Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų ir klausinėjo: „Kur yra gimęs žydų karalius? Mes matėme Jo žvaigždę Rytuose ir atvykome pagarbinti Jį“. Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė. Jis sukvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto žinovus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Kristus. Tie jam atsakė: „Judėjos Betliejuje, nes taip pranašo parašyta: ‘Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi mažiausias tarp Judo valdovų, nes iš tavęs išeis Valdovas, kuris ganys mano tautą – Izraelį’“. Tada Erodas, slapta pasikvietęs išminčius, sužinojo iš jų apie žvaigždės pasirodymo metą ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: „Keliaukite ir viską kruopščiai sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs Jį pagarbinčiau“. Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn. Ir štai žvaigždė, kurią jie matė Rytuose, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. Išvydę žvaigždę, jie labai džiaugėsi. Įžengę į namus, rado kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, Jį pagarbino. Jie atidarė savo brangenybių dėžes ir davė Jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros. Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, kitu keliu pasuko į savo kraštą (Mt 2, 1–12).
Jeruzalė – Judėjos sostinė. Įstabiausia Jeruzalės vieta – karaliaus Erodo atstatyta Jahvės šventykla. Ji buvo judėjų gyvenimo centras. Joje kasdien vyko Senojo Testamento kunigų tarnystė. Švenčių metu tas tarnavimas būdavo ypač įspūdingas.
Ir štai į miestą atvyksta svetimšaliai. Sunku pasakyti, kiek jų buvo. Tačiau visa Jeruzalė sunerimo. Galima tik spėlioti, bet tikriausiai atvykę į miestą, jie ėjo tiesiai į karaliaus rūmus su stulbinama žinia – gimė žydų karalius. Mes matėme jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti.
Kaip tai gali būti? Iš kur svetimšaliai astrologai gali žinoti, kad gimė Mesijas? Juk tai – Izraelio
Karalius, apie kurį praeityje kalbėjo Dievo Dvasios įkvėpti pranašai. Jeigu Jis tikrai gimė, tai Dievo tautos kunigai ir Rašto mokytojai turėjo tai sužinoti pirmi. Juk Izraelio Dievas turėjo apie tai pranešti savajai tautai.
Taip ir įvyko, tačiau nei karalius Erodas, nei šventyklos kunigai neišgirdo žinios apie Jo gimimą iš Betliejaus piemenų ar Simeono bei aštuoniasdešimtmetės Onos pranašysčių, kai Juozapas su Marija atnešė savo pirmagimį į šventyklą pašvęsti Viešpačiui. Vargu, ar daug žmonių girdėjo tas pranašystes. Simeonas kalbėjo kūdikio tėvams, senoji pranašė – tiems, kurie laukė Izraelio atpirkimo. Tačiau žinia nepasklido nei tarp kunigų, nei tarp Jeruzalės gyventojų. Tikėtina, kad tuo laiku, kai ateisiančio Mesijo lūkestis augo tautoje, panašios pranašystės skambėjo ne vieną kartą. Tautoje visais laikais buvo netikrų pranašų. Kas gali iš tiesų patikėti, kad vargingos jaunos šeimos į šventyklą atneštas kūdikis yra lauktasis Mesijas? Užteko tik nedaug susireikšminti, galvojant apie save kaip Dievo tautos žmogų, įsijausti į šventyklos didybę, svajoti apie karališką gimsiančio Mesijo šlovę, ir tarp daugybės įvairių balsų išgirsti Dievo Dvasios liudijimą buvo nebeįmanoma. Nei Jeruzalės gyventojai, nei karalius, nei kunigai tos žinios tuomet neišgirdo.
