Dievo pasiuntinys

Evangelistas Morkus, rašydamas savo pasakojimą, kaip manoma, skyrė jį visų pirma milžiniško Romos miesto tikinčiųjų bendruomenei. Turbūt jis suvokė, jog jokie Jėzaus kilmės sąrašai, antgamtiniai ženklai prieš Jam gimstant ir pan. jo aplinkos skaitytojams mažai ką reikštų.

Todėl Gerąją naujieną jis pradeda pasakoti iš karto nuo Pateptojo Gelbėtojo, kuris yra Dievo Sūnus, tarnystės įžangos, dar senovėje numatytą pranašų: Štai aš siunčiu pirma Tavęs savo pasiuntinį, kuris nuties Tau kelią. Dykumoje šaukiančiojo balsas: „Paruoškite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite Jam takus!“ (Mk 1, 2-3).

Tuomet, kai Dievas nusprendė apriboti save kaip absoliutą ir kuriam laikui tapti žmogumi, buvo būtina, kad kažkas paruoštų Izraelio tautą Jo pasirodymui. Tokio pa(si)ruošimo svarbą galime lengviau suprasti pažvelgę į mūsų dienų žymesnius asmenis. Kuo įtakingesnis valstybės ar tautos atstovas išsiruošia kokiam nors svarbiam susitikimui svečioje šalyje, tuo didesnė ir profesionalesnių pasiuntinių komanda iš anksto imasi darbo, kad tokį susitikimą įgalintų ir suredaguotų.

Anuo istoriniu laikotarpiu Dievo ir žmonių susitikimą paruošė Jonas, pramintas Krikštytoju.

Taigi, anot Morkaus, Gerosios naujienos pradžia yra Karaliaus šauklio, paruošiančio Jo atėjimui kelią, pasirodymas ir tarnystė. Manau, jog būtent tokia tvarka Dievas ateina pas žmones visais laikais. Tad esminis šio straipsnio klausimas būtų toks: kas visada (ir šiandien) paruošia kelią Dievui į žmonių gyvenimus?

Jonas kaip ženklas

Joną Krikštytoją galime laikyti savotišku tiltu, sujungiančiu Senąją ir Naująją sandoras: jo tarnystė išsiskiria simboline išorine išraiška, kuri buvo būdinga Senosios sandoros tarnams pranašams - atsiskyrimas nuo tautos, ypatingas gyvenimo būdas, ypatinga apranga ir maistas, - tačiau jo skelbiama žinia jau buvo tarnystė Naujosios sandoros Šeimininkui.

Jeigu suprantame, jog senovės pranašų ypatinga gyvensena ir keista elgsena visada reiškė tokią siunčiamą žinią: „...aš esu ženklas jums. Kaip aš dariau, taip atsitiks visiems“ (Ez 12,11), tai būtent įmintas Jono Krikštytojo tarnystės simbolis ir turėtų mums atskleisti paslaptį - Dievo siunčiamą žinią, kaip ir per ką Dievas paruošia sau kelią, ateidamas pas kiekvieną visų laikų žmogų.

Viešpaties žiburys ir sąžinė

Tolimoje praeityje Izraelio mąstytojams Išmintis atvėrė: Žmogaus dvasia yra Viešpaties žiburys, tiriantis širdies gelmes (Pat 20, 27). Ką galėtų reikšti tokia subtili žmogaus būties gelmių atodanga? Žmogaus dvasia, t. y. jo vidinis pasaulis, yra kartu ir Viešpaties žiburys, kuris to pasaulio gelmes apšviečia ir atpažįsta. Arba, kitaip tariant, žmogaus širdyje yra tarsi kažkoks Viešpaties žibintas. Jeigu juo yra žmogaus dvasia, tai tą žibintą žmogus priima tartum savo savasties dalį, bet jeigu jis (ir) Viešpaties, tai, peršasi mintis, yra uždegamas labiau tada, kai Jis panori (pasišviesti). Dar kitaip - Viešpats šį žibintą davė, todėl turi galią bet kada jį uždegti, žmogus juo disponuoja ir (te)turi galią (arba valią) jį bet kada užgesinti.

