Žinok, kad paskutinėmis dienomis užeis sunkūs laikai, nes žmonės bus savimylos, pinigų mylėtojai, pagyrūnai, išdidūs, piktžodžiautojai, neklusnūs tėvams, nedėkingi, nešventi, nemylintys, nesutaikomi, šmeižikai, nesusivaldantys, šiurkštūs, nekenčiantys to, kas gera, išdavikai, užsispyrę, pasipūtėliai, labiau mylintys malonumus negu Dievą, turintys dievotumo išvaizdą, bet atsižadėję jo jėgos. Šalinkis tokių žmonių! ( 2 Tim 3, 1–5).
Kad ir kaip būtų keista ir liūdna, bet šiose eilutėse kalbama ne apie bedievius, kurie neigia antgamtinio pasaulio egzistavimą ir Kristaus auką, bet apie tuos, kurie save vadina tikinčiaisiais, o iš tiesų gyvena malonumuose, neieško Viešpaties veido, nes kur kas patogiau būti vartotojais ir savanaudžiais. Paulius rašo Timotiejui apie žmones, kurie myli pasaulį ir jo geismus, gyvena kūniškai ir neturi savyje Tėvo meilės (1 Jn 2, 15). Apaštalas perspėja savo jaunąjį bendražygį, kad jis atkreiptų dėmesį į tikinčiųjų charakterį ir nedraugautų su krikščionimis apsimetėliais, kurie elgiasi nedorai.
Galime būti naivūs ir galvoti, kad į mūsų gyvenimą niekada neįslinks kūniškumas. Bet iš tiesų kiekvienas pastebime, kad jei nebudime, mus užvaldo vienokia ar kitokia nuodėmė. Yra pavojus matyti tik savo pliusus, o kito Dievo vaiko – tik minusus. Jeigu taip imame mąstyti, tampame panašūs į fariziejų, kuris didžiavosi savo pasninkais, aukojamomis dešimtinėmis, tačiau teisė ir smerkė muitininką bei kitus nusidėjėlius. Jėzus sakė mokiniams: Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas (Lk 18, 14). Pagalvokime, kokios yra mūsų širdžių nuostatos. Galbūt mūsų širdys apsunkusios nuo rūpesčių, užkietėjusios, negailestingos? Gal kurį laiką neatgailavome dėl savo nuodėmių ir pastebime kitų elgesyje net pačias mažiausias klaideles, o iš savo dvasinių akių užmirštame išsikrapštyti patį didžiausią „rąstą“?
Lengva tapti kūniškiems ir drungniems Viešpačiui bei Jo darbui, jeigu sąmoningai pasirenkame leisti laiką su netikinčiais. Dievo žodis moko nevilkti „svetimo jungo su netikinčiais“ (2 Kor 6, 14) ir ragina nesėdėti drauge su bedieviais. Esame nauji kūriniai Jėzuje Kristuje, pašaukti gyvenanti šviesoje, todėl mums nepridera pritarti nusidėjėlių darbams. Bedieviai yra tamsos karalystės atstovai, besielgiantys savanaudiškai, tad tenkinti savo geismus jiems yra natūralus dalykas. Apaštalas Paulius moko: Kurie gyvena pagal kūną, tie mąsto kūniškai, o kurie gyvena pagal Dvasią – dvasiškai. Kūniškas mąstymas – tai mirtis, o dvasiškas – gyvenimas ir ramybė (Rom 8, 5–6). Jeigu gyvename su Šventąja Dvasia ir paklūstame Jos vedimui, tampame „druska“ ir „šviesa“ pasauliui. Mūsų teisingos širdies nuostatos, bekompromisis elgesys ima erzinti bedievius ir jie sąmoningai ar nesąmoningai ima mūsų šalintis arba atvirkščiai – tamsos vaikus sužavi mūsų meilė artimui bei Viešpačiui Kristui ir jie pradeda šauktis gyvojo Dievo.
Broliai ir seserys, nebūkime drungni. Raštas moko, kad tie, kurie žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei (Lk 9, 62). Žodžio „drungnas“ sinonimai yra ne tik apyšiltis, šiltokas, prėskas, bet ir tokios žodžio reikšmės kaip abejingas, išblėsęs, be entuziazmo, neryžtingas, vangus, bejausmis. Kiekvienas galime patikrinti savo vidinę būseną, permąstyti, kokie esame. Atšalusi meilė Kristui, visiškas abejingumas Dievo žodžio studijoms, kai mums absoliučiai nerūpi žūstančios sielos, liudija faktą, kad greičiausiai atsidūrėme kritinėje situacijoje ir praradome bendravimą su Viešpačiu. Galime patys sau atrodyti dvasiškai turtingi, išmintingi, galime save įtikinėti, kad su mumis viskas gerai, bet Viešpats Jėzus puikiai mus pažįsta. Jis regi kiekvieno krikščionio tikrąją padėtį. Apreiškime Jonui parašyta, kad drungną tikintįjį Viešpats išspjaus iš savo burnos (Apr 3, 15–16). Bet taip pat skaitome, kad dėl didžiulio gailestingumo Kristus pasigaili Laodikėjos bažnyčios ir matydamas jos „nuogumo gėdą“ pataria nusipirkti iš Jo išgryninto ugnyje aukso, baltus drabužius ir tepalo akims, kad laodikiečiai pamatytų savo vargingą padėtį ir pasikeistų.
Jėzus Kristus nenurašo nė vieno tikinčiojo, bet suteikia viltį kiekvienam, kuris anksčiau elgėsi kūniškai, o paskui vėl nukreipė žvilgsnį į Viešpatį. Visi padarome klaidų, visi dažniau ar rečiau savo kūnišku elgesiu įskaudiname dangiškąjį Tėvą. Tačiau Jis, dėl mūsų paaukojęs savo Sūnų, mūsų niekuomet neišsižada ir kalba mums apie savo meilę: Tuos, kuriuos myliu, Aš baru ir drausminu; būk tad uolus ir atgailauk! Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi (Apr 3, 19–20). Kristus kviečia mus prie vakarienės stalo. Atidarykime Jam duris.
_64x64_9de.jpg)
