Daug pašauktų, bet maža išrinktų

2 Karalių 4 skyriuje užrašytas nuostabus pasakojimas, kaip pranašas Eliziejus prikėlė šunemietės sūnų iš numirusiųjų. Šiame pasakojime minimi trys pagrindiniai veikėjai – tai moteris šunemietė, pranašas Eliziejus ir jo tarnas Gehazis.

Eliziejus buvo Dievo pateptas pranašas, pilnas Šventosios Dvasios, per kurį Dievas atliko daug nuostabių darbų savo tautoje. Tuo tarpu šunemietė tikėjo šio pranašo pašaukimu, todėl buvo jam svetinga ir dosni – ne tik pamaitindavo pro šalį keliaujantį Eliziejų, bet ir, pasitarusi su vyru, įrengė jam kambarėlį, kad pranašas turėtų kur pailsėti.

Eliziejus buvo dėkingas žmogus, todėl norėjo atsilyginti moteriai už jos dosnumą ir svetingumą. Eliziejus išpranašauja, kad moteris turės kūdikį, – ji neturėjo vaikų, nes jos vyras buvo senas. Dievo vyro pranašystė išsipildė – po metų gimė lauktasis kūdikis.

 

Šunemietės tikėjimas

2 Karalių 4, 18–20 eilutėse skaitome, kad paaugęs vaikas netikėtai miršta: Vaikas paaugo ir kartą išėjo pas tėvą prie pjovėjų. Jis tarė savo tėvui: „Mano galva, mano galva!“ Tėvas liepė tarnui parnešti jį namo pas motiną. Kai jį parnešė pas motiną, pasėdėjęs ant kelių iki vidudienio, jis mirė.

Kaip turėtų jaustis motina, ant kurios kelių miršta jos vaikas? Kaip pasielgė šunemietė? Nieko nepasakiusi vyrui, ji išbėgo pas pranašą Eliziejų. Matome didelį moters tikėjimą. Ji matė, kad Eliziejus artimai bendrauja su Dievu, yra pilnas Šventosios Dvasios, todėl tik paguldo vaiką jo lovoje, uždaro duris ir išbėga ieškoti pagalbos. Nematome jokių ašarų, isterijų ar kaltinimų.

Tik atėjusi pas Dievo vyrą, jį išlieja savo skausmą, apkabindama jo kojas ir tardama: „Argi aš prašiau tavęs sūnaus?“ Tuomet Eliziejus išsiunčia savo tarną Gehazį, nurodydamas, ką daryti, kad prikeltų berniuką iš mirusiųjų, tačiau vaikas nepabudo. Bet motina nesitraukė nuo Eliziejaus ir sakė: Kaip gyvas Viešpats ir gyva tavo siela, aš tavęs nepaliksiu (2 Kar 4, 30). Ji matė skirtumą tarp Eliziejaus, kurio gyvenime buvo Dievo jėga ir valdžia, išmintis bei Dievo žodis, bei jo tarno Gehazio, kuriam nepavyko prikelti berniuko. Būtent Eliziejui meldžiantis Dievas prikelia mirusį vaiką.

Eliziejus, įėjęs į namus, pamatė negyvą berniuką jo lovoje. Jis užrakino duris paskui save ir meldėsi Viešpačiui. Po to jis atsigulė ant vaiko, uždėjo savo burną ant jo burnos, savo akis ant jo akių ir savo rankas ant jo rankų. Vaiko kūnas sušilo. Pasivaikščiojęs Eliziejus vėl išsitiesė ant vaiko. Tuomet berniukas sučiaudėjo septynis kartus ir atsimerkė. Pasišaukęs Gehazį, jis tarė: „Pašauk šunemietę“. Jai atėjus, jis sakė: „Pasiimk savo sūnų“. Įėjusi ji parpuolė prie jo kojų, nusilenkė iki žemės ir, pasiėmusi sūnų, išėjo (2 Kar 4, 3237).

 

Eliziejaus ir Gehazio prioritetai

 

Apaštalas Paulius 1 Kor 9, 25 ir 27 eilutėse rašo: Kiekvienas varžybų dalyvis nuo visko susilaiko [...], bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad kitiems skelbdamas, pats netapčiau atmestinas. Deja, Gehazis toks nebuvo, jis nenorėjo nuo visko susilaikyti.

Kodėl Dievo Dvasia taip stipriai veikė per Eliziejų? Todėl, kad šis turėjo artimus santykius su Dievu. 1 Karalių 19 skyriuje rašoma, kad Eliziejus atsižadėjo visko dėl Dievo. Eliziejus buvo žemdirbys. Kai jis arė lauką, pro šalį ėjęs garsus pranašas Elijas užmetė ant jo savo apsiaustą, šaukdamas jį Dievo tarnystei. Eliziejus atsisveikino su savo tėvu ir motina, papjovė jungo jaučius, nors tai buvo jo šeimos verslas, jų pragyvenimo šaltinis, bet jis, išviręs tų jaučių mėsą, išdalino viską žmonėms ir nusekė paskui pranašą Eliją. Jis mylėjo savo tėvus, bet pasirinko paklusti Dievo pašaukimui. Eliziejus buvo paklusnus ir ištikimas, tad galiausiai iš pranašo Elijo gavo dvigubą patepimą, nes to labai troško.

         Visai kitoks buvo Gehazis – jam materialūs dalykai buvo svarbesni už Dievą. Apie tai sužinome iš 2 Karalių 5 skyriuje aprašyto siro Naamano pasakojimo, kuris atvyksta pas Eliziejų, kad išgytų nuo raupsų. Naamanas išgydomas gana neįprastu būdu – jam Eliziejus liepė pasinerti į Jordano upę septynis kartus. Jis tikėjosi, kad pranašas išeis ir šauksis savo Dievo, bet viskas įvyko visai kitaip. Naamanas samprotavo vienaip, o Dievas veikia taip, kaip Jis pats nori. Vis dėlto tarnai įkalbėjo savo valdovą paklusti pranašui ir taip šis tapo švarus nuo raupsų. Naamanas patikėjo Izraelio Dievu, ir, norėdamas atsidėkoti, pasiūlė Eliziejui dovanų, tačiau Eliziejus jų nepriėmė: Kaip gyvas Viešpats, kuriam aš tarnauju, nieko neimsiu (2 Kar 5, 16). Eliziejus pažinojo Dievo laikus ir suprato, kada laikas imti, o kada reikia atsisakyti.

Tačiau Eliziejaus tarno Gehazio širdis buvo visai kitokia nei jo šeimininko. Jis tarė sau: [...] aš bėgsiu paskui jį ir paimsiu iš jo ką nors (2 Kar 5, 20). Čia išryškėjo Gehazio godumas bei Dievo laikų nepažinimas. Naamanas davė dovanų, bet dėl Gehazio godumo jį pasivijo prakeiksmas. Eliziejus matė dvasioje, kaip pasielgė jo tarnas, tad kalbėjo jam: „Ar dabar metas paimti pinigus ir drabužius, alyvų sodus ir vynuogynus, avis ir galvijus, tarnus ir tarnaites? Todėl ir Naamano raupsai prilips tau ir tavo palikuonims per amžius.“ Jis išėjo nuo jo visas raupsuotas kaip sniegas (2 Kar 5, 26–27).

Kokia liūdna šio tarno istorija... Du pranašai, tačiau jų likimai susiklostė skirtingai – Eliziejaus širdis pašvęsta Dievui, o Gehazio – pilna godumo. 2 Kar 13, 21 pasakojama, kad praėjus metams po Eliziejaus mirties moabiečiai netyčia užmetė ant jų numirėlį, o tas prisikėlė! Dievo jėga pasiliko netgi mirusio Eliziejaus kauluose! Visa tai vyko dar Senojo Testamento laikais, tačiau Dievo Dvasia tokia pat galinga ir Naujojo Testamento laikais. Dievas trokšta, kad pasiduotume Jo viešpatystei ir būtume Jam paklusnūs bei ištikimi net ir mažuose dalykuose.

 

Bendrinti: