Džiaukimės, kai esame silpni

Netrumpą kelią jau nuėjome, nemažai atlikta darbų. Žvelgiant į save ir kitus, matosi, kad nemenką darbą Dievas atliko ir mumyse. Kada žiūriu į Dievo mumyse atliekamą darbą, matau, kad Dievas siekia tam tikro tikslo. Kokio? Dievas mus nori padaryti silpnais.

Kyla klausimas: kodėl? Todėl, kad netrukdytume Jam per mus darbuotis šioje kartoje.

Kiekvienas iš mūsų iš Dievo malonės esame pašauktas. Gerai, jei tai jau suprantame, jei ne, truputėlį kantrybės, ir Dievas tai apreikš. Mano gyvenime buvo toks laikas, kai aš bandžiau atsakyti sau, kodėl Dievas išsirinko mane, kodėl mane paskyrė vyresniuoju? Ir žinote, prie kokios išvados aš tada priėjau? Ogi prie tokios, kad tikriausiai Radviliškyje Dievas nerado geresnio už mane, AŠ buvau pats geriausias. Taigi, tikriausiai galite įsivaizduoti, kas manęs netolimoje ateityje laukė. Dangiškasis Tėvas iš savos didžios meilės su dieviška kantrybe ir išmintimi pradėjo iš manęs daryti tinkamą indą savo šlovei. Tam, kad tapčiau tinkamas, turėjau tapti silpnas.

Dievas mane pradėjo apjuosti silpnumu. Kuo toliau, tuo labiau pradėjau matyti, kad pats, be Dievo malonės, esu netinkamas Dievo darbui. Vienais atvejais savo trūkumus matydavau tik pats, kitais - Dievas leisdavo pamatyti ir kitiems. Dievas mane pradėjo vesti į „slėnį“ - į „tamsią naktį“.

Peteris Scazzero knygoje „Emociškai brandus dvasingumas“ pateikia keletą minčių iš klasikinio šv. Kryžiaus Jono veikalo „Tamsi sielos naktis“. Štai viena iš jų: „Kaip sužinome, kad patiriame „tamsią naktį“? Mus apleidžia nuostabus Dievo artumo jausmas. Melsdamiesi juntame, kad dangaus durys užvertos. Ant mūsų nusileidžia tamsa, bejėgiškumas, nuovargis, nesėkmės arba pralaimėjimo jausmas, skurdas, tuštuma, sausra. Iki šio laiko mums padėjusios krikščioniškos disciplinos „nebeveikia“. Nematome, ką daro Dievas, ir mūsų gyvenime mažai apčiuopiamų vaisių“ (106 psl.).

Kažkas panašaus pradėjo vykti ir mano gyvenime: nebejaučiau Dievo artumo, nuovargis, bejėgiškumo jausmas, tuštuma, skurdas ir t. t. Tai žemino, skaudino, norėjosi pabėgti, atsitraukti. Tačiau tais momentais Dangiškasis Tėvas duodavo troškimą būti ištikimam, ir tai padėdavo, padeda ir šiandien išgyventi įvairias situacijas.

Panašiai Dievas gali leisti ir leidžia išgyventi tai ne tik vienam asmeniui, bet ir visai bendruomenei.

Visa tai mums labai reikalinga.  Peteris Scazzero toliau teigia: „Šitaip Dievas keičia ir apvalo „mūsų prisirišimus ir aistras“, kad galėtume džiaugtis Jo meile ir užmegzti nuoširdesnį, artimesnį ryšį su Juo. Dievas nori suteikti mums visą tikrąjį savo švelnumą ir meilę, Jis trokšta, kad pažintume tikrąją Jo ramybę ir poilsį. Jis veikia, kad išlaisvintų mus nuo nesveikų prisirišimų ir pasaulio stabmeldystės“ (ten pat).

Matyti savo tikrąją padėtį - be Dievo malonės AŠ esu niekas ir nieko neturiu - labai naudinga. Kas gi tave išskiria iš kitų? Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs? O jei esi gavęs, tai ko didžiuojies, lyg nebūtum gavęs? (1 Kor 4, 7).

Ši žinia be galo mus skaudina, žemina, tačiau ir gydo. Dievas apjuosia mus silpnumu, kad mumyse ryškėtų, tobulėtų nuolankumas. Tik būdami nuolankūs mes atsiveriame Dievui ir kitiems. Taip Dievas atima galimybę puikuotis prieš Jį bei kitus ir  įgalina mus tarnauti. Mes esame Jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti (Ef 2, 10).

 Taigi, kaip mes priimame mums duotą gyvenimą? Thomas Mertonas knygoje „Nė vienas žmogus nėra sala“ teigia, kad gyvenimas mums yra didžiulė dovana ir didelis gėris ne dėl to, ką jis mums duoda, bet dėl to, ką jis mums leidžia duoti kitiems (19 psl.).

Noriu pacituoti dar vieną T. Mertono mintį: „Tikroji laimė randama nesavanaudiškoje meilėje, tokioje meilėje, kuri auga ja dalijantis. Meile galima dalytis be galo, todėl potenciali tokios meilės laimė neturi ribų. Beribis Dievo dalijimasis - tai Dievo vidinio gyvenimo dėsnis. Savęs pačių dalijimą Jis padarė mūsų pačių būties dėsniu“ (23 psl.). Manau, jog gyventi pagal naują prigimtį ir dalinti save galime tik būdami silpni.

Kokia mūsų tolesnė tikėjimo kelio perspektyva? Kadangi laukia daug darbo, Dievui reikia tinkamų darbininkų. Kad būtume tinkami Jo darbui, Dievas turi mus padaryti silpnais. Manau, nepakanka tik žinoti apie savo silpnumą, jį teks ir išgyventi. Vieni patyrėme, kiti patiriame, treti dar patirsime, kiti vėl iš naujo išgyvensime „tamsias sielos naktis“. Mūsų pačių jėga turi būti palaužta, kad gyventume Kristumi. Dievas ir toliau mokys mus gyventi malone (viskas iš Jo ir per Jį), atsisakant savo teisuoliškumo darbų. Tik Jis yra mūsų jėgos šaltinis, tik Jame - visos mūsų viltys. Nebijokime tapti silpni, nes Dievo stiprybė tampa tobula mūsų silpnume (2 Kor 12, 9). Teisingas savo silpnumo suvokimas ir išgyvenimas atneša ramybę ir poilsį.

 Jau nemažai darbo Dievas mumyse atliko, bet tai - ne pabaiga, tai - tik pradžia. Ačiū Dievui už Jo nepailstamą triūsą ir Jo kantrybę mums. Ačiū Jam ir už „tamsias sielos naktis“. Ačiū Jam, kad apjuosia mus silpnumu ir daro mus tinkamais indais savo šlovei. Džiaukimės, kai esame silpni.