Eik, ir tu taip daryk

Štai atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas Jį, paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?" Jis tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?"

Tas atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visomis savo jėgomis ir visu savo protu, ir savo artimą kaip save patį". Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi". Norėdamas pateisinti save, anas paklausė Jėzų: „O kas gi yra mano artimas?" Jėzus atsakydamas tarė: „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas ir, pamatęs jį, praėjo kita kelio puse. Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį pamatė ir praėjo kita kelio puse. O vienas samarietis keliaudamas užtiko jį ir pasigailėjo. Priėjęs jis aprišo jo žaizdas, užpildamas aliejaus ir vyno, užkėlė ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. Kitą dieną iškeliaudamas jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: „Slaugyk jį, o jeigu ką išleisi viršaus, sugrįžęs atsilyginsiu". Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?" Jis atsakė: „Tas, kuris jo pasigailėjo". Jėzus jam tarė: „Eik ir tu taip daryk!" (Lk 10, 25-37).

Įstatymo mokytojas atsidūrė keblioje situacijoje: jis norėjo išmėginti Jėzų, bet pats pasijuto mėginamas. Atsakęs į savo klausimą ką daryti, kad amžinąjį gyvenimą paveldėtų, bandė išsisukti: su meile Dievui kaip ir viskas aišku, o kas gi tas mano artimas, kurį turėčiau mylėti, kaip save patį? Atsakydamas Jėzus papasakoja gyvenimišką istoriją, kurį galėjo būti ir tikra. Plėšikai sumuša keleivį, apiplėšia jį ir palieka leisgyvį ant kelio. Netrukus tuo pačiu keliu keliauja vienas kunigas, tačiau pamatęs sumuštąjį praeina kita kelio puse, taip pat ir levitas. Abu jie, kunigas ir levitas, yra Dievo šventyklos tarnai, abu žino šventąjį Raštą, yra dvasingumo pavyzdžiai tautai. Atrodytų, jie pirmieji turėtų prieiti prie nukentėjusiojo ir suteikti pagalbą. Tačiau taip neįvyksta. Kodėl? Jie eina savo reikalais, turi tarnystę - darbą, gal su kuo nors susitarę ir yra laukiami. Be to, jie apsivilkę švariais rūbais, o žmogus gulintis ant kelio nešvarus, kruvinas. Kas nors kitas tegul pasirūpina. O gal jie bijojo plėšikų, gal manė, kad tai pasala? Teko skaityti, kad plėšikai kartais taip elgdavosi: vienas apsimesdavo sužeistu, o kiti pasislėpę už uolos laukdavo, kol koks pakeleivis pasilenkdavo ties apsimetėliu, tuomet jį puldavo ir apiplėšdavo. 

Trečiasis keleivis, samarietis, pasigailėjo sužeistojo. Jėzus neatsitiktinai pamini samarietį. Jei pirmieji du keleiviai, kunigas ir levitas, buvo labiausiai tautoje gerbiami žmonės, pavyzdys visiems, tai samariečiai tais laikais buvo labiausiai niekinami. Žydai netgi nekalbėdavo su samariečiais. Ir būtent toks žmogus parodo kitam gailestingumą. Taigi samarietis, pamatęs leisgyvį žmogų sustojo, priėjo prie jo, sutvarstė jo žaizdas... Po to užkėlė ant savo gyvulio ir nugabeno į saugią vietą. Užeigoje pats slaugė nepažįstamąjį, o kai reikėjo išvykti, paprašė užeigos šeimininko juo pasirūpinti ir prižadėjo sumokėti jam kiek reikės. 

Samarietis pasirūpino visiškai nepažįstamu žmogumi, kuriam buvo reikalinga skubi pagalba. Jis nesvarstė ar turi laiko, ar rūbus išsiteps, ar turės išlaidų. Jis matė gailestingumo poreikį. Bandau įsivaizduoti, koks dėkingas turėjo būti šis sumuštas keleivis. Jei ir netikintis buvo, tikriausiai padėkojo Dievui už samarietį. 

Kai po palyginimo Jėzus paklausė įstatymo mokytojo, kas yra sumuštojo artimas, šis atsakė, kad tas kuris jo pasigailėjo. Tada mūsų Viešpats jam atsakė: „Eik ir tu taip daryk". Šis paliepimas galioja tau ir man. Jėzus sako mums: eik, ir tu taip daryk. Skirk savo išteklius ir laiką, parodyk gailestingumą tam, kuriam reikia. Ar gi nėra aplinkui vargšų?

Benamis vyriškis, keliolika metų ieškantis pastogės. Vieniša senutė, Kalėdas mininti viena, prie tuščio stalo, pavargusi daugiavaikė motina ir daugelis kitų. Apsidairykime, gal mūsų kaimynystėje gyvena šeima, kuri sumokėjusi visus mokesčius nebeturi pinigų nusipirkti maistui... Tiesa, Lietuva nėra Kalkuta, kurioje tarnavo motina Teresė, tačiau Jėzaus kvietimas būti gailestingais galioja visais amžiais ir visų tautų žmonėms. Vargšų yra visur...
Teismas negailestingas tam, kuris neparodė gailestingumo. O gailestingumas triumfuoja prieš teismą-  sako apaštalas Jokūbas (Jok 2, 13) .

Kokio gailestingumo laukia iš mūsų Dievas? Kaip ir kokius gailestingumo darbus daryti? Pranašo Izaijo knygoje rasime atsakymą į šiuos klausimus. Nors tie žodžiai pasakyti keli amžiai prieš Kristų, tačiau savo aktualumo nepraranda ir šiandien.

Izaijo amžininkai skundėsi, kad Dievas negirdi jų maldų ir nepriima jų pasninkų, o jie taip stengėsi, vargino savo sielą. Dievas į tai atsako, kad pasninko metu jie ieško sau malonumų ir išnaudoja darbininkus. Tada kalba apie tikrąjį pasninką, kurio jis laukia: Ar ne toks pasninkas, kurį Aš pasirinkau: pašalinkite nedorybės pančius, išlaisvinkite pavergtuosius, suteikite laisvę prislėgtiesiems, sulaužykite kiekvieną jungą. Pasidalink maistą su alkanu, benamius ir vargšus parsivesk į namus, pamatęs nuogą, aprenk jį, nesislėpk nuo savo paties kūno. Tada tavo šviesa nušvis kaip aušra, tavo sveikata išsiskleis greitai, tavo teisumas eis pirma tavęs ir Viešpaties šlovė lydės tave. Tu šauksies, ir Viešpats atsakys, prašysi pagalbos, ir Jis tars: „Aš čia!" Jei pašalinsi iš savo tarpo priespaudą, negrasinsi ir nekalbėsi tuštybių, jei alkstantį pasotinsi kaip pats save ir prispaustajam padėsi, tada tavo šviesa spindės tamsoje ir tavo tamsybė taps šviesa. Tada Viešpats vedžios tave, pasotins tavo sielą sausros metu ir sustiprins tavo kūną; tu būsi kaip palaistytas sodas, kaip neišsenkantis vandens šaltinis (Iz 58, 6-10).

Taigi Dievas laukia mūsų gailestingumo. Kviečia neišnaudoti darbininkų, vyrui nežeminti savo žmonos, žmonai neniekinti savo vyro, pasidalinti maistu su benamiu, aprengti vargšą ir pan. Tada tavo malda bus išklausyta, sveikata išsiskleis greitai, Dievui kils padėkos už tave, tavo geri darbai švies. 

Evangelijoje pagal Joną užrašyti tokie Jėzaus žodžiai: Kas myli savo gyvybę, ją praras, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui. Kas man tarnauja, tegul seka paskui mane; ir kur Aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnauja, tą pagerbs mano Tėvas (Jn 12, 25-26).

Tad negailėkime savo gyvybės dėl Kristaus, tarnaukime Jam ir žmonėms. Tuomet išsaugosime savo gyvenimą amžinybei. Būkime gailestingi ir tada šiame bei būsimajame gyvenime patirsime Dievo gailestingumą. Tepadeda mums Dievas taip elgtis.

Bendrinti: