Guodėjas

Dievo sumanymu Šventoji Dvasia yra kasdienio krikščionių gyvenimo palydovas. Šiuo straipsniu noriu padrąsinti tikinčiuosius kasdienybėje rasti Dvasios teikiamą paguodą, Kristaus artumą, Dievo pažinimą ir pastiprinimą, išmintį bei vedimą. Kviečiu paskaityti šias Evangelijos pagal Joną ištraukas: Ir Aš paprašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Guodėją, kad Jis liktų su jumis per amžius. Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes Jos nemato ir nepažįsta. O jūs Ją pažįstate, nes Ji yra su jumis ir bus jumyse. Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus. [...] Aš jums tai pasakiau, būdamas su jumis, o Guodėjas – Šventoji Dvasia, kurią mano vardu Tėvas atsiųs, – mokys jus visko ir viską primins, ką jums sakiau. Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę (Jn 14, 16–18. 25–27; taip pat skaitykite Jn 15, 26–27; 16, 1–15).

Airių teologas, kunigas ir mokslininkas Alisteris McGrathas rašė, jog Šventosios Dvasios klausimas Bažnyčios istorijoje primena „Pelenės“ pasaką. Trečiasis Trejybės asmuo, tarytum įdukra, buvo pamirštas teologinėse diskusijose bei Bažnyčios gyvenime. Visiems kalbant apie Tėvą ir Sūnų, Šventajai Dvasiai nebuvo rodomas tinkamas dėmesys ir į pagrindinę „puotą“ Ji nebuvo pakviesta. Bet, ačiū Dievui, kad prieš šimtmetį prasidėjęs charizminis judėjimas atkreipė dėmesį į Šventąją Dvasią ir sugrąžino Jai deramą Trejybės asmeniui vietą.

Kas yra ir kas nėra Šventoji Dvasia

Šventoji Dvasia pirmiausiai yra Dvasia. Ji nėra materijos apribota, apskaičiuojama fiziniais matais, tokiais kaip ilgis, aukštis, svoris, greitis ir t. t. Mes negalime Dvasios apčiuopti fiziniais receptoriais. Būdamas trečiasis Trejybės Asmuo, Šventoji Dvasia nėra apribota laiko, vietos ar lyties. Šventoji Dvasia yra dieviškasis Asmuo ir tai yra aukščiau nei egzistuojančios lytys, kurios tik iš dalies atspindi dievišką vyriškumo ir moteriškumo, tėvystės ir motinystės pilnatvę.¹

 Šventoji Dvasia yra Dievas

Kristaus atsiųstas Guodėjas savy turi visas Dievo savybes. Šventoji Dvasia yra visur esanti. Ji prasiskverbia į visą kūriniją. 139-oji psalmė itin gražiai aprašo šią Dvasios savybę. Dvasia yra aukštybėse ant kalno, pragaro gelmėse, ten, kur baigiasi jūros, tamsoje ir netgi motinos įsčiose. Dvasia skaito žmonių mintis, žino net neištartus žodžius. O Naujajame Testamente apaštalas Paulius tvirtina, kad Dievo Dvasia prasiskverbia į žmogaus kūną, nes mūsų kūnai yra Jo Dvasios šventykla (1 Kor 3, 16).

Dvasia yra visa galinti. Jai veikiant pasaulis buvo sukurtas iš nieko, Senojo ir Naujojo Testamento metu vyko stebuklai, Viešpats Jėzus Kristus buvo prikeltas iš numirusių. Šventoji Dvasia yra viską žinanti. Kristus sako, kad Ji įves į visą tiesą. Ji yra Tiesos Dvasia. Viešpaties siųstas Guodėjas pasiliks per amžius – Dvasia yra amžina.

Žmones mes krikštijame Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu. Būtų didžiulis nesusipratimas, jei krikštytume Tėvo, Sūnaus ir, pavyzdžiui, Pauliaus, Petro, Marijos ar kieno nors kito vardu. Kad ir kokie geri bei nusipelnę būtų krikščionys, krikštas negali būti atliktas jokiu kitu, tik Dievo vardu.

Dvasia yra Asmuo

Krikščionys dažnai klysta Šventąją Dvasią painiodami su entuziazmu. Mus pripildantis emocinis pakylėjimas kartais gali būti Šventosios Dvasios prisilietimo ženklas, tačiau neturėtume pro pirštus praleisti gausybės Šventojo Rašto paliudijimų, kai Dvasia pripildydavo žmones toli gražu ne džiugiems dalykams. Ant Kristaus nužengusi Dvasia Jį nuvedė į dykumą, o pripildžiusi Steponą, paragino jį išsakyti konfrontuojančią tiesą žydų tautos lyderiams. Ši istorija baigėsi Stepono kankinyste.

Šventoji Dvasia yra daugiau nei tik jėga, entuziazmas ar išmintis, Ji yra Asmuo. Kaip kad Tėvas ir Sūnus yra Asmenys, taip ir Šventoji Dvasia yra dieviškas Asmuo. Toks pat asmuo kaip tu, mielas skaitytojau, ir aš. Šis Viešpaties atsiųstas Guodėjas turi jausmus, kuriais išgyvena ir patiria. Jis turi gebėjimą mylėti, mąstyti ir vertinti. Šventoji Dvasia turi atmintį. Ji kalba ir nutyla, kai Jos nenori klausyti.

Šventoji Dvasia – mūsų Guodėjas

Mūsų perskaitytose Evangelijos pagal Joną ištraukose Šventoji Dvasia pirmiausia yra pristatyta kaip Guodėjas. Kodėl? Šis žodis geriausiai apibūdina šio Trečiojo Trejybės Asmens charakterį ir vaidmenį, kurį Jis atlieka išganymo istorijoje.

Tokia kaip Kristus

Pirmiausia sutelkime dėmesį į patį Kristų, kuris ir pažada atsiųsti Guodėją vietoje savęs. Kristaus charakteris yra ypatingas. Jėzus kaip magnetas prie savęs traukė žmones. Minios žmonių plūsdavo Jo klausytis. Viešpats buvo malonus ir jautrus su vaikais, Jis skyrė dėmesį moterims. Jėzus nesibodėjo laiką leisti su žinomais nusidėjėliais ir kitais visuomenės atstumtaisiais. Nors tai piktino šventeivas, tačiau žmonės Jame atpažino kažką patrauklaus. Kristaus buvime tie žmonės keitėsi.

Sunkiai atrasime žmogų žemėje, kuris nesižavėtų Jėzaus asmeniu. Pavyzdžiui, net žymus vokiečių filosofas Friedrichas Nietzsche, kurio darbai buvo pamatas XX a. nacių ideologijai ir kuris aršiai kritikavo krikščionybę, neslėpė savo žavesio Jėzaus Kristaus asmeniu. Viešpats užkariavo žmonių širdis savo charakterio patrauklumu.

Turime nepamiršti, kad Šventosios Dvasios vaidmuo Jėzaus tarnystėje buvo itin reikšmingas. Dvasia it balandis nusileido ant Kristaus po to, kai Jonas Jį pakrikštijo. Dvasia nuvedė Viešpatį į dykumą, o iš jos sugrįžęs sinagogoje Jis perskaitė žymiuosius pranašo Izaijo žodžius: Viešpaties Dvasia ant manęs. Visa Viešpaties tarnystė buvo paženklinta Šventosios Dvasios veikimu ir buvimu. Dievo Dvasia ir Jėzus Kristus veikia išvien. Kai Viešpats sako: Aš atsiųsiu kitą Guodėją, Jis kalba apie kitą Asmenį, tačiau apie tokią pat meilę, santykį į artimą, tokį pat jautrumą ir švelnumą žmonėms. Kai žvelgiame į Kristų, mes patiriame Šventosios Dvasios veikimą ir prisilietimą. Kristus ir Dvasia veikia išvien.

