Gimimo liudijimas

Minėdami ir švęsdami Jėzaus Kristaus gimimą, prisiminkime su tuo susijusius įvykius, paliudytus Šventajame Rašte.

Nuosekliausiai tuos įvykius aprašo evangelistas Lukas. Iš Evangelijos pagal Luką ir Apaštalų darbų, dviejų Naujojo Testamento knygų, kurios priskiriamos gydytojo Luko plunksnai, matome, kad evangelistas buvo ypatingai dėmesingas įvairiausioms pasakojimo detalėms, labai tiksliai minėdamas vietovardžius bei istorinius įvykius. Todėl turėtume dėmesingai įsižiūrėti į jo pateiktą pasakojimą, kurį pradeda tokiais žodžiais: Kadangi daugelis rašė pasakojimą apie pas mus buvusius įvykius, kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai, tai ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofili, sutvarkytą pasakojimą, kad įsitikintum tikrumu mokymo, kurio buvai išmokytas (Evangelija pagal Luką 1, 1–4).

Lukas savo pasakojimą pradeda aprašydamas du, vienas su kitu labai glaudžiai susijusius, įvykius – Jono Krikštytojo ir Jėzaus Kristaus gimimą.

Kūrėjo pranašai, gyvenę tolimoje praeityje, savo ištarmėse nusakė būsiančių įvykių tvarką. Visų pirma turi ateiti Dievo pasiuntinys, paruošiantis kelią didžiajam Karaliui, o jau tuomet ateis Kristus. Štai Aš siunčiu savo pasiuntinį paruošti kelią pirma manęs. Viešpats, kurio jūs laukiate, ateis netikėtai į savo šventyklą. <...> Aš siųsiu jums pranašą Eliją, prieš ateinant didingai ir baisiai Viešpaties dienai. Jis atgręš tėvų širdis į vaikus ir vaikų širdis į tėvus, kad neateičiau ir neištikčiau žemės prakeikimu (Malachijo 3, 1; 4, 5–6).

Skaitant senąsias Šventojo Rašto pranašystes, labai sunku įsivaizduoti, kaip tie būsimi įvykiai turėtų atrodyti. Todėl daugelis Jono Krikštytojo ir Jėzaus Kristaus amžininkų juos įsivaizdavo taip, jog neatpažino, kai tos pranašystės ėmė pildytis.

Pradėję skaityti Evangeliją pagal Luką, turėtume nustebti, kad pasakojimas apie Jėzaus Kristaus gyvenimą bei tarnystę prasideda netikėtu įvykiu dviejų garbaus amžiaus žmonių šeimoje. Kalbama apie Senojo Testamento kunigą Zachariją ir jo žmoną Elzbietą – dievobaimingus, dorai gyvenusius izraelitus. Tačiau Elzbieta buvo nevaisinga, ir jie neturėjo vaikų, o jau sulaukę senyvo amžiaus.

Ir štai vieną dieną Zacharijui iškrito burtas smilkyti šventykloje. Kadangi Zacharijo dienomis kunigų buvo daug, tokia malonė kunigui tekdavo gal tik kartą per gyvenimą. Šiandien mums sunku įsivaizduoti tą smilkymą, kai Jeruzalės šventykloje kunigas, nedalyvaujant jokiems pagalbininkams, vienas smilko kvapniuosius smilkalus priešais uždangą, už kurios yra Sandoros skrynia bei juntamas Dievo Dvasios buvimas, ir kur tik kartą per metus gali užeiti vyriausiasis kunigas. Smilkymo metu tikintieji stovi šventyklos kieme ir meldžiasi.

Kai Zacharijas smilkė, smilkymo aukuro dešinėje jam pasirodė Viešpaties angelas. Kunigą apėmė baimė. Vargu ar galime įsivaizduoti, kaip tai atrodė, nes Kūrėjo pasiuntiniai ateina su dieviška šviesa, kuri tikresnė už visas mūsų žemiškas patirtis. Mes esame matę tik religinius paveikslus, todėl mums sunku patikėti pasakojamo nutikimo tikrumu ir suprasti, kad gydytojas Lukas užrašė ne prasimanymą, o paliudijo tikrą istorinį įvykį.

Angelas atnešė Zacharijui žinią, kad jo žmona Elzbieta pagimdys sūnų, kuriam jis duos vardą Jonas ir kuris bus tas išpranašautasis Kūrėjo pasiuntinys, paruošiantis kelią ateisiančiam Gelbėtojui. Zacharijas nepatikėjo angelo paskelbta žinia, bet tai nesustabdė dieviškos pranašystės išsipildymo. Angelas jam pasakė: Štai tu tapsi nebylys ir negalėsi kalbėti iki tos dienos, kurią tai įvyks, nes nepatikėjai mano žodžiais, kurie išsipildys savo metu (Evangelija pagal Luką 1, 20).

