du taps vienu kūnu (žr. Mt 19, 4–5), nors cituojamas tekstas iš Pradžios 2, 24 iš tiesų nėra priskiriamas kokiam nors kalbėtojui – tai tiesiog Biblijos pasakojimo dalis. Tačiau Jėzui Pradžios 2, 24 nėra tik Biblijos eilutė, bet teiginys To, kuris iš pradžių sukūrė juos, vyrą ir moterį. Kitaip tariant, Pradžios knygos autorius nėra tik Mozė (žmogiškasis autorius), bet ir pats Kūrėjas (dieviškasis autorius), todėl Šventasis Raštas – Dievo balsas žmonėms šioje žemėje – autoritetingas, įtikinantis ir galingas.

Šventoji Dvasia, Dievas ir Biblija nėra skirtingi kalbėtojai. Tai yra tas pats Dieviškas Autorius (DeYoung, p. 107–108). Žmogiškieji Biblijos autoriai visuomet yra dangiškojo autoriaus – Dievo – šešėlyje; cituodamas 110 psalmę Jėzus pabrėžia, jog Dovydas Šventąja Dvasia pasakė: „Viešpats tarė mano Viešpačiui“ (Mk 12, 36). Panašiai ir apaštalas Paulius tapatina Rašto „kalbėjimą“ su Dievo kalbėjimu (žr. Rom 9, 17; Gal 3, 8), o Petras pranašų žodį (Raštą) laiko net patikimesniu už asmeninę patirtį su Jėzumi ant atsimainymo kalno (žr. 2 Pt 1, 16–19). Svarbu tai, jog per Raštą Dievas yra arti kiekvieno iš mūsų (žr. Rom 10, 8) – Jis yra Emanuelis, Dievas su mumis iki pat amžių pabaigos (žr. Mt 1, 23; 28, 20). Šis arti mūsų esančio Dievo paveikslas yra tvirtas ir svarbus biblinio pamokslavimo pamatas.

Trejybė

Daugel kartų esame girdėję apgailestavimų, jog teorija prasilenkia su praktika. Kitaip tariant, į sąsiuvinį rašome viena, o elgiamės taip, kaip pavyksta. Krikščioniška praktika ne išimtis – priekaištas, jog doktrinos prasilenkia su praktika, ganėtinai dažnas. Tačiau lazda turi du galus: kaip teorijai reikia pritaikymo, taip praktikai – teorijos. Pastaroji, net jei neužrašyta sąsiuvinyje, egzistuoja bet kuriuo atveju. Gyvenime veikia ne tai, kas sąsiuvinyje, o tai, kas įsisavinta širdimi, ką įkūnija vidinės nuostatos. Panašiai yra ir su pamokslavimu – jei biblinio Dievo paveikslas nepersmelkia tvirčiausių įsitikinimų, juos formuoja klaidingi įvaizdžiai ir supratimai. Dievo pažinimas (teologija) yra didžiausios svarbos dalykas – todėl jos vieta ne sąsiuvinyje, o pamokslininko širdyje. Tad nereikia stebėtis, kad mokymas apie biblinį pamokslavimą turėtų prasidėti nuo mokymo apie Dievo Trejybę.

Jau daugelį amžių ši doktrina nekvestionuojama, tvirtai įtvirtinta tikėjimo išpažinimuose – tačiau kaip ji susijusi su pamokslavimu? Taikliai į šį klausimą atsako biblinio pamokslavimo mokytojas Peteris Meadas: jei

Dievas yra amžina, į kitus orientuota, meilės ryšiu saistoma ir bendraujanti Trejybė, toks pamokslavimas

pabrėš pamokslininko, klausytojų ir Dievo tarpusavio santykius. O jei Dievas yra „tolima galybė“, vienišas, savo vertę pabrėžiantis ir šlovės siekiantis Absoliutas, paminėti aspektai atsispindės ir giliausiose tarnautojo gyvenimo bei pamokslavimo nuostatose. Savęs aukštinimo motyvas smelks santykius, pareigos atlikimas stelbs pasigėrėjimą. Pamokslininkas akcentuos informaciją, spaus savo klausytojus paklusti įsakymams. Tai diktuoja nesąmoningai pamokslininko įsisavinti iškreipti Dievo (arba – kito dievo) įvaizdžiai, o ne meilės bendrystėje amžinai pasiliekančio, kantriai savo vaikų laukiančio Tėvo paveikslas.

