Esu tikras, kad Tas, kuris jumyse pradėjo gerą darbą, jį ir pabaigs iki Jėzaus Kristaus dienos (Fil 1, 6).
Žmogaus gyvenime dažnai pasitaiko pradžių, kurios taip ir lieka neužbaigtos. Vieni pradeda statyti namą, bet pristinga jėgų ar lėšų jį užbaigti. Kiti imasi verslo, tačiau susidūrę su sunkumais palūžta. Dar kiti pradeda melstis, tikėti, tarnauti Dievui, tačiau ateina išbandymai, nusivylimai, jie atšąla ir jų širdyse kyla klausimas: „Gal Dievas mane paliko?“
Tačiau Dievo keliai kitokie nei žmogaus. Žmogus dažnai palieka pradėtą darbą, bet Dievas savo darbo nepalieka. Apaštalas Paulius drąsiai rašo, kad Tas, kuris pradėjo gerą darbą žmogaus gyvenime, jį ir užbaigs. Tai viena stipriausių Biblijos tiesų, suteikianti viltį pavargusiam, nusivylusiam ir laukiančiam atsakymo žmogui. Šią tiesą aiškiai atskleidžia Juozapo gyvenimo istorija, užrašyta pirmoje Biblijos knygoje.
Pažadas, didesnis už aplinkybes
Pradžios knygos 37 skyriuje matome jauną Juozapą. Dievas jam siunčia sapnus, kuriuose jo broliai ir net dangaus šviesuliai lenkiasi prieš jį (Pr 37, 5–10). Taip Dievas atskleidė jo ateitį ir pašaukimą.
Tačiau tuo metu Juozapas buvo tik vienas iš jauniausių sūnų šeimoje, piemuo, neturintis jokios valdžios ar ypatingos padėties. Žvelgiant žmogiškai, atrodė neįmanoma, kad gali išsipildyti šie sapnai. Tačiau Dievas jau matė tai, ko nematė pats Juozapas, – būsimą valdovą, žmogų, kuris išgelbės tautas ir visą savo giminę nuo bado.
Dažnai Dievas ir tikinčiajam Kristumi į širdį įdeda troškimą, pašaukimą ar pažadą. Tačiau vėliau ateina laikotarpiai, kai atrodo, kad viskas klostosi priešingai tam, ką Dievas pažadėjo. Žmogus pradeda abejoti: „Gal aš neteisingai supratau Dievą?“ Tačiau tarp pažado ir jo išsipildymo dažnai būna ilgas procesas.
Duobė dar nereiškia, kad Dievas pasitraukė
Juozapo gyvenime netrukus prasideda sunkūs išbandymai. Jo broliai pavydi jam, nekenčia jo ir galiausiai įmeta į duobę, o vėliau parduoda į vergiją (Pr 37, 18–28). Tai buvo skaudus smūgis. Juozapą išdavė ne svetimi žmonės, o savi artimieji. Žmogiškai žvelgiant atrodo, kad Dievo planas žlugo net neprasidėjęs.
Tačiau būtent čia atsiskleidžia svarbi dvasinė tiesa: sunkumai dar nereiškia, kad Dievas pasitraukė. Žmogus dažnai galvoja, kad jei gyvenime viskas lengva, sekasi, vadinasi, Dievas yra šalia, o jei ateina nesėkmė, skausmas, kančia – Dievas jį paliko. Tačiau Biblija kalba priešingai: kartais sunkiausiose situacijose Dievas dirba giliausiai.
Apaštalas Paulius rašo: Mylintiems Dievą viskas išeina į gera (Rom 8, 28). Tai nereiškia, kad viskas gyvenime yra gera. Išdavystė, neteisybė ar skausmas nėra geri dalykai. Tačiau Dievas net blogį gali panaudoti geram tikslui.
Ištikimybė mažame ruošia didesniems dalykams
Vergijoje Juozapas pateko į Potifaro namus. Nors buvo vergas, jis dirbo sąžiningai ir ištikimai. Biblija sako: Viešpats buvo su Juozapu (Pr 39, 2).
Svarbu pastebėti, kad Dievas buvo su juo ne tada, kai jis sėdėjo soste, bet tada, kai buvo pažemintas ir neturėjo jokios laisvės, buvo apgailėtinas vergas. Juozapas galėjo pykti, nusivilti, tinginiauti ar keršyti, tačiau jis liko ištikimas. Tai labai svarbi pamoka ir šiandien. Daugelis žmonių galvoja: „Kai mane įvertins, tada stengsiuosi.“ Tačiau Dievas pirmiausia žiūri į žmogaus širdį ir ištikimybę mažose kasdienėse situacijose. Jėzus pasakė: Kas ištikimas mažuose dalykuose, tas ištikimas ir dideliuose (Lk 16, 10). Dievas ruošė Juozapą didesniems dalykams per paprastą kasdienę ištikimybę.
Tikras charakteris atsiskleidžia slaptoje
Vienas stipriausių Juozapo gyvenimo išbandymų buvo Potifaro žmonos gundymas. Ji nuolat mėgino jį suvilioti, tačiau Juozapas atsakė: Kaip tad galėčiau padaryti tokią piktadarystę ir nusidėti prieš Dievą? (Pr 39, 9). Jis negalvojo pirmiausia apie žmonių nuomonę ar bausmę – jis galvojo apie Dievą. Šiandien pasaulis dažnai moko gyventi pagal jausmus ir savo norus. Tačiau žmogus, kuris bijo Dievo, klausia ne „Ko aš noriu?“, o „Kas patinka Viešpačiui?“
Būtent slaptoje formuojasi tikrasis žmogaus charakteris – tada, kai niekas nemato.
Dievas veikia net kalėjime
Nepaisant Juozapo ištikimybės, jis buvo neteisingai apkaltintas ir įmestas į kalėjimą. Žmogiškai žiūrint, tai atrodė visiškas pralaimėjimas. Tačiau Biblija ir vėl sako: Viešpats buvo su Juozapu (Pr 39, 21). Dievo artumas nepriklauso nuo vietos ar aplinkybių. Dievas buvo su Juozapu duobėje, vergijoje ir kalėjime. Ir šiandien žmogaus gyvenime gali būti pilna ligų, finansinių sunkumų, atmetimų ar ilgo laukimo. Tačiau tai dar nereiškia, kad Dievas žmogų pamiršo.
Laukimo metai nėra prarasti
Juozapas kalėjime praleido ne vienerius metus. Atrodė, kad visi jį pamiršo. Net faraono vynininkas, kuriam Juozapas padėjo, kurį laiką jo neprisiminė (Pr 40, 23). Dažnai ir šiandien žmogus klausia: „Kodėl Dievas taip ilgai delsia?“ Tačiau Dievo laikas skiriasi nuo žmogaus laiko. Mes norime greito atsakymo, greito stebuklo ir greito išlaisvinimo, tačiau Dievas pirmiausia ruošia žmogaus širdį.
Jei Juozapas būtų tapęs valdovu būdamas labai jaunas, jį galėjo sugadinti puikybė. Todėl Dievas ugdė jame kantrybę, nuolankumą, išmintį ir atlaidumą. Jis Juozapą brandino: Žinokite, kad jūsų tikėjimo išbandymas ugdo ištvermę, o ištvermė tesubręsta iki galo, kad būtumėte tobuli, subrendę (Jok 1, 3–4).
Dievas išaukština savu laiku
Pradžios knygos 41 skyriuje skaitome, kad kartą faraonas sapnavo sapnus, kurių niekas negalėjo išaiškinti. Tada buvo prisimintas Juozapas. Vieną dieną jis buvo kalinys, o kitą –Egipto valdovu po faraono. Dievas gali labai greitai pakeisti žmogaus situaciją.
Kartais žmogus metų metus nemato jokio atsakymo, tačiau kai ateina Dievo laikas, tuomet atsiveria durys, pasikeičia aplinkybės ir ateina proveržis. Psalmėje parašyta: Dievas yra teisėjas: vieną Jis pažemina, o kitą išaukština (Ps 75, 8).
Tikroji didybė atsiskleidžia atleidime
Viena gražiausių Juozapo istorijos dalių – jo susitikimas su broliais. Nors jis turėjo valdžią ir galėjo broliams atkeršyti už neteisybę, bet pasirinko atleisti. Nors jūs man norėjote blogo, Dievas tai pavertė į gera (Pr 50, 20). Tai brandžios širdies ženklas.
Žmogus, kuris neatleidžia, lieka surakintas savo skausmo ir negali eiti pirmyn. Atleidimas nereiškia, kad priimame blogį ir užmirštame. Atleidimas reiškia, kad žmogus teismą atiduoda Dievui.
Juozapo istorija rodo į Jėzų Kristų
Juozapo gyvenimas yra tarsi pranašiškas paveikslas, rodantis į Jėzų Kristų.
Juozapą atmetė jo broliai – Jėzų atmetė savieji. Juozapas buvo parduotas – Jėzus buvo išduotas. Juozapas kentėjo nekaltai – Jėzus taip pat kentėjo nekaltai. Per Juozapą buvo išgelbėta tauta – per Jėzų išgelbėtas pasaulis. Atrodė, kad viskas baigta, tačiau Dievas užbaigė savo planą per Kristaus prisikėlimą.
Dievas dar nebaigė darbo
Ši Biblijos eilutė primena kiekvienam žmogui: Tas, kuris jumyse pradėjo gerą darbą, jį ir pabaigs (Fil 1, 6). Galbūt šiandien tu esi pavargęs, nusivylęs, kovojantis su nuodėme ar laukiantis atsakymo į maldą. Tačiau atmink, kad Dievas dar nebaigė savo darbo. Jis formuoja tavo charakterį, augina tikėjimą, gydo širdį ir ruošia tam, ką yra numatęs tavo gyvenime atlikti.
Juozapo gyvenimas aiškiai parodo: duobė nebuvo pabaiga, vergija nebuvo pabaiga, kalėjimas nebuvo pabaiga – nes Dievas dar nebuvo baigęs savo darbo. Todėl ir šiandien kiekvienas tikintis žmogus gali turėti viltį: jei Dievas pradėjo gerą darbą tavo gyvenime, Jis jį ir užbaigs!