Angelo žodžiai išsipildė – Zacharijas nebegalėjo prakalbėti, o Elzbieta, praslinkus kiek laiko, pastojo. Jai tai buvo ypatinga paguoda, nes to meto Izraelio visuomenė nevaisingumą laikė Dievo bausme. Kai Elzbieta pastojo, šeštą mėnesį Viešpats pasiuntė angelą į Galilėjos miestą Nazaretą pas mergelę, sužadėtą su vyru vardu Juozapas iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija (ten pat, 26–27 eilutės). Angelas jai atnešė itin keistą žinią: Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi Sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jis bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos Jam Jo tėvo Dovydo sostą; Jis valdys Jokūbo namus per amžius, ir Jo karalystei nebus pabaigos. <...> Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo jėga apgaubs tave; todėl ir gimęs iš tavęs bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi. Tavo giminaitė Elzbieta, kuri buvo laikoma nevaisinga, pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas jai, nes Dievui nėra negalimų dalykų (ten pat, 30–33 ir 35–37 eilutės).

Ši angelo žinia iki šių dienų trikdo daugelio žmonių protus, nes jiems atrodo, jog tai religinis mitas. Iš didžio savo gailestingumo visiems, kurie skaitys šį liudijimą, Kūrėjas davė jį užrašyti būtent gydytojui Lukui, kad skaitantieji negalvotų, jog pasakotojas buvo tamsus prietaringas žmogelis, kuris kaip tikrą įvykį galėjo pateikti bet kokį prasimanymą.

Pasirodo, Jono Krikštytojo motina Elzbieta buvo Marijos giminaitė, ir Marija žinojo apie jos skausmą bei gėdą dėl nevaisingumo. Angelo žodžiai apie pokytį Elzbietos gyvenime padėjo ir Marijai patikėti ypatingai keista jai pačiai skirta žinia. Išgirdusi apie Elzbietos nėštumą, Marija angelui atsakė: Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūnie man pagal tavo žodį (ten pat, 38 eilutė).

Kaip jau minėjau, Jono Krikštytojo ir Jėzaus Kristaus atėjimas į šį pasaulį labai glaudžiai susiję. Po angelo aplankymo Marija nuvyko pas Elzbietą, kuri, išgirdusi Marijos pasveikinimą, bet dar nežinodama, kas jai nutiko, įkvėpta Dievo Dvasios sušuko: Iš kur man tai, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! <...> Laiminga patikėjusi, nes išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta (ten pat, 43 ir 45 eilutės). Tie žodžiai sustiprino Marijos tikėjimą. Maždaug tris mėnesius pabuvusi pas savo giminaitę, Marija grįžo į namus Nazarete.

Elzbieta susilaukė sūnaus, o jo tėvui Zacharijui grįžo gebėjimas kalbėti. Jis tapo kupinas Šventosios Dvasios ir pranašavo tiek apie ypatingą ką tik gimusio sūnaus misiją, tiek apie Dievo pažadų išsipildymą – gimsiantį Kristų.

Kūrėjo pranašai praeityje skelbė, kad Kristus gims karaliaus Dovydo mieste Betliejuje, Izraelio šalies pietuose, o Juozapas ir Marija gyveno Nazarete, šalies šiaurėje. Tačiau tuo metu visoje Romos imperijoje, kurios provincija buvo ir Izraelis, imperatorius paskelbė valstybės gyventojų surašymą – visi turėjo vykti į savo kilmės miestus. Todėl ir Juozapas su savo sužadėtine Marija vyko užsirašyti į Betliejų, nes jis buvo kilęs iš Dovydo giminės. Tomis dienomis į mažą miestelį, Betliejų, atvyko užsirašyti daug iškilių Izraelio žmonių. Užeigos svečių kambaryje Juozapui ir Marijai nebebuvo vietos, tad jiems teko apsistoti prastesnėje užeigos patalpoje – tvarte. Būtent ten Marija pagimdė savo pirmagimį sūnų, apie kurio gimimą jai paskelbė Viešpaties angelas.

Atrodytų, jog tokia varginga aplinka tikrai netinka didžiajam Izraelio Karaliui gimti. Nei rūmų iškilmių, nei šalies gyventojų džiaugsmo. Tačiau Karaliaus gimimas neliko nepaliudytas. Tą naktį Betliejaus apylinkėse piemenys budėdami saugojo savo bandą. Staiga jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos apšvietė Viešpaties šlovė. Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai skelbiu jums didelį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Gelbėtojas. Jis yra Viešpats – Kristus. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą ir paguldytą ėdžiose“ (Evangelija pagal Luką 2, 9–12).

Kristaus gimimą paskelbė ne karališkieji rūmų šaukliai, o Dievo pasiuntinys. Piemenys nuėjo į miestelį, rado Mariją, Juozapą bei gimusį Kūdikį ir visiems ten buvusiems paliudijo, kas jiems buvo pranešta.

Po mėnesio Juozapas su Marija atnešė Kūdikį į Jeruzalės šventyklą pašvęsti Viešpačiui, kaip buvo nurodyta Mozės Įstatyme. Šventykloje juos pasitiko senas žmogus vardu Simeonas. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Kristų (ten pat, 26 eilutė). Simeonas paėmė Kūdikį Jėzų ant rankų ir tarė: Dabar, Valdove, leidi, kaip žadėjai, savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą, kurį paruošei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir Tavosios Izraelio tautos šlovę (ten pat, 29–32 eilutės).