Didis išgelbėjimas

Galvojant apie artėjančias Velykas, atmintyje iškilo gana seniai su vienu pažįstamu vykęs pokalbis. Tuo metu aš buvau ateistiškai auklėtas jaunuolis. Mano pašnekovas tarp kitko paklausė, ar yra kokia nors sąsaja tarp mūsų ir Ievos bei Adomo nuodėmės. Nors tuo metu labai miglotai įsivaizdavau biblinių protėvių nuodėmę, atsakiau, kaip ir galima tikėtis, – kad jokios sąsajos tikrai nėra, ir paklausiau, kodėl mes apskritai turėtume sau kelti tokį klausimą. Kodėl turėtume savo gyvenimą sieti su tolimos praeities ne mūsų tautos mitu? Tuo labiau, jog panašiai, kaip ir nemaža dalis žmonių, maniau, jog Adomo ir Ievos nuodėmė buvo lytinis intymumas.

Gali kilti klausimas, ką bendro turi Velykos ir tas kažkada vykęs dviejų jaunų žmonių pokalbis? Nuo to, kaip atsakome į tuomet mano pašnekovo iškeltą klausimą, tiesiogiai priklauso, ar suprantame tikrąją Velykų prasmę, ar suvokiame Velykų žinią, ar ta žinia mums suteikia regimo pasaulio ribas peržengiančią viltį ir sielą užliejantį džiaugsmą. 

Nesupratus biblinių protėvių nuodėmės pasekmių, Velykų žinia gali pasirodyti kaip keista legenda, pasakojanti apie nesuvokiamą Kūrėją – vieną Dievą trijuose asmenyse – Dievą Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią.

Vienas iš Trejybės asmenų, Dievas Sūnus, įsikūnijo – gimė kaip istorinė asmenybė Jėzus iš Nazareto, gyveno konkrečiu laiku, konkrečioje šalyje ir galiausiai buvo nuteistas ir nubaustas labiausiai žeminančia, žiauria bei skausminga mirties bausme – nukryžiuojant. Pats būdamas be kaltės, Jis laisva valia prisiėmė bausmę už visų žmonių kaltes ir sugriovė nematomą sieną, atskyrusią žmones nuo jų Kūrėjo. Trečią dieną po savo gėdingos mirties Jėzus prisikėlė iš mirusiųjų, ir Jam buvo suteikta visa valdžia danguje bei žemėje. Keturiasdešimtą dieną po prisikėlimo Jis buvo paimtas į dangų, iš kur Tėvo skirtu laikų sugrįš į Žemę. Nuo Jo prisikėlimo iki antrojo atėjimo Jo mokiniai skelbia žinią apie Jėzaus mirtį bei prisikėlimą, kad žmonės, patikėję ja bei pasikrikštiję būtų išgelbėti nuo Kūrėjo rūstybės.

Norėdami aiškiau pamatyti, kodėl būtent tokia turi būti Velykų žinia, grįžkime prie pradžioje paminėto pokalbio apie Ievos ir Adomo nuodėmę. Ką apie šį įvykį atskleidžia Šventasis Raštas? Nenoriu, kad apie tai, kas įvyko rojaus sode, beveik nieko nežinotume ir galvotume, jog tai nuo tikrovės atitrūkusi legenda, o nuodėmė –  pirmųjų žmonių intymi sueitis.

Pirmuose Šventojo Rašto puslapiuose skaitome, jog Visagalis Dievas sukūrė žmones, vyrą ir moterį, pagal savo atvaizdą ir paskyrė juos valdyti Jo sukurtą pasaulį. Kūrėjas, kuris yra Dvasia, sukūrė žmogų – savo įgaliotinį materialiame pasaulyje. Kūrėją ir Jo kūrinį, žmogų, jungė pasitikėjimo ryšys. Dievas apgyvendino juos sode, pilname įvairiausių vaismedžių. To sodo viduryje augo du medžiai – gyvenimo medis bei gėrio ir blogio pažinimo medis. Kūrėjas pasakė žmogui, kad jis gali valgyti visų medžių vaisius, išskyrus vieno – būtent to medžio, ant kurio auga gėrio ir blogio pažinimo vaisiai. Jeigu jis valgys nuo to medžio, mirs. Kūrinys, gyvatė, kuri buvo žmonėms pavaldi, paklausė moters, ar iš tiesų Dievas jiems uždraudė valgyti visų medžių vaisius. Tačiau moteris nepamatė klastos.

Jeigu toks klausimas būtų užduotas šiandien, kai pilna įvairiausių kalbančių balsų, būtų galima daryti prielaidą, jog klausiantysis kažkur išgirdo keistą gandą ir nori išsiaiškinti, ar taip yra iš tiesų. Tačiau tuomet, istorijos priešaušryje, nebuvo balsų, skleidžiančių įvairius gandus. Buvo teisinga į klausimą atsakyti klausimu: iš kur tu ištraukei tokią mintį apie Kūrėją, draudžiantį valgyti vaisius nuo visų medžių? Bet moteris taip nepadarė. Ji ėmė aiškinti, kad jiems uždrausta valgyti tik vieno medžio vaisių, nes jeigu juos valgys, mirs. Ir tuomet žmonėms pavaldus kūrinys pareiškė: „Nemirsite, bet tapsite kaip dievai. Jūs patys spęsite, kas yra gera ir kas bloga. Kūrėjas tai žino, nuo jūsų slepia ir jus gąsdina, sakydamas, jog mirsite.“ Ir mūsų protėviai valgė uždraustą vaisių. Iki tol Adomas su Ieva buvo visiškai atviri vienas kitam. Jie buvo nuogi ir nesigėdijo. Tačiau paragavus draudžiamo vaisiaus, jiems tapo gėda savo nuogumo, ir jie pasidarė figmedžio lapų prijuostes, o kai išgirdo Kūrėjo balsą, nusigandę pasislėpė. Anksčiau jie bendravo su Dievu ir nebijojo. Dabar mirties baimė vertė juos išsisukinėti. Vyras suvertė kaltę žmonai, kuri jam davė vaisių, ir Dievui, kuris jam davė žmoną. Žmona apkaltino gyvatę. Nė vienas nepripažino savo kaltės. Jie vis dar buvo gyvi, bet viduje nutrūko ryšys su Tiesos ir Gyvenimo Dvasia. Taip juos ištiko dvasinė mirtis.

