Eliziejaus pašaukimas ir išrinkimas

                                                                                                                                 Pixabay.com nuotrauka
Elijas išėjęs iš ten, surado Šafato sūnų Eliziejų ariantį lauką. Dvylika jungų jaučių ėjo pirma jo, jis pats arė su dvyliktuoju. Elijas, praeidamas pro jį, užmetė ant jo savo apsiaustą. Tas, palikęs jaučius ir bėgdamas paskui Eliją, tarė: „Leisk man pabučiuoti tėvą ir motiną, tuomet aš seksiu tave.“ Elijas jam atsakė: „Eik ir sugrįžk, nes ką aš tau padariau?“ Jis sugrįžo, papjovė jungo jaučius ir, išviręs juos ant pakinktų medžių, mėsą išdalino žmonėms, ir jie valgė. Po to sekė Eliją ir jam tarnavo (1 Kar 19, 19–21)

 Senajame Testamente skaitome istoriją apie jaunuolį Eliziejų, kuris buvo pašauktas ir išrinktas tarnauti Viešpačiui. Rašoma, jog pranašas Elijas rado Eliziejų, ariantį lauką. Vaikinas arė su dvylika jungų jaučių, o tai reiškė, kad jis buvo ne varguolis, bet pasiturintis ūkininkas. Elijas ant jo pečių užmetė apsiaustą – šis veiksmas simbolizavo pašaukimą. Eliziejus pažinojo pranašą ir suvokė, jog Viešpats Dievas šaukia jį tapti pranašu. Jaunasis ūkininkas suprato, kad vieną dieną jam teks užimti Elijo vietą ir Dievo jam skirtu pašaukimu nesuabejoja – ryžtingai papjauna visus galvijus. Greičiausiai vieną jautį jis paskiria kaip padėkos auką Viešpačiui, o likusių jaučių mėsą išverda ir išdalina savo kaimo žmonėms. Šiuo poelgiu Eliziejus „sudegina visus praeities tiltus“ ir daugiau niekuomet nebegrįžta prie žemdirbystės darbų. 

 Laikas, kurį Eliziejus praleido su pranašu Eliju, tikriausiai nebuvo lengvas ir išoriškai patrauklus: Eliziejus buvo tik paprastas tarnas, kuris ilgose kelionėse nešdavo savo šeimininko daiktus, rūpinosi savo pono nakvyne, virdavo jam valgį ir kitaip patarnaudavo. Jaunuolis išklausydavo ir visus savo šeimininko skundus, tokius kaip: Viešpatie, gana, pasiimk mano gyvenimą, aš nesu geresnis už savo tėvus (1 Kar 19, 4), matė savo šeimininko sėkmes ir nesėkmes. Kol Elijas buvo žemėje, Eliziejus nepadarė jokio stebuklo. Pranašas Elijas nesuteikė jam progos „parepetuoti“ meldžiantis už ligonius ar perskiriant Jordano vandenį. Per ilgus tarnystės metus Eliziejus galėjo nusivilti ir pasipiktinti Dievu, prarasti motyvaciją, bet vis dėlto jis tikėjimo neprarado. Eliziejus ištikimai tarnavo savo žemiškajam šeimininkui, nes giliai širdyje žinojo: Dievo dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami (Rom 11, 29).

Galbūt išlaikyti tikėjimą Eliziejui padėjo ir Biblijoje užrašyti pavyzdžiai. Juk patriarchas Juozapas trylika metų praleido Egipto vergovėje, kol tapo Egipto valdytoju. Izraelio tautos vadas Mozė keturiasdešimt metų ganė uošvio avis, kol atrado ir pradėjo daryti tai, kam Viešpats jį šaukia. Karalių Dovydą, kai jis buvo paauglys, kunigas Samuelis patepė karaliumi, bet tik po daugybės metų Jesės sūnus gavo valdyti karalystę. Mąstydamas apie savo gyvenimą bei prisimindamas istorijas iš Senojo Testamento, Eliziejus tikriausiai pats sau kalbėjo: „Žinau, jog vieną dieną tapsiu pranašo Elijo įpėdiniu ir Viešpaties vardu darysiu galingus stebuklus. Aš tikiu, jog Dievas pradėjo manyje darbą. Jis tai sumanė, Jis ir užbaigs. Man nėra ko rūpintis ir nerimauti.“