Viešpats jiems davė dar vieną galimybę. Atvyko išminčiai iš Rytų. Atėjo į karaliaus rūmus ir ėmė klausinėti, kur yra gimęs Izraelio Karalius. Erodas sunerimo, nes paranojiškai bijojo bet kokios grėsmės savo valdžiai. Kiti Jeruzalės gyventojai gal ir nebūtų taip nerimastingai sureagavę į svetimšalių astrologų klausimą, jeigu ne karaliaus nerimas. Juk nė vienas Jeruzalės gyventojas nepalydėjo atvykusių išminčių į Betliejų. Jie rimtai nežiūrėjo į svetimšalių žinią. Tik karalius siekė sužinoti, kur yra gimęs Izraelio valdovas. Jis sušaukė aukštuosius kunigus ir Rašto žinovus, nes norėjo būti tikras, kad apsaugos savo sostą net nuo mažiausio pavojaus. Sušauktieji žinojo, kur turi gimti Mesijas, bet net nenujautė, kad Jis jau gimė. Spėju, kad į išminčių atneštą žinią Dievo tautos mokytojai pažiūrėjo pro pirštus. Negi pagonys astrologai – įvairiausių prietarų valdomi žmonės, gali žinoti tai, ko nežino jie?
Mums, gyvenantiems šiais laikais, kai skamba begalės apokaliptinių pranašysčių, svarbu dėmesingai mokytis iš tų žmonių klaidų. Puikybė ir regimas šventyklos didingumas jiems užkimšo širdies ausis. Tik nuolankūs, nuoširdūs žmonės gabūs girdėti tikruosius perspėjimus.
Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę (1 Pt 5, 5). Iš Rytų atvykusiems išminčiams buvo suteikta malonė išsiaiškinti, ką ženklina pasirodžiusi žvaigždė, ir pamatyti prasmę keliauti į imperijos paribio provinciją pagarbinti gimusį žydų karalių bei įteikti jam dovanų. Kaip Dievas jiems tai apreiškė ir kokiu būdu jie tai išsiaiškino, galima tik spėlioti. Aišku viena – niekas neateina pas Jėzų ir nemato prasmės Jį garbinti, jeigu Dievas nepašaukia bei nesuteikia supratimo.
Išminčiai suvokė, kad gimęs žydų Karalius yra vienintelė visų tautų viltis.
Kodėl būtent žydų? Nes jų protėvis Abraomas iš Kūrėjo gavo neįkainojamą pažadą – tavyje bus palaimintos visos žemės giminės.
Dažniausiai mes net nesusimąstome, ką kritusiai žmonijai reiškia Dievo palaiminimo pažadas, nes nematome, kaip tas pažadas susijęs su mumis. Mums Abraomas – tai žydų tautos tėvas. Kas gali būti bendro tarp jų ir mūsų? Nesuprantame, kad tam, jog Dievas galėtų mus palaiminti, Jam būtina mus atpirkti iš nuodėmės vergystės, rasti būdą, kaip panaikinti pražūtingas kritimo pasekmes. Tai įmanoma padaryti tik suradus žmogų, kuris tikės tiesiakalbio Kūrėjo pažadu, nes Dievo pažadas išsipildo, kai juo tikima. Tolimoje praeityje Kūrėjas išsirinko Abraomą ir suteikė jam malonę patikėti drąsiausias svajones pranokstančiu pažadu. Jo vaikai ir provaikiai tikėjimu tapo to paties pažado paveldėtojai. Jie buvo visų tautų viltis. Iš jų išaugo tauta, kuri per kartas nešė brangųjį pažadą. Ir galiausiai atėjo pažado išsipildymo metas – pats Kūrėjas įsikūnijo ir gimė šiame pasaulyje, kad prisiimtų žmonijos nuodėmės kaltę, gėdą ir bausmę, o kiekvienas, kuris Juo patikės, susilauktų žadėto palaiminimo.
Tikėtina, jog išminčiai tai kažkiek suprato, nes jie ėjo pagarbinti Gimusiojo.
Natūralu, kad jie ėjo į karaliaus rūmus. Kurgi daugiau gimti nuostabiausiam karaliui, apie kurio gimimą praneša dangaus žvaigždės?
Kaip dažnai išankstiniai įsivaizdavimai trukdo žmonėms girdėti tikrojo vedlio balsą.
