Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje rašoma, kad žodį „pašaukimas“ reikėtų suvokti kaip aukščiausią tikslą, kuriam žmogus paskiria visą gyvenimą ir kuris padeda asmeniui maksimaliai išreikšti savo asmenybę. Pašaukimas sudaro žmogaus ilgalaikės produktyvios veiklos pagrindą, padeda jam įveikti sunkumus ir nesėkmes, skatina tobulėti. Pašaukimo atradimas suteikia prasmę dirbti: darbas ir poilsis tampa neatsiejami, darbas teikia džiaugsmą bei pasitenkinimą. Norą dirbti lemia vidinės paskatos, o ne kitų žmonių vertinimas, atlyginimas ar kita. Dažnai pašaukimo įvykdymui yra keliami nepasiekiami, asmenybę pranokstantys tikslai. Pašaukimas susijęs su pasiaukojimu kitiems žmonėms, pastangomis tobulinti pasaulį.
O kaip yra su krikščionio pašaukimu? Šventajame Rašte skaitome, kad žmonės buvo sukurti gyventi žemėje ir įvykdyti tam tikrą misiją, arba pašaukimą. Kiekvienas tikintysis turėtų prašyti Dievo, kad Viešpats jį augintų. Dangiškasis Tėvas labiau negu mes patys trokšta, kad dvasiškai bręstume ir taptume Jo valios vykdytojais. Ne visus iš mūsų Tėvas paskyrė tapti Dievo žodžio tarnais, bet bendras visų krikščionių pašaukimas – būti išlavintiems, tinkamiems tarnystei. Dangiškasis Tėvas trokšta, kad taptume brandžiais tikinčiaisiais, pildančiais Viešpaties valią. To turime siekti ir mes patys.
Yra krikščionių, kurie lieka kūdikiai, nes gyvena kūniškai ir meldžia tik žemiškų dalykų: sėkmės sau ir savo šeimai, aprūpinimo, sėkmingos karjeros, stiprios sveikatos. Norėti šių ir panašių dalykų nėra blogai, bet Dangiškasis Tėvas trokšta, kad rūpintumės ne tik savo asmeniniais, bet ir Jo reikalais. Viešpats nori, kad suvoktume Jo jausmus, žinotume, kas Jo širdyje, ir pamatytume, kaip Jis liūdi dėl žūstančių sielų. Turėtume būti druska ir šviesa gyvenantiems tamsoje.
O kuriuos Jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į Jo Sūnaus atvaizdą, kad šis būtų pirmagimis tarp daugelio brolių. O kuriuos Jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė; kuriuos pašaukė, tuos ir išteisino; kuriuos išteisino, tuos ir pašlovino (Rom 8, 29–30). Taigi Raštas skelbia, kad Viešpats Dievas mus ne tik pašaukė ir išteisino, bet ir pašlovino. Būkime verti Dangiškojo Tėvo mums duotojo pašaukimo – siekime žemėje būti Jo ambasadoriais, šlovinančiais Kristaus vardą. Vietinė bažnyčia stipri tuomet, kai kiekvienas jos narys vykdo jam skirtą pašaukimą ir daro darbus, kuriuos Tėvas jam numatė atlikti.
Kokiu būdu tikintysis gali atrasti, ko Viešpats iš jo nori? Dangiškasis Tėvas atskleidžia savo planus tiems, kurie nori pažinti Jo širdį ir Jo jausmus. Sukūręs pirmuosius žmones, Adomą ir Ievą, Dievas troško, kad jie bendrautų su Juo ir vykdytų Jo valią. Tų pačių dalykų Jis laukia ir iš mūsų. „Įsikibkime į Dievą“, kad atspindėtume Jo šlovę. Jėzus kalbėjo: Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir Aš jame, tas duoda daug vaisių; nes be manęs jūs negalite nieko nuveikti (Jn 15, 5). Neįmanoma įvykdyti Viešpaties valios, jeigu nesimeldžiame, neskaitome Dievo žodžio ir negyvename tikėjimu. Mums būtina pasilikti Jame. Prisipildykime Dievo žodžio, kad matytume taip, kaip Dievas mato, ir Viešpaties Dvasia kiekvieną mūsų ves pašaukimo keliu.
Nesakyk Viešpačiui, kad esi per jaunas ar per senas, nesakyk, jog esi silpnas ar dėl kokio trūkumo negali tarnauti. Pažiūrėkite į savo pašaukimą, broliai, – nedaug tarp jūsų kūno atžvilgiu išmintingų, nedaug galingų, nedaug kilmingų. Bet Dievas išsirinko, kas pasaulyje yra kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas išsirinko, kas pasaulyje silpna, kad sugėdintų, kas galinga. Ir kas pasaulyje žemos kilmės, kas paniekinta, kas yra niekas, Dievas išsirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo, – kad joks kūnas nesigirtų prieš Dievą. Jo dėka jūs esate Kristuje Jėzuje, kuris mums tapo išmintimi iš Dievo, teisumu, pašventinimu ir atpirkimu, kad, kaip parašyta: „Kas giriasi, tesigiria Viešpačiu“ (1 Kor 1, 26–31). Kristui nereikia, kad tu ir aš būtume išskirtinai apdovanoti. Jis iš savo lobyno iškelia ir suteikia tai, ko reikia tavo ir mano pašaukimui.
Dievo pašauktas išvesti Izraelio tautą iš Egipto vergijos, Mozė bandė atsikalbinėti, sakydamas: Viešpatie, aš nesu iškalbingas: nebuvau toks anksčiau nei dabar, kai Tu prabilai į savo tarną. Man sunku kalbėti ir mano liežuvis pinasi (Iš 4, 10), bet Viešpats jį padrąsino: Aš būsiu su tavo lūpomis ir tave pamokysiu, ką kalbėti (Iš 4, 12). Tam, kad Mozė įvykdytų jam skirtą pašaukimą, kaip padėjėją Dievas davė brolį Aaroną.
Nesistenkime kopijuoti tikėjimo brolių ir seserų, bet siekime darbuotis ir atlikti tas tarnystes ir užduotis, kurias Viešpats ragina mus atlikti. Kopijavimas ar mėgdžiojimas yra pateisinamas, kai mes žengiame pirmuosius žingsnius su Dievu, mokomės gyventi su Juo. Bet vis labiau pažindami Viešpatį, ieškokime, ką Dievas mums asmeniškai suplanavo. Prisiminkime Dovydą, kai jis norėjo kautis su Galijotu: nors karaliaus Sauliaus motyvai buvo teisingi ir jis apginklavo jaunuolį savo ginklais, apvilko šarvais, ant galvos uždėjo varinį šalmą, Dovydui tai visiškai netiko. Vaikinas nusirengė karaliaus duotą kovinę aprangą, nes tie ginklai jam buvo per sunkūs ir jis negalėjo net paeiti (1 Sam 17, 38–39). Biblijoje skaitome, kad Dovydas nugalėjo Galijotą, rankose turėdamas tik lazdą bei penkis akmenėlius savo mėtyklėje. Tačiau Dievo jėga buvo su Dovydu!
Prisiminkime Viešpaties apaštalus Petrą ir Paulių. Juodu buvo labai skirtingi, jų pašaukimai taip pat labai skyrėsi: Petras buvo vienas iš mylimiausių Kristaus mokinių ir buvo pašauktas tarnauti tautiečiams, žydams, o apaštalą Paulių Dangiškasis Tėvas išsirinko tam, kad skelbdamas Evangeliją apkeliautų didžiąją dalį Romos imperijos ir parašytų trečdalį Naujojo Testamento.
Eidami savo pašaukimo keliu greičiausiai patirsime daugybę sunkumų bei išbandymų. Galbūt kaip Juozapas, kuris paauglystėje matė sapnus apie šlovingą savo ateitį, tikėjimo kelionėje patirsime didžiulį nusivylimą, būsime pasimetę ir nesuprasime, kas mūsų gyvenime vyksta. Ilgesnį laiką gyvendami su Kristumi pastebime, kad kai kuriuos įvykius mūsų gyvenime Viešpats inicijuoja ir sudėlioja aplinkybes taip, kad įgytume naudingos patirties ir būtume užgrūdinti.
Dangiškasis Tėvas gausiai apdovanoja tuos, kurie, nors ir „nusibrozdinę kelius“, praeina visus slėnius bei dykumas, kurie nepalūžta, bet paklūsta Šventosios Dvasios vedimui ir užtikrintai juda tikslo link. Apaštalas Paulius rašo: [...] Pamiršdamas, kas už manęs, ir siekdamas to, kas priešakyje, veržiuosi į tikslą aukštybėse, siekiu apdovanojimo už Dievo pašaukimą Kristuje Jėzuje (Fil 3, 12–14).
Broli ir sese, kad ir kas nutiktų, niekuomet nepasiduok nevilčiai, bet nuolat ieškok Viešpaties veido. Jeigu būsime atkaklūs, įvykdysime Jo valią ir pašlovinsime Kristaus vardą!
_64x64_9de.jpg)