 Panašių akimirkų, kokias išgyveno Eliziejus, būna kiekvieno mylinčio Viešpatį ir siekiančio vykdyti Jo valią krikščionio gyvenime. Galbūt ir tu mąstai: „Mano lankoma bažnyčia tokia maža ir silpna... joje neveikia Viešpaties Dvasia“? Atmink, kad Dievas gali panaudoti kiekvieną iš mūsų. Jis mus sukūrė. Mes – Jo brangenybės. Viešpats vertina tavo ir mano maldas, Jam svarbi mūsų ištikimybė. Dangiškajam Tėvui labiau negu kiekvienam iš mūsų rūpi, kad Jo tobula valdžia išsipildytų tavo šeimoje, tavo bažnyčioje, tavo mieste. Neabejok tuo.

 Eliziejus nuolankiai ir nusižeminęs ištikimai tarnavo pranašui Elijui. Jis stebėjo Elijo tarnystę, gyvenimą ir iš jo mokėsi. Tarnaudamas Elijui, buvęs ūkininkas įgavo išminties. Jis išmoko laukti bei pasitikėti Viešpačiu. Eliziejus sekė paskui pranašą iki jo paskutinės akimirkos šioje žemėje. Artėjant pranašo Elijo paėmimo į dangų laikui, Eliziejus suprato, jog jo šeimininkui palikus šį pasaulį, prasidės jo tarnystės metas. Penkiasdešimt jaunuolių, kurie mokėsi pranašų mokykloje, atėjo pas Eliziejų ir klausė jo: „Ar žinai, kad šiandien Viešpats paims tavo valdovą nuo tavęs?“ Tas atsakė: „Aš žinau, tylėkite“ (2 Kar 2, 3). Eliziejui labai nepatiko, kad pranašų mokyklos auklėtiniai sekiojo jam iš paskos ir bandė įteigti, jog jis netinkamas užimti pranašo vietos. Nors Elijo tarnas neįsivaizdavo, kas jo laukia, buvo įsitikinęs: „Galybių Dievas viską numatė, Jis viską ir sutvarkys. Man nėra ko jaudintis.“ Eliziejus savo žvilgsnį kreipė į Viešpatį.

   Pranašų sūnums buvo apreikšta, jog artėja lemtingoji valanda, kai Dievas parinks savo pateptąjį į Elijo vietą. Jaunuoliai tikėjosi, kad Šventoji Dvasia nužengs ant vieno iš jų. Pranašų sūnų akyse Eliziejus greičiausiai buvo neišsilavinęs naivuolis, nieko nenutuokiantis dvasiniuose dalykuose. Bet Elijo tarnas, nors ir nesimokė pranašų mokykloje, bendravo su Dievu ir atpažino savimi patenkintus, išdidžius, pagyrūnus vaikinus, kurie pasitikėjo ne Viešpačiu, o savo išsilavinimu, savo kompetencijomis ir manė, kad tuoj pamatys, kaip Eliziejus suklys. 