Pirmieji žmonės buvo išbandyti, kaip ir kiekvienas, kuriam patikima valdžia. Du esminiai testo klausimai – ką mūsų protėviai labiau mylės: savo Kūrėją ar save? Ir kuo tikės: Kūrėju ar kūriniu? Deja, pirmieji žmonės pasirinko mylėti save ir tikėti kūrinio kalbamu melu. Šį jų pasirinkimą paveldėjo visi jų palikuonys.

Atrodytų, kas čia tokio: na, patikėjo melu, negi tai toks baisus nusikaltimas? Tačiau viena yra tikėti melu, kai nežinai tiesos, ir visai kita – atmesti žinotą tiesą ir tikėti apgaule, paniekinti tiesakalbį Kūrėją ir atsiverti klastingam melui, atskirti save nuo Tiesos bei Gyvenimo Dvasios ir pasirinkti mirtį. Pasitikėjimo ryšys nutrūko, žmonės tapo atskirti nuo teisingo Kūrėjo, melas tapo žmogiškos pasaulėžiūros pagrindu.

Nejaugi? Negi iš tiesų šis Šventojo Rašto pasakojimas turi ryšį su mūsų santykiu į Kūrėją, į mus pačius ir kūriniją?

Pasižiūrėkime į save ir mus supantį pasaulį. Ar mums lengva pasitikėti Kūrėju? Ar nesame slegiami įvairiausių baimių? Ar sugebame vieni kitus suprasti?

Kiekvieną dieną daugybę kartų galime pamatyti, kad patys nesugebame išspręsti esminių gyvenimo iššūkių, ir mums reikalinga mūsų galimybes pranokstanti pagalba. Visų pirma mus reikia gelbėti ne nuo griūnančio gyvenimo aplinkybių, bet nuo kažko mūsų sielų gelmėje, nuo baisaus paveldėto siekio patiems tapti dievais ir sėstis į Kūrėjo vietą.

Paniekinti teisingą ir gerą Kūrėją, nesilaikyti Jo duotų gyvenimo dėsnių, vadovautis savo įgeidžiais ir melą vadinti tiesa nėra mažas nusikaltimas. Atmetus meilę bei tiesą, ramybę bei džiaugsmą ir pasirinkus savimylą bei apgaulę ištinka tokio pasirinkimo pasekmės. Mes tapome apgaulės vergais ir ėmėme elgtis iš esmės neteisingai, griaudami save bei kitus. Ar yra koks nors būdas išsivaduoti iš šitos dvasinės mirties? Ar galime kažkaip sugrįžti į prarastą rojų? Visa žmonijos istorija mums rodo, kad patikėję melu žmonės nebežino tiesos kelio, nebemato gyvenimo šviesos ir klaidžioja mirties šešėlio žemėje.

Kas gali mus išvaduoti iš tokios pražūtingos padėties? Kas gali tai padaryti? Ar tai įmanoma? Juk tikintis melu negali savo artimo atvesti į tiesos kelią. Pats būdamas pavergtas, kito į laisvę neišvesi. Pats būdamas prasiskolinęs, kito skolos nesumokėsi.

Kur rasti žmogų, kuris už mano mirtiną kaltę, pats būdamas nekaltas, sutiktų atiduoti savo gyvybę? Negi įmanoma tokį surasti, jeigu visi esame mirtinai kalti?

Štai kodėl Velykų žinia yra nesuvokiamai didinga ir brangi. Tam, kad galėtume turėti tikrą viltį, mūsų Kūrėjas turėjo tapti istorine asmenybe, melo nepavergtu žmogumi ir, prisiėmęs mūsų nuodėmę, būti teisingai nubaustas.

Gal mums atrodo, kad Kūrėjas gali paprasčiausiai atleisti. Kam dar ta baisi Dievo Sūnaus mirties bausmė? Tokios mintys parodo, jog nesuprantame dieviško teisingumo. Teisingas Kūrėjas negali elgtis neteisingai ir paminti teisingumo. Kaltė privalo būti nubausta. Vienintelis būdas pasigailėti kaltojo, tai nekaltam savo noru prisiimti nusikaltėlio kaltę.

Taigi, jei kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas sena – praėjo, štai visa tapo nauja. O visa tai iš Dievo, kuris per Jėzų Kristų sutaikino mus su savimi ir davė mums sutaikinimo tarnavimą. Tai Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį, nebeįskaitydamas žmonėms jų nusikaltimų, ir davė mums sutaikinimo žodį. Taigi mes esame Kristaus pasiuntiniai, tarsi pats Dievas prašytų per mus. Kristaus vardu maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu!“ Nes Tą, kuris nepažino nuodėmės, Jis padarė nuodėme dėl mūsų, kad mes Jame taptume Dievo teisumu (Apaštalo Pauliaus Antrojo laiško korintiečiams 5 skyriaus 17–21 eilutės).

Bendrinti: