Birželį maldose ieškokime išminties

Bet išmintis, kilusi iš aukštybių, pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, švelni, klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, bešališka ir neveidmainiška (Jok 3, 17).

Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta (Jok 1, 5).

Vienas žmogus pasakė: „Jeigu nebežinai, dėl ko melstis, melsk Dievo išminties ir nuolankumo - visada pataikysi.“ Kitas, jam pritardamas, pratęsė: „Jeigu žmogus pradeda manyti, kad viską žino ir supranta, kad gali visiems patarti, kaip reikia gyventi, jis - kvailys, - pats laikas jam melsti išminties. Išmintingas supranta, kad ne viską supranta.“ Atrodo paradoksalu, bet ar ne daugiausia klaidų padaroma tada, kai viskas, atrodytų, aišku, įprasta? Labiausiai išminties reikia gyvenimo kryžkelėse, kai nežinai, kur link pasukti ar ką pasirinkti.

Dievo išmintis žavi savo unikaliu pasireiškimu. Norisi plačiai atverti Jai kelius, kad ateidama ir pasilikdama pripildytų mūsų gyvenimą. Tačiau tapti jos draugu nėra lengva, reikia būti nuolankiam ir labai ją mylėti. Kas nemyli jos visa širdimi, tas apgaunamas „blogojo jos šešėlio“, kuris vadinamas gudrumu, klasta arba žmogiška išmintimi (Jok 3, 15). Išoriškai jis panašus į Dievo išmintį, bet nė iš tolo jai neprilygsta. Jis nori užsidėti Jos karūną, bet nepakelia.

Kuo skiriasi gudrumas nuo išminties? Gudrumas mato tik save ir kovoja dėl savo gerovės. Jis pasinaudoja kito silpnumu ir nežinojimu savo naudai (1 Kor 1, 18-31). Jis aklas, klastingas ir išdidus, todėl nesuvokia Amžinybės ir nebijo jos Teismo. Dievo išmintis mato Dievą, artimą ir tik tada save. Ir gerovės trokšta visiems, tokia pat tvarka. Dievo išmintis dera su Dievo žodžiu ir sugeba tą Žodį sujungti su kasdieniu gyvenimu. Ji randa tai, kas gyvenime brangiausia, ne darbus ar pasiekimus, bet patį Gyvenimą - Kristų. O gal teisingai galvojo Bažnyčios Tėvai, tokie kaip Origenas, ar apologetai, kaip Teofilis Aleksandrietis, kad Kristus ir yra Dievo Išmintis?

Išmintį galime apibūdinti kaip jautrų asmenį, kuris pasitraukia, kai jam nėra skiriamas reikiamas dėmesys. Išminties reikia ieškoti, ji nesimėto gatvėse. Kur prasideda klasta, ten išminties nebėra. Išmintis pasibaigia ten, kur prasideda išdidumas (Pat 11, 2).

Nematydamas išeities, dažnas, norėdamas išvengti nemalonumų, griebiasi klastos ir gudravimo. Gudrumas bijo kančios, daro viską, kad jos išvengtų, ir taip pavagia iš mūsų dieviškos auklybos vaisių. Ar tai tikrai atneša lauktąjį sprendimą? Dieviška išmintis savyje suderina viską, ji žino kelią, kaip žmogų nuvesti į sėkmę ir neprasižengti Dievo įsakymams.

Jeigu reikia, išmintis nebijo pasiduoti į klastos ir neteisybės rankas, nes jų kontekste išmintis dar ryškesnė (Lk 22, 63-65). Išminčiai nesvetima sąmoninga kančia (Iz 53 sk): Jėzus buvo visaip bandomas, bet Jame nebuvo rasta jokios klastos (tik išmintis).

Melskime Dievo išminties savo asmeniniuose keliuose ir pasirinkimuose.
Melskime Dievo išminties tarpusavio santykiams šeimose.
Melskime Dievo išminties tikinčiųjų bendruomenėms ir jų vadovams.
Melskime Dievo išminties visų lygių Lietuvos valdžioms.

Neverta gaišti laiko gudrumui - jis vis tiek „bankrutuos“. Ieškokime Dievo, kuris yra Išminties Šaltinis.

Nuotrauka Rolanos Kunskės