Pabandykime įsivaizduoti išminčių nuostabą bei pasimetimą. Atvykę į Jeruzalę, kurioje tikėjosi rasti visuotinį džiaugsmą (argi galima nesidžiaugti, kai pildosi Kūrėjo duotas pažadas), jie aptiko nieko apie žvaigždės paženklintą įvykį nežinančius Dievo tautos žmones. Karalius sušaukė dvasininkų konferenciją, kad išsiaiškintų, kur turi gimti Mesijas, tarsi Jis neturėjo gimti rūmuose. Galima tik stebėtis, kaip ilgą, mažiausiai 500 kilometrų kelią raitomis įveikę svetimšaliai nebuvo palaužti nevilties ir nepasuko atgal namo. Sunku numanyti, kokios tamsios mintys juos prislėgė. Niekas nepatikėjo jų atnešta žinia. Jie vieni ėjo į Betliejų, esantį maždaug 15 kilometrų atstumu nuo Jeruzalės, ieškoti gimusio Didžiojo Karaliaus, apie kurio gimimą Jo tautiečiai nieko nežinojo.
Darau prielaidą, jog pirmieji kilometrai Betliejaus kryptimi buvo labai sunkūs. Tačiau staiga jų nuotaika visiškai pasikeitė. Jie vėl pamatė žvaigždę, pranešusią jiems apie Karaliaus gimimą. Širdis pripildė džiaugsmas, nuplėšdamas slėgusią nevilties minčių skraistę. Šį kartą žvaigždė juos vedė pas gimusį Valdovą.
Atėję į žvaigždės parodytą vietą, išminčiai rado ne rūmus, bet paprastus namus ir juose prisiglaudusią vargingai gyvenančią šeimą. Namuose buvo jauna moteris su kūdikiu, kuris išoriškai niekuo nesiskyrė nuo kitų savo amžiaus vaikų. Jeigu jį ženklintų aiškiai matomi išskirtiniai požymiai, šventykloje, kai Juozapas su Marija jį atnešė pašvęsti Izraelio Dievui, visi būtų sujudę ir nei Simeonui, nei senajai pranašei nebūtų reikėję nieko apie jį skelbti, arba būtų užtekę tik kelių žodžių.
Kokiu būdu atvykusieji svetimšaliai suprato, jog būtent šio kūdikio jie ieškojo? Galime matyti nuostabią Dievo suteiktą malonę pažinti Kristų tuomet, kai Jis visiškai neatitinka turėtų lūkesčių. Šventoji Dvasia apšvietė jų širdies akis. Jie pagarbino kūdikį Jėzų ir davė Jam labai brangių dovanų.
Jeruzalėje liko Dievo tautos žmonės, garbinantys ne tą Dievą, kuris apreiškia Kristų. Jie manėsi tarnaują tikrajam Dievui, atlikdami apeigas puošnioje šventykloje, tačiau neišgirdo Viešpaties balso, kai Jis į juos kreipėsi.
Skaitydami šį evangelisto Mato užrašytą liudijimą neapsigaukime ir nepagalvokime, jog dabar jau žinome, kur mums ieškoti Kristaus apraiškų. Neužmikime ant laurų. Nuolankiesiems Dievas teikia malonę, o Jo balsas gali nuskambėti iš pačių netikėčiausių lūpų. Budėkime.
Šias mintis apie išminčius iš Rytų ir jiems suteiktą Dievo malonę norėčiau pabaigti paties Jėzaus amžininkams pasakytais žodžiais:
Pietų šalies karalienė teismo dieną prisikels drauge su šios kartos žmonėmis ir juos pasmerks, nes ji atkeliavo nuo žemės pakraščių pasiklausyti Saliamono išminties, o štai čia daugiau negu Saliamonas. Ninevės gyventojai stos teisme drauge su šita karta ir ją pasmerks, nes jie atsivertė, išgirdę Jonos pamokslą, o čia daugiau negu Jona. Niekas uždegto žiburio nededa į slėptuvę ar po indu, bet stato jį į žibintuvą, kad įeinantys matytų šviesą. Kūno žiburys yra tavoji akis. Todėl, jei tavo akis sveika, visas tavo kūnas bus šviesus. O jeigu tavo akis pikta, visas tavo kūnas bus tamsus. Todėl žiūrėk, kad tavoji šviesa nebūtų tamsa! Taigi, jei visas tavo kūnas pilnas šviesos ir neturi jokios tamsios dalies, jis bus visas šviesus, lyg žiburio spindulių apšviestas (Lk 11, 31–36).
_64x64_9de.jpg)