Biblinis pamokslavimas, pasak Peterio Meado, yra pabrėžtinai susijęs su santykiais tarp skirtingų aplink Bibliją susibūrusių šio komunikacijos (pamokslavimo) proceso dalyvių: Dievo, pamokslininko ir klausytojo. Tai sudaro pamokslavimo trikampį, kuriame svarbus kiekvienas jo dalyvis. Be Dievo pamokslavimas būtų tik žmogiška veikla, apgailėtina tuštybė – girdėtume informacijos perteikimą, vien tik žmogišką paraginimą, regėtume religinį spektaklį. Tuo tarpu biblinės tarnystės tikslas – atskleisti per Bibliją apsireiškiančią Dievo širdį. Šventoji Dvasia įgalina kalbėtoją nukreipti žvilgsnį į Sūnų, kad būtų pažintas Tėvas. Dievas yra tiek su kalbėtoju, tiek su klausytoju ir kviečia atsiliepti. Pamokslininko vaidmuo – labai svarbus, nes Dievas yra bendraujantis, besirūpinantis ir ateinantis mums suprantamu būdu (įsikūnijantis).

Pasitaiko, kad pamokslininko vaidmuo būna nuvertinamas dėl klaidingai suvokiamo nuolankumo arba sudvasinto požiūrio į Dievo veikimą. Tačiau Dievas pats nusprendė veikti ir būti pažintas per netobulus kalbėtojus. Jis vertina žmogų ir nori, kad Jo žodžiai įsikūnytų jo gyvenime, idant būtų rūpinamasi kitais ir užsimegztų bendrystės ryšiai. Geras pamokslavimas yra paremtas širdies bendryste su Dievu, sklinda iš pamokslininko širdies į klausytojų širdis. Be klausytojo pamokslavimas taip pat neturėtų prasmės, nes tai ne kalbėtojo pasitenkinimui ar Dievui įspūdį darantis ritualas. Klausytojų nuvertinimas pamokslą gali paversti istorine paskaita, prie sakyklos vykstančiu spektakliu, pamokslininko teologinės erudicijos demonstracija. Dėmesys klausytojams yra nepaprastai svarbus, nes jie rūpi Dievui, kuriam tarnaujama. Jis pažįsta juos, myli, rūpinasi ir nori, kad Jo žodžio skelbėjai sektų Jo pėdomis.

Pamokslavimo trikampiui būtini tamprūs santykiai tarp visų šio proceso dalyvių. Todėl svarbiausias pamokslininko rūpestis turėtų būti asmeniška bendrystė su Dievu, skaitant ir maldingai apmąstant Jo žodį. Pirmiausia pats Viešpats myli ir džiaugiasi juo kaip savo vaiku, ir tik po to siunčia tarnauti kitiems. Kaip Mortai reikėjo pasimokyti iš savo sesers Marijos sėdėti prie Viešpaties kojų, taip ir pamokslininkas visų pirma turi pats mylėti Jėzų, kad galėtų patarnauti kitiems (Lk 10, 38–42). Džiaugtis ir stiprėti puoselėjant šiuos santykius – ilgos ir vaisingos tarnystės pamatas. Pamokslininko ryšys su klausytoju taip pat nepaprastai svarbus. Nors pamokslininkas skelbia Dievo žodį, jis nėra šalia ar aukščiau tikinčiųjų susirinkimo, bet yra tarsi jo viduryje su visiems (taip pat ir pamokslaujančiajam) gyvai kalbančiu Dievo žodžiu (žr. Ps 22, 22). Ne mažiau svarbi grandis šiame trikampyje yra paties klausytojo ir Dievo santykiai, nes pamokslavimo tikslas pasiekiamas tik tada, jei Šventoji Dvasia, pats Dievas, pasiekia žmonių širdis, prabyla ir patarnauja savo vaikams asmeniškai, ugdydamas juos savo bendrystės paguodoje.