Dvasia vietoje Kristaus

Kristus sako, kad Jo išėjimas ir Guodėjo atėjimas, kaip savotiškas pasikeitimas, yra naudingesnis mokiniams. Be abejo, kai šiuos žodžius išgirdo apaštalai, jiems buvo sunku tuo patikėti ar netgi tai suprasti. Tačiau šiandien mes suvokiame, kad Kristaus išėjimas reiškia mūsų atpirkimą, nes išėjimas – tai Viešpaties auka ant kryžiaus ir prisikėlimas. Tai mūsų sutaikinimas ir išgelbėjimas. O Guodėjo atėjimas reiškia, kad Viešpaties buvimas su savo žmonėmis nebėra apribotas vietos ir laiko. Šventoji Dvasia tuo pačiu metu yra Panevėžyje, kai aš rašau šias eilutes, ir ten, kur tu, mielas skaitytojau, jas skaitai. Kristaus siųstas Guodėjas visą laiką yra su mokykloje ar universitete besimokančiais mokiniais ar studentais, su gamyklose ir ofisuose dirbančiais žmonėmis, su mamomis, kurios augina vaikus, su ūkininkais ir verslininkais, su pastoriais ir senjorais. Tuo pačiu metu, skirtingose vietose ir aplinkybėse Šventoji Dvasia – atsiųstas Guodėjas pasilieka su Kristų mylinčiais žmonėmis.

Atėjo suteikti paguodą

Pirminė Dvasios užduotis yra suteikti paguodą tiems, pas ką Ji Tėvo ir Sūnaus pasiųsta. Mokiniai, kurie klausė Jėzaus žodžių, buvo sutrikę ir pasimetę. Tai buvo paskutinis vakaras su Kristumi prieš Jo teismą ir nukryžiavimą. Kristus ne kartą kalbėjo apie savo būsimą mirtį. Paskutinės Vakarienės metu Jis įspėjo, kad vienas iš Jo mokinių išduos Mokytoją. Mokiniams ginčijantis, Viešpats sudraudė Petrą, įspėdamas, kad šis Jį išduosiąs triskart (Jn 13, 38). Tad mokinių nuotaikos prislėgtos. Apaštalas Jonas savo evangeliją rašė I a. pabaigoje. Tuomet krikščionys susidūrė su pasipriešinimu. Tad sunkumų, nežinomybės ar net persekiojimų metu žinia, kad Dievo Dvasia pirmiausia yra Guodėjas, yra didžiulis padrąsinimas.

Kristus per savo Dvasią suteikia savo vaikams ramybę. Jo ramybė ne tokia, kokią turi pasaulis. Pasaulio ramybė yra grindžiama ekonominiu, socialiniu ir fiziniu saugumu. Tačiau istorija ir mūsų patirtys rodo, kad ekonominis, socialinis ir fizinis saugumas akimirksniu gali pavirsti į krizę, suirutę ar net smurtą. Viešpats teikia Dvasios ramybę, kurios niekas, jokios aplinkybės, negali išplėšti, nes tai nuolatinis Dievo buvimas su savo tauta ir veikimas joje.

Šventoji Dvasia atskleidžia tiesą

Mūsų perskaitytose Evangelijos pagal Joną ištraukose Šventoji Dvasia tris kartus yra pavadinta Tiesos Dvasia (Jn 14, 17; 15, 26; 16, 13). Šiandienos kultūroje būdinga neigti, kad egzistuoja viena tiesa. Paprastai sakoma, kad yra tavo tiesa ir yra mano tiesa. Tarytum būtų ne viena tiesa, o daugybė. Tačiau Šventasis Raštas mus moko, kad Dievo atsiųstas Guodėjas yra Tiesos Dvasia, kuri mus pamokys tiesos. Kokia ta tiesa? Ką ji atskleidžia?