Apie tokį žmogaus vidinio pasaulio žibintą nemažai mąstė senovės graikai. Jie šį žmogaus širdies fenomeną pavadino „sąžine“. Vykstant tuometei visuotinei helenizacijai žydų išminčiai atpažino, jog graikų „sąžinė“ ir jiems Dievo apreikštas „Viešpaties žiburys“ yra tas pats ir bėgant šimtmečiams perėmė šį terminą. Ryškiausią to atgarsį jau girdime apaštalo Pauliaus (Rom 2, 14-15; 1 Kor 10, 28-29; 2 Kor 1, 12; 1 Tim 1, 18-20; 4, 2), o taip pat Petro (1 Pt 3, 15-16), Jono laiškuose (1 Jn 3, 20-21) bei paties Jėzaus mokyme (Mt 6, 22-23; Mt 5, 25).

Taigi dabar ir derėtų simbolinę Dievo veikimo - žinios per Joną Krikštytoją - reikšmę išvysti tikrąja prasme: Jonas - tai sąžinė arba Viešpaties žiburys, esantis tam tikru būdu kiekviename žmoguje, kaip tai gražiai išreiškė Jėzus: Jonas buvo degantis ir šviečiantis žiburys […] (Jn 5, 35). Pažvelkime, kaip ši reikšmė atsiveria evangeliniame pasakojime.

Sąžinės eskizai

Viešpats taip patvarkė, jog Jonas iki pat savo viešo pasirodymo Izraeliui dienos (Lk 1, 80) gyveno dykumoje. Ir būtent (iš) ten vyko jo tarnavimas (Mk 1, 4). Šitaip Viešpats tarsi atskleidžia vietą žmogaus dvasioje, kurioje gyvena Jo ištikimasis pasiuntinys - sąžinė. Dykuma yra ta vieta, kuri šiaip jau žmogaus nelabai traukia. Žmonija, išskyrus kelias atskiras tauteles, vengia tokių vietų. Taigi Viešpaties žiburys yra sunkiai žmogui pasiekiamoje, netgi nepatrauklioje jo dvasios teritorijoje, į kurią pats žmogus nėra linkęs eiti. Juk dykumoje kaip niekur kitur greitai pasimato žmogiškosios šlovės trapumas, žmogaus būties nuogumas. Iki Karaliaus atėjimo kiekvieno žmogaus širdis yra tarsi dykuma, o joje bundanti sąžinė „išgyvena“ dėka pripuolamų „gerų darbų“ - lauko medumi ir praskrendančiais skėriais.

Ir tik tada, kai Jonas, Dievo įkvėptas, galingai pradeda skelbti Viešpaties žodį (Lk 3, 2), pas jį ima traukti visi apylinkių gyventojai (Mk 1, 5). Todėl būtent tada, kai Dievas uždega savo žibintą žmogaus dvasioje, t. y. prabyla į žmogų, žmogus išgirsta savo sąžinės balsą. Ir šito sušvitusio žibinto / Dievo žodžio švieson pakliūva ar yra pritraukiamas visas vidinis žmogaus pasaulis - kiekviena jo mintis, jausmas, troškimas, pasirinkimas, veiksmas… kaip tos pas Joną plūstančios minios, kurios, iki jam prabylant, gyveno taip, kaip kuriam atrodė teisinga. Kitaip tariant, kaip Jonas teisė žmones ir kvietė juos atgailai, taip ir pabudusi sąžinė teisia visus žmogaus kelius ir kviečia atgailai - atsivertimui.

Kodėl dauguma žmonių mielai ėjo pas Joną Krikštytoją? Viena iš priežasčių - jis buvo iš jų apylinkių dykumos, apie jį buvo girdėję ir, jei reikėtų, būtų paliudiję apie keistą, bet išskirtinai dorą jo gyvenimą. Tokia ir mūsų sąžinė. Ji neperspėjusi prabyla iš mūsų širdies gelmių, ir mes jai tegalime prikišti nebent tai, kad ji apskritai prabilo ir dar, kaip tyčia, pačiu netikėčiausiu mums metu.

Ypatingas Jono apdaras ir maistas (Mk 1, 6) laidavo jam visišką nepriklausomybę nuo visos likusios („normalios“) visuomenės. Jis nei pats nieko nebuvo skolingas žmonėms, nei žmonės galėjo kuo nors jį paveikti arba papirkti. Dar daugiau, jis neturėjo žmonos, vaikų, namų, kuriuos reiktų išlaikyti, nepretendavo ir į iš tėvo paveldėtą kunigo tarnybą, - buvo visiškai laisvas ir telaikė save priklausomu nuo vieno Dievo. Tokia ir mūsų sąžinė. Nors ji yra neatsiejama žmogaus dvasios dalis, jo pačios esybės kertelė, tačiau visiškai nepaperkama, - ji kalba tai, ką girdi iš Viešpaties. Jos neimponuoja jokie žmogiški jausmai, turtų gausa, malonumų pasiūla, atsivėrusios perspektyvos ir t. t. Ji skelbs išskirtinai tik tiesą, t. y. tik tai, kur žmogui reikia atgailauti, - ištiesinti takus ir paruošti Viešpačiui kelią (Mk 1, 3).

Iš tiesų Jonas ruošė kelią Dievo pasirodymui. Jis skelbė, jog po jo ateina galingesnis už jį (Mk 1, 7). Taip ir mūsų sąžinė liudija esant kažką daug didingesnio nei ji pati. Kartais pakuždomis, o kartais vos ne šaukdama, ji liudija, jog yra Kažkas, kas sukūrė ir prakalbina ją pačią, - Kūrėjas. O ji ir prabilo tam, kad, kai Jis prisiartins, galėtų paliudyti - taip, tai Jis.

Jonas, kviesdamas atgailai, krikštijo vandeniu (Mk 1, 8). Tai mums gali būti ženklas, jog sąžinė, kurios klausoma, panardina mus į atgailos ašaras. Vanduo teapiplauna išorę. O štai atėjęs Galingesnis jau krikštys Šventąja Dvasia (Mk 1, 8). Atėjęs Viešpats sudužusią širdį / atgailaujančią dvasią panardins savo meilės pilnatvėje - apvalys ir suteiks savo teisumą.

Taigi, nagrinėdami Morkaus tekstą išvystame, jog Jonas neatleisdavo žmonių išpažįstamų nuodėmių, o tik „panardindavo“ į atgailą, kad taptų įmanoma jas atleisti. O jau atėjęs Viešpats jas panaikina širdyje, nuplaudamas savo krauju ir visiškai pakeisdamas širdį, t.y. dvasią. Taip ir su tais, kurie sakosi klausą savo sąžinės: jie tiesina savo gyvenimo kelią pagal ją, tačiau jei nepriima Kristaus, to Galingesniojo, tai taip ir lieka teapsivalę, t. y. pakeitę išorę, bet ne širdį.

Nors Jonas Krikštytojas ir buvo didžiausiu iš pranašų, kada nors gimusių iš moters (Lk 7, 28), kaip, beje, ir mums nėra didesnio „pranašo“ už mūsų pačių sąžinę, vis dėlto su juo žmonės pasielgė, kaip norėjo (Mk 9, 11-13). Šiais žodžiais Viešpats atskleidžia, jog mes visi pasielgiame su Jo pasiuntiniu mumyse taip, kaip norime. Apžvelkime Jono gyvenimo pabaigą ir išskirkime pagrindines mūsų elgesio su prabilusia sąžine tendencijas.

Viešpaties žiburys žmogaus rankose

Apie pirmąją galimą tendenciją jau užsiminėme, minėdami atgailaujančias minias. Tai Jėzaus minėti muitininkai ir paleistuvės, kurie, išgirdę Jono liudijimą, atgailavo ir gręžėsi nuo nedorų savo kelių. Tai sąžinės balsui paklūstantieji ir atgailaujantieji.

Antroji elgsena išryškėja mąstant apie fariziejus ir sadukiejus. Daugelis jų atmetė Jono krikštytojo liudijimą, teisindamiesi, jog jis esąs demono apsėstas (Mt 11, 18). Labai gali būti, jog šių dienų psichoanalitikų identifikuojama „šiuolaikinę“ depresiją kenčiančiųjų vidinė desperacija1 ir yra iššaukta prabilusios sąžinės, kurią ignoruojant pastarosios šauksmas pamažu imamas išgyventi (ir net vertinti) kaip jiems (psichoanalitikams) jau nebeišgydomas apsėdimas. Ir nors kai kurie fariziejai ir sadukiejai vis dėlto ėjo krikštytis, tačiau Jonas juos perspėjo, jog jis mato jų sprendimą nenešti atgailos vaisių - nesikeisti, t. y. nieko ir nesiimti (Mt 3, 7-10).

Prieš aptardami trečiąją galimybę, pastebėkime vieną svarbiausių dalykų: tie, kurie priėmė Jono Krikštytojo liudijimą, vėliau atpažino ir priėmė Kristaus liudijimą. O tie, kas atmetė Jono kvietimą atgailauti, niekaip nebegalėjo priimti Dievo dovanos - išgelbėjimo iš nuodėmių ir pražūties, - mat jie pasiliko su savo nuodėmėmis. Taigi čia slypi svarbi pamoka: jeigu žmogus klauso savo sąžinės ir atgailauja, jis sugebės suprasti Jėzaus skelbiamą žinią ir mokymą. Tačiau, jeigu bent vienu klausimu jis nuolatos ignoruoja savo sąžinę, tai beveik nebelieka galimybių atpažinti ateisiančio Viešpaties.

Štai taip mes priartėjome prie, sakyčiau, pačios slidžiausios, trečiosios, mūsų elgesio su užsižiebusiu Viešpaties žibintu tendencijos. Pačiu išraiškingiausiu jos atvaizdu tampa karaliaus Erodo elgesys su Jonu Krikštytoju (Mk 6, 17-28). Pastarasis, išgirdęs Jono barimą ir kvietimą pakeisti savo kelius, uždarė jį į kalėjimą. Kaip galvojate kodėl? Greičiausiai tam, kad daugiau Jonas nebeviešintų karaliaus nuodėmių, ir šis toliau „ramybėje“ galėtų gyventi kaip gyvenęs. Įdomiausia tai, jog vis dėlto jis mielai klausydavosi Jono ir daug ką darydavo (Mk 6, 20). Šitoks elgesys atspindi žmogų, kuris šiaip jau yra linkęs klausyti savo sąžinės balso, tačiau jo gyvenime yra nuodėmė, kurios atsisakyti nepajėgia, gal dar nenori. Tokiu atveju sąžinė yra uždaroma į savotišką kalėjimą - ji suvaržoma, jos balsas užgniaužiamas tarp jo sienų, teklausoma tik tada, kai norima, ir tik to, ko norima.

Ir štai šioje situacijoje savotišką prasmę įgauna Erodo socialinė padėtis. Jis - karalius, todėl ir elgiasi su Jonu taip, kaip jam norisi. Panašiai ir žmogus, uždarantis savo šviečiantį žiburį į kalėjimą, linksta būti savo gyvenimo karaliumi. Tad jeigu jis, kaip ir karalius Erodas, deramai nepriima Viešpaties pasiuntinio, tai kaip sugebės priimti patį Viešpatį? Jei sąžinė uždaroma, belieka tik laukti, kada lemtingasis paskutinis išbandymas privers galutinai apsispręsti dėl sąžinės likimo. Karalius Erodas jo neatlaikė (Mk 6, 26-27). Nuo čia jau aprašomas žmogus, kuris nužudė / sudegino savo sąžinę, ir nuo šiol jo jau nebeveiks joks Viešpaties žodis nei stebuklas, - jo širdis vis labiau kietės, vesdama pražūties link.

Tiesa, mūsų Viešpats yra didžiai gailestingas, todėl tas lemiamas žmogaus išbandymas gali pavirsti ir jo sąžinės išlaisvinimu: Dovydas, apie metus laiko pragyvenęs su savo įkalinta sąžine, tą lemiamą dieną, kai Dievas atsiunčia pas jį savo pranašą Nataną, sudūžta savo širdyje, išpažįsta savo nuodėmę ir atgailauja, - karalius galiausiai įvykdė sąžinės reikalavimą, ir Viešpats jam atleido (2 Sam 12, 1-14).

Pabaigoje apžvelkime dar vieną iš tų daugybės klausimų, iškylančių kalbant apie sąžinę. Jonas Krikštytojas sakė: Jis (Jėzus) turi augti, o aš - mažėti (Jn 3, 30). Jeigu karalius Erodas nebūtų nužudęs Jono, greičiausiai jis dar būtų gyvenęs ir gyvenęs. Taip ir sąžinė - jei žmogus jos neužgesina, pasilieka jo dvasioje visą žmogaus žemiškosios kelionės laiką. O jeigu žmogus vieną laimingą dieną viską suderino su šiuo Dievo pasiuntiniu (Mt 5, 25-26), tai Karalius greičiausiai jau gyvena per tikėjimą jo širdyje. Tad „džiūgaujanti“ sąžinė vis labiau tyla, o Viešpaties žodis kalba vis garsiau.

Tačiau, jei nutinka kas bloga - žmogus suklumpa, - Dievo ištikimas pasiuntinys vėl garsiai prabyla iš mūsų dykuma bevirstančios širdies, kad ištiesintume kelią Dievui, trokštančiam sugrįžti pas savuosius.

----
 1 - trumpa šios problemos apžvalga išdėstyta Christopher Lasch straipsnyje „Šių dienų narcizas“ (http://www.bernardinai.lt/gamta_ir_mokslas/psichologija?page=2).

Iliustracijoje Sebastiano Ricci drobės "Jonas Krikštytojas" fragmentas