Kūrėjas

Biblinis pamokslavimas turi būti ekspozicinis (t. y. tekstą paaiškinantis), Biblijos tekstu paremtas, jo pagrindinę idėją ištikimai perteikiantis, pamokslavimas. Tai reiškia, jog pamokslininkas negali „versti“ teksto „pasakyti“ tai, ką jis pats norėtų, arba dirbtinai „pritempti“ jį prie savo temos ir idėjų. Turinio aspektu pamokslininkas neturi pasirinkimo – jis yra, anot Jono Kalvino, tarsi karaliaus pasiuntinys – turi skelbti tik tai, kas parašyta Jo didenybės rašte tautai. Tačiau turinio nereikėtų painioti su forma, žinios – su jos perteikimo būdu arba strategija. Šiuo aspektu svarbu pažinti Dievą kaip Kūrėją ir pasimokyti iš Jo kūrybiškumo, įvairovės ir išradingumo bendraujant su klausytojais. Biblijos literatūrinių žanrų (pasakojimas, poezija, laiškai) įvairovė – geriausias patvirtinimas, kad Dievas yra nuostabiai įdomus ir kūrybingas pašnekovas. Ši įvairovė buvo iš anksto numatyta ir įkvėpta Šventosios Dvasios, todėl svarbios ne tik teologinės idėjos, bet ir pats jų perdavimo būdas (Vestminsterio tikėjimo išpažinimas I, 5).

Sisteminis teologinių tiesų dėstymas, pasak teologės Sallie TeSelle, yra „antro lygmens kalba“, kurios tikslas – paaiškinti, patikslinti ir apjungti teologines tiesas. Tačiau žmogaus gyvenimo pasikeitimui didesnę įtaką daro „eilėraščių, poemų, pasakojimų, gyvenimo istorijų“ klausymasis – tai padeda išgirsti Dievo balsą sudėtingoje gyvenimo tikrovėje (TeSelle, p. 23). Dievas kalbėjo per žmogiškus Biblijos autorius įvairiais širdį galinčiais pasiekti būdais. Biblijos Dievas yra kūrybos ir įvairovės šaltinis, kurio klausyti niekada nenusibosta. Jis prabyla mums sukūrimo ir istoriniais pasakojimais, šeimyninėmis dramomis ir kone detektyvinėmis istorijomis, vaizdinga poezija, išminties ir filosofiniais apmąstymais, palyginimais, laiškais ir apokaliptine simbolika.

Todėl biblinis, pagrindinę ištraukos mintį ištikimai perteikiantis pamokslavimas neprivalo būti vienos formos, to paties standarto. Kitaip tariant, žinią galima perduoti skirtingais būdais, naudoti įvairias strategijas. Neretai galvojama, kad ekspozicinis pamokslas yra tik toks, kai tekstas nagrinėjamas eilutė po eilutės, arba privalo turėti tris paralelinius punktus ir panašiai. Biblinis ekspozicinis pamokslavimas nėra tam tikra pamokslo forma. Tai nuostata, kad Dievo žodis visada turi būti pirmoje vietoje, vesti ir vadovauti. Todėl pamokslininkas turi kūrybinę laisvę rinktis tinkamiausią formą, kaip perteikti teksto dvasinę žinią (pagrindinę mintį) klausytojams. Pavyzdžiui, kada pristatyti pagrindinę pamokslo mintį – pačioje pamokslo pradžioje ar  išlaikyti paslaptį iki pabaigos? Pirmasis būdas labiau tinka siekiant pamokslo aiškumo, tačiau jei klausytojas yra linkęs nuvertinti žinią arba net jai priešiškas, pagrindinė mintis gali nuskambėti ir pamokslo pabaigoje (plg. Petro Sekminių pamokslas, žr. Apd 2). O gal galima pasirinkti ir vieną, ir kitą būdą per tą patį pamokslą? Strategija ir kūrybiškumas pamokslavime ne mažiau svarbu nei sporte, karyboje ar versle, todėl kiekvienas pamokslininkas, atsižvelgdamas į auditoriją, gali pasirinkti įvairią strategiją. Geras treneris, karvedys ir pamokslininkas privalo plėsti, kaupti savo strateginį arsenalą bei mokytis pasirinkti tinkamiausias schemas konkrečiam atvejui. Tikslas – paleisti Dievo žodžio strėlę kuo tiksliau į žmonių širdis (Mead).