Mokytojas

Be abejo, Šventoji Dvasia moko tiesos, kurią atskleidė Kristus. Šventoji Dvasia nemoko nieko kito – tik tai, ko mokė Kristus. Čia mes atrandame Trejybės pamoką, kad Tėvas, Sūnus ir Dvasia yra viena. Tėvas ir Sūnus siunčia Dvasią. Dvasia ir Sūnus veikia išvien. Dvasia moko ir primena tai, ko mokė Kristus. Tai labai svarbu ir praktiniame krikščionių gyvenime. Pasaulyje esti daug įvairių dvasių. Norint atskirti dvasią, turime suvokti, į ką ji kreipia, kurlink ji veda, ko ji moko. Jei jos veikimas, mokymas, įkvėpimas nesiremia Jėzumi, tai klaidinga, ne Šventoji Dvasia.

Šventoji Dvasia, būdama Tiesos Dvasia, tikinčiuosius įkvepia pažinti Dievo tiesą – Šventąjį Raštą. Biblija yra Dvasios įkvėpta knyga. Nors ją užrašė skirtingose epochose ir kultūrose gyvenę autoriai, tačiau Biblijos įkvėpimas kyla iš Šventosios Dvasios. Ta pati Dvasia, prisiliesdama prie žmogaus, veikdama jo gyvenime, sužadina troškimą pažinti Dievą. Prisiminkime Apaštalų darbų knygoje aprašytas Sekmines po Kristaus prisikėlimo. Šventoji Dvasia nužengia ant mokinių. Petras pradeda pamokslauti susirinkusiai miniai apie Kristaus prisikėlimą, ir trys tūkstančiai žmonių patiki savo gyvenimą Kristui. Naujai užgimusi Bažnyčia pasišvenčia Dievo žodžiui, bendravimui, duonos laužymui ir maldoms. Matome, kad Kristaus bei Dievo žodžio skelbimas yra centriniai Šventosios Dvasios pasireiškimo elementai.

Įgalintojas

Mes negalime pažinti Dievo ir Jo tiesos be Dievo įsikišimo. Tik Šventajai Dvasiai veikiant mumyse, mūsų dėmesys yra patraukiamas, mes pradedame domėtis Evangelija, Kristumi. Malonės žinia mums tampa įdomi, gera, patraukli, po truputėlį mes pradedame jausti vidinį norą būti su Kristumi, patikėti savo gyvenimą Jam. Ir tai vyksta Šventajai Dvasiai veikiant mumyse. Taip žmogus, kuris iki tol gyveno be Dievo, atranda savo Viešpatį. Savarankiškai tiesos mes negalime atrasti.

Filme „Aš esu Semas“ (2002 m.) aktorius Seanas Pennas atlieka protiškai neįgalaus Semo vaidmenį. Manau, tai vienas geriausių filmų socialiniais klausimais. Protinę negalią turintis, tačiau pakankamai neblogai socialiai orientuotas Semas po atsitiktinio meilės nuotykio susilaukia dukros. Mažai pažįstama moteris pagimdo mergaitę ir palieka neįgalų tėvą vieną auginti jų vaiką. Jam ganėtinai gerai sekasi, kol mergaitė (jos vaidmenį atlieka Dakota Fanning) patenka į mokyklą, kur ir prasideda didžiosios bėdos. Po vieno konflikto socialiniai ir teismo darbuotojai paima mergaitę iš tėvo. Teismo proceso metu psichiatras turi įvertinti Semo būklę. Prieš prasidedant ekspertizei, kompetentinga psichikos ekspertė protiškai neįgaliam asmeniui užduota šį klausimą:

- Pone Dowsonai, tikiuosi suprantate, kad mane pasamdė teismas, tad tradicinis gydytojo ir paciento santykių konfidencialumas negalioja.

- ... tyla...

- Ar suprantate?

- ... tyla...

- Konfidencialumas negalioja.

- ... tyla... (bandymas reaguoti)

Scena emociškai sukrečianti. Nepaprastai įtaigiai vaidinantis aktorius savo kūno kalba demonstruoja, kad jis visiškai nesuvokia, apie ką kalbama. Jis nesuvokia, ar tam, kas pasakyta, reikia pritarti, kažkaip į tai reaguoti. Savo ribotais protiniais gebėjimais jis nesugeba surasti išeities iš tokios jam painios situacijos.

Manau, lygiai taip pat vyksta ir su mumis, kalbant dvasine prasme. Šventasis Raštas moko, kad mes dvasiškai esame lyg mirę, esame neįgalūs ir, kai pirmą kartą išgirstame Evangeliją, mes net nežinome, kas tai ir kaip į tai reaguoti. Neįtikėtina turėti lūkestį, kad pirmą kartą išgirdus Dievo žodį, Evangelijos žinią, mums ji bus suprantama ir aiški. Šventoji Dvasia yra vidinis mūsų Mokytojas. Jis veikia palaipsniui mus mokydamas, apšviesdamas ir įgalindamas mūsų valią sureaguoti ir atsiliepti į Evangelijos kvietimą. Nepamirškime, kad šis Mokytojas yra ir Guodėjas tuo pat metu. Dvasia yra kantri, ištverminga, Ji ne tik brandina Dvasios vaisių mumyse, bet ir pati yra Dvasios vaisiaus įsikūnijimas.

Dvi pamokos

Kadangi Dvasia yra vidinis Mokytojas ir Įgalintojas, galime išmokti bent dvi pamokas. Pirmiausia, šią žinią reikia pritaikyti Bažnyčios gyvenime. Mes esame priklausomi nuo Dvasios, nes esame silpni kaip Semas. Turime melsti ir prašyti, kad Dvasia dalyvautų tikinčiųjų kasdieniame gyvenime. Pamokslavimas, Žodžio mokymas, jo pritaikymas, aptarimas grupelėse, įvairios tarnystės, Bažnyčios misija ir kasdienybė nebus efektyvi, jei neprašome Šventosios Dvasios dalyvavimo, veikimo ir įgalinimo. Mes girdime pamokslą, giedame giesmę, diskutuojame dvasiniais ir gyvenimo klausimais, atliekame darbus ir tarnystes, o Viešpats per Dvasią veikia mumyse kaip vidinis mokytojas, suteikiantis supratimą, Dievo pažinimą, įgalinantis mūsų valią veikti pagal Dievo valią bei brandinantis mumyse krikščionišką charakterį.

Antra, kai skelbiame Evangeliją tiems, kurie dar nepašventė savo gyvenimo Kristui, turime nepamiršti, kad žmonės be Dvasios įgalinimo neįtikės. Guodėjas veikia žmonių širdyse jų išganymui. Tai yra procesas. Žmogaus atsivertimas yra kelionė nuo pirmo susidūrimo su Evangelija iki susidomėjimo, apmąstymo, svarstymo ir ryžto atiduoti savo gyvenimą Kristui. Tad būkime jautrūs, supratingi ir maldingi viso proceso metu.

Baigiamieji žodžiai

Krikščionys neturi jaustis vieniši, nes Kristus mums atsiuntė savo Dvasią. Mes nesame našlaičiai, būdami darbe, namuose, kelionėje, nedidelėje tikėjimo bendruomenėje, šeimoje ar jos nesukūrus. Dievas per savo Dvasią yra su mumis nuolatos. Guodėjo buvimas mumyse yra Kristaus buvimas su mumis. Dvasia atstovauja Kristui, primena Jo žodžius, moko apie Jį, padeda Jį pažinti. Ji įgalina mus tarnauti kitiems, moko, brandina mus ir daro labiau panašius į Kristų.

Tad Viešpats teįkvepia kasdien gyventi su Juo, skaitant Dievo žodį. Jį skaitydami mes susitinkame su Kristumi. O kai meldžiamės, mes bendraujame su Guodėju, palaikytoju, pačiu nuostabiausiu Asmeniu.

 

 

¹ Straipsnyje Šventajai Dvasiai įvardyti vartosiu skirtingus įvardžius: kartais vartosiu įvardį Ji, bet kalbėdamas apie Ją kaip apie Guodėją ar Trečiąjį Trejybės Asmenį, rašysiu Jis.