Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, ji tapo nėščia iš Šventosios Dvasios. Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti. Kai jis nusprendė taip padaryti, sapne pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys Sūnų, kuriam tu duosi vardą Jėzus, nes Jis išgelbės savo tautą iš jos nuodėmių.“ Visa tai įvyko, kad išsipildytų, kas buvo Viešpaties pasakyta per pranašą: „Štai mergelė pradės įsčiose ir pagimdys Sūnų, ir Jį pavadins Emanueliu“, tai reiškia: „Dievas su mumis.“ Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelas jam įsakė, ir parsivedė žmoną pas save. Jam negyvenus su ja kaip vyrui, ji pagimdė Sūnų, kurį jis pavadino Jėzumi (Mt 1, 18–25).
Ką reiškia šis evangelisto Mato užrašytas pasakojimas? Istorija apie nekaltą prasidėjimą daugeliui žmonių sukelia šypseną ar net juoką. Ji laikoma pramanu, pasakojimu apie apgautą vyrą, lyg Juozapas būtų silpnaprotis. Nieko panašaus. Angelo pasirodymas sapne buvo toks įspūdingas, kad mes apie jį skaitome po dviejų tūkstančių metų.
Tačiau, kodėl tai turėjo įvykti? Kodėl toks Jėzaus gimimas yra vienintelė žmonių viltis?
Norint pamatyti Kristaus gimimo prasmę, tenka nors trumpai pažvelgti į mūsų kilmę, pabandyti atsakyti sau į klausimą, kas esame.
Šventajame Rašte skaitome – Dievas, visa ko Kūrėjas, sukūrė žmogų, vyrą ir moterį, pagal savo atvaizdą. Tai nuostabu. Mes prasidėjome švento, teisingo, mylinčio, ištikimo Dievo mintyse. Apaštalas Jonas mums liudija: Dievas yra šviesa ir Jame nėra jokios tamsybės. Dievas yra meilė (1 Jn 1, 5; 4, 8). Mes prasidėjome ten, kur nėra jokios tamsos, jokio žeminimo, jokios pagiežos, jokio melo.
Kas nutiko, kad prasidėję amžinoje šviesoje ir meilėje tapome pilni nedorybės?
Praeities tekstai sako, jog pačioje žmonijos istorijos pradžioje įvyko baisi tragedija – mūsų protėviai paniekino savo Kūrėją ir nuo Jo nusisuko. Jie patikėjo melagingomis idėjomis, kad paklusdami Kūrėjui niekada nebus laimingi, ir kad patys, be Kūrėjo dalyvavimo, gali tvarkyti savo gyvenimą. Įvyko labai skausmingas išsiskyrimas. Protėviai neprisiėmė atsakomybės už savo poelgį. Vyras kaltino Dievą ir moterį, moteris – apgaviką. Nuskambėjo Kūrėjo ištarmė. Moteriai Jis tarė: „Aš padauginsiu tavo nėštumo vargus ir su skausmu tu gimdysi vaikus; tave trauks prie tavo vyro, o jis tau viešpataus“. O Adomui Jis tarė: „Kadangi tu paklausei savo žmonos ir valgei nuo medžio, apie kurį tau buvau įsakęs: ‘Nevalgyk nuo jo’, – prakeikta bus žemė dėl tavęs! Vargdamas turėsi maitintis iš jos visą savo gyvenimą. Erškėčius ir usnis ji augins tau, ir tu valgysi lauko augalus. Valgysi prakaitu uždirbtą duoną, kol sugrįši į žemę, iš kurios esi paimtas. Esi dulkė ir dulke vėl pavirsi“ (Pr 3, 16–19).
Gyvenimas rojuje baigėsi. Pirmieji žmonės buvo iš jo išvaryti. Žemė tapo ašarų pakalne, kurioje mus pasiekė tik migloti kažkada buvusio aukso amžiaus prisiminimai.
Pasirinkdami nepaklusti Kūrėjui, protėviai atskyrė save nuo meilės, tiesos ir gyvybės šaltinio. Vienintelė viltis mirties šešėlio žemėje liko Kūrėjo pažadas, kad vieną dieną gims žmogaus sūnus, kuris išvaduos Adomo vaikus iš melo pančių.
Nuo tų neatmenamų laikų mes, žmonės, nebesuprantame, kas esame, iš kur atsiradome ir kur einame. Susigalvojame įvairiausių istorijų, siekdami patys save įtikinti, jog nesame puolę ir praradę nuostabius namus. Šventajame Rašte skaitome, kad Dievas sukūrė mus pagal savo atvaizdą ir pavidalą, bet dažniausiai nesusimąstome, ką tai reiškia. Dauguma iš mūsų visą sukūrimo istoriją vertiname kaip mitą, iškreiptai atspindintį tikrovę.
Deklaruojame meilę, brolybę, lygybę ir patys iš to šaipomės, nes be gyvybės šaltinio šie puikūs žodžiai lieka kaip negyvos gėlės. Labai norėtųsi tų nuostabių dalykų, bet praeitis rodo, kad net garsiausiai apie juos kalbantys ir žadantys rojų žemėje, galiausiai nuvildavo savo pasekėjus. Norėti gero sugebame, bet pradėję daryti – nuklystame. Atrodo, dar vienas žingsnis, ir tobulo gyvenimo svajonė išsipildys. Tačiau turėtos viltys eilinį kartą sudūžta. Aptinkame save tarsi užburtame rate, iš kurio niekaip negalime išeiti.
Reikia praeityje pažadėto Žmogaus Sūnaus, galinčio mus išvaduoti iš to užburto rato. Koks turėtų būti mūsų gelbėtojas?
Visų pirma neapsigavęs ir nenusikaltęs. Kai kuo nors tikime, galvojame, kad tai, kuo tikime, yra tiesa. Įtikėtas melas tampa mūsų savasties dalimi. O kai visi tiki melu, išvaduoti gali tik neapsigavęs. Iš kur tokį paimti, jeigu mes visi esame kaip klaidžiojančios avys? Jau gilioje senovėje išmintingi žmonės kėlė klausimą: Kas gali iš netyro padaryti tyrą? (Job 14, 4).
Tačiau Kūrėjas neatsižadėjo sumanymo sukurti mus pagal savo atvaizdą ir nepamiršo protėviams duoto pažado. Išpildyti tai, ką pažadėjo, nebuvo paprasta. Galvodami apie Kūrėją esame linkę daug ką nepagrįstai supaprastinti, samprotaudami, jeigu Jis visagalis, tai Jam viskas turėtų būti lengva.
Kūrėjas suteikė mums gebėjimus mąstyti, jausti, siekti ir davė laisvę rinktis. Jis neatšaukia savo dovanų ir kartą suteiktos teisės nepanaikina. Todėl išvesti mus iš užburto rato Jis gali tik tuomet, kai mes Jam atidarome duris į savo autonomijos pasaulį.
Turėjo gimti moteris, kuri patikėtų nebūtu dalyku – prasidėjimu iš Šventosios Dvasios. Šiandien, kai yra surogatinės motinos, ne taip jau sudėtinga patikėti, kad mus sukūręs Dievas gali pats 5 moters įsčias įsodinti žmogaus gemalą. Jeigu mes galime tai padaryti, tai tuo labiau Jis. Bet anais laikais patikėti tokiu dalyku buvo kažkas neįsivaizduojamo. Ne mitologija, bet tikras įvykis kasdieniame Izraelio tautos gyvenime, kur palaidumui pasidavusios moterys buvo užmušamos akmenimis. Moteris be vyro negalėjo normaliai auginti savo vaiko. Jeigu ji, pastojusi ne santuokoje, išliktų gyva ir pagimdytų, jos vaikas visą gyvenimą būtų lydymas žeminančios paniekos. Todėl jos sužadėtinis turėjo būti dievotas žmogus, jautrus ir atviras savo Kūrėjui. Kas patikėtų savo sužadėtinės pasakojimu, kad ji pradėjo iš Šventosios Dvasios? Nepatikėjo ir Juozapas, tačiau sapne buvo aplankytas Dievo siųsto angelo ir nepaniekino Kūrėjo pasiuntinio.
Tik pagalvokime, pro kokias savanaudiškumo užtvaras Viešpats turėjo brautis, kad įeitų į mūsų pasaulį ir galėtų išvaduoti mus iš nesibaigiančio paklydimo. Juk žmonės, paklusdami šio pasaulio dvasiai, priešinasi savo Kūrėjui visais įmanomais būdais.
Gimė kūdikis, išoriškai niekuo nesiskiriantis nuo visų kitų. Jame tik nebuvo to, kas mums visiems trukdo pasitikėti savo Kūrėju, ir Jis nenorėjo sėstis į Dievo vietą. Juozapas, pagal angelo nurodymą, Jam davė vardą Jėzus. Apaštalas Paulius nusakė Jėzaus kitoniškumą jau po Jo mirties ir prisikėlimo, rašydamas Filipų miesto tikintiesiems: Jis esybe būdamas Dievas, nesilaikė pasiglemžęs savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė save ir esybe tapo tarnu ir panašus į žmones. Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties (Fil 2, 6–8).
Galima būtų manyti, kad Jėzus gimė šioje žemėje, ir jau gana, jau atėjo išvaduosiantis mus iš blogio pinklių. Jis sugrąžins apsigavusius į paklusnumą tiesai.
Tačiau teisingas Kūrėjas negali palikti nusikaltimo nenubausto. Jeigu Jis teisingai įvertino, kad nuodėmės alga yra mirtis, tai nebegali elgtis kitaip. Teisingumas turi būti įvykdytas. Nusidėjėlis privalo mirti. Kokiu būdu nusidėjusius žmones sugrąžinti į prarastą gyvenimą?
Nebent nekaltas žmogus prisiimtų nusikaltusiojo bausmę. Nebent pats Kūrėjas ateitų ir sau pasiimtų mūsų kaltę.
Tai, kas neįmanoma žmonėms, įmanoma Dievui, kuris taip mus pamilo, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3, 16).
Jis buvo numatytas dar prieš pasaulio sutvėrimą, o apreikštas šiais paskutiniais laikais jums, per Jį įtikėjusiems Dievą, kuris prikėlė Jį iš numirusių ir suteikė Jam šlovę, kad jūs tikėtumėte ir viltumėtės Dievu.
Jis „nepadarė nuodėmės, ir Jo lūpose nerasta klastos“. Šmeižiamas neatsakė tuo pačiu, kentėdamas negrasino, bet pavedė save Tam, kuris teisia teisingai. Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant medžio, kad mirę nuodėmėms, gyventume teisumui. „Jo žaizdomis jūs buvote išgydyti.“ Jūs buvote tarsi klaidžiojančios avys, o dabar sugrįžote pas savo sielų Ganytoją ir Sargą (1 Pt 1, 20–21; 2, 22–25).
Jo vardas Emanuelis – Dievas su mumis.
_64x64_9de.jpg)