Jaunuoliai sekė pranašą ir jo tarną iki Jordano upės. Elijas, suvyniojęs apsiaustą, sudavė juo per vandenį, ir upės vanduo persiskyrė. Kai pranašas su Eliziejumi ėjo sausuma per persiskyrusį Jordaną, pranašų sūnūs pasiliko kitoje upės pusėje. Vaikinai nedrįso eiti paskui Eliją. Jie iš tolo stebėjo, ką Dievas darys. Kitoje Jordano pusėje Elijas tarė Eliziejui: „Ko norėtum, kad padaryčiau prieš tai, kai būsiu paimtas nuo tavęs?“ Eliziejus atsakė: „Prašau, kad tavo dvasios būtų dvigubai ant manęs.“ Elijas atsakė: „Prašai sunkaus dalyko. Jei matysi, kai mane paima, bus tai tau, bet jei nematysi – nebus“ (2 Kar 2, 9–10). Biblijoje skaitome, jog Eliziejus išvydo ugnies vežimą bei ugninius žirgus ir matė, kaip jo šeimininkas Elijas viesulu buvo paimtas į dangų. Nustebintas to, ką pamatė, ir pripildytas Viešpaties Dvasios Eliziejus sušuko: „Mano tėve, mano tėve! Izraelio kovos vežimai ir jo raiteliai!” (2 Kar 2, 12). Paskui pranašo tarnas persiplėšė drabužius. Pakėlęs nuo Elijo nukritusį apsiaustą jis nuėjo prie Jordano upės ir šaukėsi Elijo Dievo vardo. Vanduo persiskyrė ir Eliziejus perėjo į kitą krantą. Išvydę stebuklą, pranašų sūnūs tarė: „Elijaus dvasia nužengė ant Eliziejaus.“ Atėję jo pasitikti, jie nusilenkė prieš jį iki žemės (2 Kar 2, 15). Baigusieji pranašų mokyklas suprato, jog Viešpats nebūtinai išsirenka tuos, kurie yra Šventojo Rašto žinovai. Nusilenkdami jie pripažino, kad nuo šiol Eliziejus yra Dievo pateptasis pranašas. Viešpats mato ne taip, kaip žmogus. Žmogus žiūri į išorę, bet Viešpats žiūri į širdį (1 Sam 16, 7), – sakė pranašas Samuelis. Kadangi Aukščiausiasis regi ir vertina kitaip negu žmonės, kartais žinios ar per didelis pasitikėjimas savimi ir savo gebėjimais gali ne pagelbėti, o kliudyti Dievo karalystėje. Pranašų sūnūs rėmėsi teologiniu išsilavinimu, bet Dangiškasis Tėvas išsirinko Eliziejų, kuris nebuvo baigęs mokslų, tačiau turėjo minkštą širdį, o jo ištikimybė buvo patikrinta per ilgus tarnystės metus.

Jordano upės vandens perskyrimas buvo paskutinis stebuklas, kurį pranašas Elijas atliko šioje žemėje. Tą patį stebuklą padarė ir jo mokinys Eliziejus – tai buvo pirmasis jo stebuklas. Pranašo tarnas prašė dvigubo patepimo ir jį gavo. Paprastai, Izraelyje dvigubą palaiminimą gaudavo pirmagimis sūnus. Daug metų trukusį Elijo ir Eliziejaus tarpusavio bendravimą galima prilyginti tėvo ir sūnaus santykiams. Kadangi Elijas neturėjo savo vaikų, Eliziejus jam buvo kaip sūnus.

Elijas ir Eliziejus buvo be galo skirtingi žmonės, bet abu tikėjo tuo pačiu Dievu. Žinome, jog pranašo Elijo tarnystę lydėjo didžiuliai stebuklai stabmeldžių akivaizdoje. Jo mokinys Eliziejus padarė dvigubai daugiau ženklų ir stebuklų už savo mokytoją, bet jie buvo ne tokie efektingi ir skirti Izraelio tautai. (Apie pranašo Eliziejaus padarytus stebuklus rašoma Antrosios Karalių knygos 2, 4, 5 ir 6 skyriuose).

 Nenusimink, kad neturi tokio pašaukimo kaip Elijas ar Eliziejus. Viešpats Dievas kiekvienam iš mūsų suteikė talentų ir numatė vietą po saule. Dangiškasis Tėvas pašaukė tave ir mane, kad mylėtume Jį ir Jam tarnautume. Jei Viešpats tau kalbėjo ir tu esi Jam ištikimas, tikrai būsi išrinktas. Pasitikėk Dievu, ir vieną dieną Jis nuves tave ten, kur pažadėjo.

                                                                                                                 

 

Bendrinti: