Gimę iš vandens ir Dvasios

Šiame gyvenime „po saule“ daugelis dalykų kartojasi - saulė sukasi ratu, vėjas keičia kryptį, bet vėl pučia iš ten pat, kur kilo, upės atsinaujina iš dangaus į jas sugrįžtančiu vandeniu. Kartojasi ir žmogaus gyvenimo aplinkybės: Kas buvo, tas vėl bus; kas padaryta, tas vėl bus daroma. Nieko naujo po saule.Jei yra kas, apie ką būtų galima sakyti: „Žiūrėk, tai nauja!“, tai jau buvo senais laikais prieš mus (Ekl 1, 9-10). Tačiau istorija nėra uždaras ciklas, veikiau - į priekį judanti spiralė. Yra dalykų, kurie praeina negrįžtamai. Vienas senovės išminčius yra pastebėjęs, kad du kartus į tą pačią upę neįbrisi. Nors upės krantai tie patys, tačiau vanduo teka, keičiasi, atsinaujina. Įbridai dar kartą, o upė jau nebe ta...

Kaip šie pastovumo ir atsinaujinimo dėsniai atsispindi krikščioniškame gyvenime? Kaip Šventoji Dvasia padeda atsinaujinti ir sykiu veda remtis tuo, kas „jau buvo“ - tuo, kas dėsninga, stabilu ir beveik nesikeičia? Sėkminės - puiki proga apie tai pasvarstyti.

Gyvojo vandens ir Šventosios Dvasios pažadas

Tolimas planetas žvalgantys mokslininkai pirmiausia ten ieško vandens pėdsakų, nes tai būtina gyvybės atsiradimo ir buvimo sąlyga. Įprasta sakyti, kad vanduo - gyvybės šaltinis. Dažnai šie žodžiai poetinėje ir religinėje literatūroje naudojami sinonimiškai. Biblijoje, kurioje aprašomi įvykiai klostosi Artimųjų Rytų kraštuose, vanduo ir gyvybė - tampriai susijusios sąvokos. Šventajame Rašte yra „daug vandens“, nes tai gyvenimo knyga. Vanduo „pasirodo“ jau pirmame skyriuje, „pradeda tekėti“ antrajame ir „plukdo“ bei „gaivina“ skaitytoją iki paskutinio. Atidesnis pastebės, kad Senąjį ir Naująjį Testamentus jungia simbolinė vandens tema. Senajame Testamente vanduo teikia ritualinį šventumą kunigams (Kun 13- 17 ir 19 skyriai), apvalo Senojo Testamento tautą (Hbr 9, 19; Ps 51, 2.7) ir galiausiai tampa dvasinio ir širdies atnaujinimo pažadu:

 Aš apšlakstysiu jus švariu vandeniu, ir jūs tapsite švarūs. Nuo jūsų netyrumo ir nuo jūsų stabų apvalysiu jus. Aš duosiu jums naują širdį ir įdėsiu jums naują dvasią. Aš išimsiu akmeninę širdį iš jūsų kūno ir duosiu kūno širdį. Aš įdėsiu į jus savo dvasią ir padarysiu, kad vaikščiotumėte pagal mano nuostatus ir vykdytumėte mano sprendimus (Ez 36, 25- 27).

Naujajame Testamente Jėzus ne tik praplečia šią metaforą, bet ir ją išpildo - simbolis virsta tikrove. Viešpats stebisi, kad Nikodemas nesupranta naujo gimimo „iš vandens ir Dvasios“ (Jn 3, 5-10), nors apie tai aiškiai kalba pranašai. Abi šios sąvokos vartojamos kartu ir reiškia tą patį - pažadėtoji Šventoji Dvasia jau arti:

 Paskutinę, didžiausią šventės dieną Jėzus stovėjo ir šaukė: „Kas trokšta, teateinie pas mane ir tegeria! Kas mane tiki, kaip Raštas sako, iš jo vidaus plūs gyvojo vandens upės.“ Jis kalbėjo apie Dvasią, kurią turės gauti Jį įtikėjusieji. Mat Šventoji Dvasia dar nebuvo nužengusi, nes Jėzus dar nebuvo pašlovintas (Jn 7, 37- 39). Jėzaus mirtį ir prisikėlimą iš mirusiųjų vainikuoja Sekminės - ilgai laukto Šventosios Dvasios pažado išpildymas Jo tautai. Gyvenimas pasirodė, Dvasios artumas ir ramybė užliejo širdį. Tai atgimimo ir atsinaujinimo stebuklas.

Atsinaujinanti bažnyčia

Sekminės - ne tik Šventosios Dvasios atėjimo, bet Naujojo Testamento bažnyčios gimtadienis. Bažnyčia gimsta, lydima garsaus ir veržlaus Dvasios išsiliejimo. Galinga srovė, išsiliejusi Jeruzalėje, teka iki pat žemės pakraščių, plukdydama atgailą, tikėjimą ir naują gyvenimą. Vaizdžiai kalbant, krikščionybė - tai savo kelyje nedorybę šluojantis potvynis, iš naujo formuojantis žemės kraštovaizdį, įrėžiantis naujas upių vagas, suformuojantis jų slėnius ir intakų išraižytus baseinus. Šventosios Dvasios įkvėptas tikėjimas, tikra krikščionybė nepalieka abejingais nė vieno, ji keičia, atnaujina gyvenimą.

Nors krikščionybės istorija ir mūsų pačių patirtis liudija, kad ne visuomet slėniai būna patvinę gyvuoju vandeniu, ne visada upių vagos gausios Dievo malonės, tikėjimas gyvas ir veržlus. Kad ir į kokį krikščionybės laikotarpį pažvelgtumėm, pastebėsime, jog potvynius keičia atoslūgiai ir atvirkščiai. Kartais vandens lygis nuslūgsta iki kritinės žymos, dvasios upė nustoja savo galios ir subyra į drumzlinas senvages. Tada apie praeities šlovę liudija tik anuomet galingos srovės suformuoti krantai, platūs slėniai ir upės terasos. Kaip upei reikia vandens, taip bažnyčiai - gyvybę teikiančio Šventosios Dvasios judėjimo. Dar II amžiuje krikščionių bažnyčią žadino montanistų sąjūdis. Montanas, šio judėjimo pradininkas, priešinosi vis labiau bažnyčioje įsigalinčiam formalizmui ir episkopaliniam autoritarizmui, pabrėžė Šventosios Dvasios vaidmenį. Ir nors vėliau montanizmas buvo pasmerktas kaip erezija, pasak bažnyčios istorikų, tai tapo įspėjimu prieš formalizmą ir Šventosios Dvasios nuvertinimą bažnyčioje. Pasirodo, negalima ignoruoti emocinės žmogaus prigimties ir širdies poreikio bendrauti su Dievu asmeniškai ir matyti Jį veikiant savo gyvenime. Daugiau ar mažiau panašūs motyvai vėlesniais amžiais pagimdė dykumos tėvų ir monasticizmo judėjimą, taip pat mistikų tradiciją viduramžiais.

Reformacija - vienas ryškiausių atsinaujinimų bažnyčios istorijoje. Ji grąžino bažnyčią prie Šventojo Rašto, asmeniško tikėjimo Viešpačiu ir atgaivino mokymą apie Dievo malonę. Tai iš naujo atvėrė duris Šventajai Dvasiai į daugelį žmogaus ir visuomenės gyvenimo sričių, paskatino jos vystymąsi. Reformatų teologai laikėsi nuostatos, kad pati bažnyčia turi nuolat tirti savo doktriną ir gyvenimą, nuolat keistis, reformuotis: Ecclesia semper reformanda est - bažnyčia yra savyje atsinaujinanti. Po beveik šimtmetį trukusių politinių ir teologinių reformų bei religinių karų su Romos katalikų bažnyčia, protestantiška doktrina buvo išgryninta ir įtvirtinta. Tačiau evangelikų liuteronų ir reformatų bažnyčias pamažu apėmė dvasinio sąstingio laikotarpis. Pagrindinėms protestantiškoms konfesijoms iškilo atsinaujinimo poreikis.

XVII a. antroje pusėje prasideda, o XVIII a. pradžioje ir Mažąją Lietuvą pasiekia pietistų judėjimas, palikęs ryškų pėdsaką ir visos Lietuvos kultūriniame gyvenime. Ne vienas Kristijono Donelaičio gyvenimo ir jo kūrybos tyrinėtojas mano, kad šiam evangelikų dvasininkui ir lietuvių literatūros klasikui buvo artimi pietizmo idealai. Pietizmas (lot. pietas - „pamaldumas“, „dievobaimingumas“), pabrėžė širdies atsivertimo ir pasitikėjimo Dievu svarbą, bendrystę su Šventąja Dvasia, bendruomeniškumą (namų surinkimai) bei praktinio krikščioniško gyvenimo svarbą. Pietistai ypatingą dėmesį skyrė Šventojo Rašto skaitymui, iš kurio sėmėsi įkvėpimo dievotam gyvenimui. Philipas Jakobas Speneris, vienas šio sąjūdžio pradininkų, tvirtino, jog tikėjimas yra asmeniškas pasitikėjimas Dievu, o ne tik tam tikrų tiesų žinojimas, ir mokė vengti ginčų religiniais klausimais. Jo požiūriu, dievotumas dvasininkui yra ne mažiau svarbus nei teologinis išsilavinimas. Mažojoje Lietuvoje pietistai dar buvo vadinami „surinkimininkais“, o dėl savo jausmingumo kartais pravardžiuojami „jutimininkais“. Nors ir kritikuojami kai kurių ortodoksiškai nusiteikusių dvasininkų, pietistai niekada neskaldė bažnyčios, bet priešingai - padėjo jai atsinaujinti ir dvasiškai ugdė parapijiečius. Šis daugiau nei du amžius gyvavęs evangelikų sąjūdis, mano nuomone, galėtų būti geru pavyzdžiu šių dienų protestantiškoms bendruomenėms (taip pat ir Tikėjimo žodžio), neretai pernelyg stipriai akcentuojančioms savo išskirtinumą, dovanas, pasiekimus, bet vis dar stokojančioms pietistiško nuolankumo ir Šventojoje Dvasioje subrandintų dievotumo vaisių.

Ieškokime senovinių takų

Laiko tėkmė negailestingai nusineša praeities pabudimų šlovę: daugiau nebeišgirsime Mažosios Lietuvos lietuvninkų ar Biržų krašto tarme sakytojų kaimo pirkiose išguldytų pamokslų, nebepajusime anų laikų evangeliškų giesmių linksmumo ir graudulio. Į tą pačią upę antrą kartą nebeįbrisi, bet vis dėlto - Kas buvo, tas vėl bus; kas padaryta, tas vėl bus daroma. Nieko naujo po saule (Ekl 1, 9). Nors ir kiek vandens būtų nutekėję, takai jau praminti. Naivu būtų tikėtis, jog net labai stiprus Dvasios lietus galėtų pakeisti, mūsų akimis žvelgiant, sėkmingai ar nesėkmingai susiformavusį Lietuvos konfesinį kraštovaizdį. Upių slėniai, jų baseinai, iš kur jos surenka vandenį bei vandenskyros kalnagūbriai suformuoti, kol mūsų dar nebuvo, todėl vienaip ar kitaip teks rinktis, kuria vaga plukdyti savo vandenis.

Šventoji Dvasia išsilieja konkrečioje geografinėje vietoje ir yra Dievo darbo, vykusio praeityje, tęsinys. Todėl neturėtume ignoruoti susiklosčiusios istorinės-kultūrinės bei konfesinės sanklodos, patinka ji mums ar ne. Viskas, kas ateina iš dangaus į žmogaus ir bažnyčios gyvenimą, kažkur „teka“ - gravitacijos dėsnis padaro savo darbą, o Dvasios pagimdytas judėjimas ieško ir turi surasti savo vagą. Todėl sakoma: Eikite į kelius ir ieškokite senovinių takų; suradę gerą kelią, juo eikite. Taip rasite atilsį savo sieloms (Jer 6, 16).

Jėzaus žodžiai apie tekančią upę iš Jo vardą tikinčiųjų vidaus skatina susimąstyti, kokia vaga kaip Šventosios Dvasios pagimdytas judėjimas toliau tekėsime, kokius slėnius drėkinsime ir į kokius krantus atsiremsime. Slėnis ir vaga yra mūsų evangeliška tapatybė ir jos istorinis kontekstas Lietuvoje, slėnių terasos, kuriose įsikuria ištisi miestai ir gyventojai - mūsų santykis į kultūrą, krantai - mus saugančios mokymo ribos, kurias turime žinoti ir suprasti. Paviršutiniškumas nėra mūsų sąjungininkas, bet yda. Teisinga yra tai, kas suvokta.

Pranašui Ezekieliui Dievo angelas parodė Šventyklą, iš po kurios durų slenksčio nuo aukuro tekėjo vandens versmė. Einant toliau, vandens vis daugėjo - iki kelių, juosmens, kol galiausiai teko plaukti. Upės krantuose augo daug medžių su gerais vaisiais ir gydančias lapais. Kur vanduo įtekėdavo, ten sūrus vanduo tapdavo gėlas ir buvo gausu žuvies. Tik balose ir pelkėse vanduo nepasikeisdavo ir liko sūrus (plg. Ez 47, 1-12). Būkime kupini Šventosios Dvasios - palaimintų Sekminių!