Ar aktualu?

Atsivertę Bibliją ar klausydami iš jos skaitomos ištraukos suvokiame, jog mus ir pirmuosius šio užrašyto žodžio klausytojus skiria istorinių ir kultūrinių skirtumų praraja. Ar šiandien aktualu tai, ką skaitome ir girdime? Jeigu taip, kaip tai pamatyti, o pamačius parodyti kitiems? Dievo žodžio pritaikymas, arba aktualizavimas, yra didelis iššūkis pamokslininkui, todėl trumpai pakalbėkime ir šiuo klausimu. Biblijos tekstai buvo užrašyti prieš maždaug du ir dar daugiau tūkstantmečių tam tikromis kultūrinėmis ir istorinėmis aplinkybėmis. Dievas kalbėjo savo žmonėms jiems suprantama kalba, Jo Dvasios įkvėptas žodis buvo užrašytas, išsaugotas ir pasiekė mus kaip Šventojo Rašto kanonas.

Norint išgirsti anuomet skambėjusį Dievo žodį, tenka paplušėti gilinantis tiek į patį tekstą, tiek į istorinį ir kultūrinį kontekstą ir net į tam tikras ano laiko buitines aplinkybes. Tačiau net jei šis egzegetinis darbas atliekamas kruopščiai ir atsakingai, klausytojas nori išgirsti jam skirtą Dievo žodį čia ir dabar. Pritaikymo našta gulasi ant pamokslininko pečių – jis atsakingas už hermeneutinio (aiškinimo) tilto nutiesimą tarp anuomet ir šiandien, tarp Biblijos ir nūdienos pasaulio, už neiškraipytą ir teisingą teksto žinios išaiškinimą ir jos aktualizavimą, arba pritaikymą. Kaip ir šiuo klausimu galėtume pasinaudoti idėja apie Dievo įvaizdžio įtaką pamokslavimui?

Ieškant atsakymų biblinės žinios pritaikymo tema, dėmesys neretai vėl nukrypsta į metodologiją, nors, kaip jau esame minėję, teologija turėtų būti svarbesnė. Biblinis Dievo paveikslas yra esminis, ne su popieriumi, bet su širdies įsitikinimais susijęs dalykas. Ar iš tiesų tikiu Dievu, kuris geriausiai pažįsta savo kūrinius ir supranta jų problemas? Dauguma krikščionių atsakytų „taip“ – kas gi, jei ne Jis? Tai reiškia, kad tik Dievas geriausiai išmano mus supančią tikrovę. Ar Jis apie tai ką nors pasakė? Taip! Tai Jis davė mums Bibliją, kuri yra aktualus Jo žodis ir šiandien gyvenančiam žmogui. Tai reiškia, kad pamokslininkui nereikia „padaryti“ Dievo žodžio aktualiu, bet pirmiausia pačiam suvokti jo aktualumą. Biblija yra aktuali, tiesiog reikia parodyti, kaip ji yra aktuali. Nors ir užrašyta prieš daugybę metų, veikiant Šventajai Dvasiai Biblija yra patikimas būdas pažinti Dievą ir Jo sukurtą pasaulį. Jei pamokslininkas tiki gyvu, veikiančiu, kitaip tariant, aktualiu Dievu, tai atsispindės ir jo pamoksluose nuo pirmųjų žodžių. Turint omenyje, kad šių dienų klausytojui sunku laukti, kol pamokslininkas išdėstys pritaikymo punktus pamokslo pabaigoje, galima parodyti teksto aktualumo aspektus viso pamokslo metu. Jei Dievas yra visos tiesos Dievas – toks Jis ir yra (Jn 1, 4; 14, 6; 18, 37) – išvyskime tai! O išvydę, su džiaugsmu parodykime kitiems.

Jo pasiuntiniai

Šiame tekste pažvelgėme į evangelinei bažnyčiai gyvybiškai svarbią biblinio pamokslavimo temą, tarsi dailininko eskize išryškinome kai kuriuos štrichus ir akcentus. Krikščionių bažnyčia stipri tiek, kiek joje tarpsta Dievo žodis – skaitomas Raštas, skamba Šventosios Dvasios įkvėpti pamokslai. XVI a. Reformacijos judėjimas atgaivino Šventojo Rašto skaitymą ir biblinį pamokslavimą bažnyčioje, tačiau tuo Reformacija nesibaigė. Dievas veikė ne tik vakar ar veiks rytoj, bet veikia šiandien; padedant Dvasiai kalba per Raštą ir savo pasiuntinius – pamokslininkus. Nors dažnai kritikuojami ir nuvertinami, jie yra Kristaus karališkos žinios skelbėjai šiame pasaulyje. Tai ir didžiulė privilegija, ir atsakomybė, nes geras pasiuntinys privalo skelbti ne savo idėjas, o Jo didenybės karaliaus žinią. Jei žemiškų valdovų, karalių ir prezidentų pasiuntiniams pakanka išorinę priklausomybę ženklinančios atributikos, tai Kristaus pasiuntiniai privalo puoselėti dvasios vienybę su savo Viešpačiu.

Koks yra Dievas, apie kurį aš noriu jums papasakoti? Tai klausimas, į kurį tenka atsakyti kiekvienam pamokslininkui. Pats Dievas yra svarbiausia priežastis ir atsakymas, kodėl ši Dievo žodžio tarnystė yra tokia svarbi ir prasminga. Bendraujančio ir save dovanojančio Dievo – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios – paveikslas yra pats didžiausias akstinas ir mums dalintis savo gyvenimu. Tai Dievas, kurio šviesa užlieja ne tik Visatos platybes, bet ir žmonių širdžių pusdykumes. Bet šitą turtą mes laikome moliniuose induose, kad būtų aišku, jog visa viršijanti jėgos apstybė iš Dievo, o ne iš mūsų (2 Kor 4, 7).

Literatūra

Arthurs, Jeffrey D., Preaching with Variety, (Kregel Academic & Professional, 2007).

Beach, J. Mark, The Real Presence of Christ in the Preaching of the Gospel: Luther and Calvin on the

Nature of Preaching, (Mid-America Journal of Theology 10, 1999).

Calvin, John, Institutes of the Christian Religion (Hendrickson Publishers, 2007).

DeYoung, Kevin, Taking God At His Word, (Crossway, 2014).

Edwards, J. Kent, Deep preaching. Creating Sermons That Go Beyond the Superficial, (B&H Publishing Group, 2009).

Lietuvos reformatų tikėjimo pagrindai. Antrasis šveicariškasis išpažinimas su šiuolaikiniu komentaru,

(Apyaušris, 2011).

Liuteris, M., Užstalės pokalbiai, (Alma littera, 2003).

Mead, Peter, http://www.BiblicalPreaching.net

Stott, J. R. W., Between Two Worlds, (Wm. B. Eerdmans Publishing Company, 1994).

TeSelle Sallie M., Speaking in parables: A Study in Metaphor and Theology (SCM-Canterbury Press Ltd, 1975).

Venema, Cornelis P., The Doctrine of Preaching in the Reformed Confessions, (Mid-America Journal of

Theology 10, 1999).

Vestminsterio tikėjimo išpažinimas, (Tikėjimo žodis, 2016).