Greičiausiai nė vienas tikintis Dievą žmogus nenorėtų gyventi dvasinėje tamsoje. O kuris gi žmogus nenorėtų turėti turto, jei ne čia žemėje, tai bent danguje? Tiek gyvenimas šviesoje, tiek turtai danguje yra tiesiogiai susieti, nes jie nematomi fizinėmis akimis. Tačiau nepamirškime, kad tiek dvasinė šviesa, tiek ir dangiški turtai yra realūs.
Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa, kad visi, kurie mane tiki, neliktų tamsoje. Jei kas klausosi mano žodžių ir netiki, Aš jo neteisiu, nes atėjau ne teisti pasaulio, bet gelbėti pasaulį. Kas mane atstumia ir mano žodžių nepriima, tas turi savo teisėją: žodis, kurį kalbėjau, teis jį paskutiniąją dieną. Nes Aš kalbėjau ne iš savęs, – Tėvas, kuris mane siuntė, įsakė man, ką turiu sakyti ir ką skelbti. Aš žinau, kad Jo įsakymas yra amžinasis gyvenimas. Tad ką Aš kalbu, kalbu taip, kaip Tėvas yra man sakęs (Jn 12, 46–50). Kristaus šviesa pasireiškia tik tada, kai mes Juo tikime ir tikėjimu priimame Jo žodį. Kristaus žodis turi galią išstumti pasaulio tamsą iš mūsų. Bet jeigu mes netikime (arba jau nebetikime) Jo žodžiu, tai tas pats žodis atėjus metui atvers tamsą, kurioje gyvename, ir nuteis už tai, kad nepriėmėme to, ką Jis kalbėjo apie gyvenimą. Jėzaus žinia tikrai paprasta ir aiški – žinia iš Tėvo apie amžinąjį gyvenimą, į kurį pateksime, jei gyvensime priimdami Kristaus žodžius ir tikėdami jais.
Kol gyvendami čia, žemėje, galime pasirinkti teisingai, tad kaip svarbu pasirinkti gyvenimą, o ne mirtį ir tamsą. Ką šiandien renkamės mes?
Jis pasakė jiems palyginimą: „Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių. Jis ėmė sau vienas svarstyti: ‘Ką man dabar daryti? Neturiu kur sukrauti derliaus’. Pagaliau jis tarė: ‘Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. Tuomet sakysiu savo sielai: ‘Siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksminkis!’ O Dievas jam tarė: ‘Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo sielos. Kam gi atiteks, ką susikrovei?’ Taip yra tam, kuris krauna turtus sau, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą“. Tada Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Todėl sakau jums: nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nė kūnu, ką vilkėsite. Gyvybė svarbesnė už maistą, o kūnas už drabužį“ (Lk 12,16–23). Papasakota istorija apšviečia daugelio mūsų motyvus – žemės džiaugsmai, darbai, rūpesčiai dėl šio gyvenimo gerovės, šeimos, pinigų, nekilnojamo turto ar padėties visuomenėje yra pirmoje vietoje. Viešpats palyginime atskleidžia mūsų siekius, nukreiptus į tai, kas atima iš mūsų daug dėmesio, nes mums, deja, dažnai svarbiausias tampa regimas „derlius“. Kristus parodo, kad turtuoliui buvo svarbiau tapti turtingam ir matomam čia, žemėje,– jam nerūpėjo Dievo karalystė ir tai, kas nematoma, nors labai svarbu. Kristus mato motyvus, o žmogus ne.
Mūsų kūniška prigimtis linkusi kovoti už gyvenimą čia, žemėje, už tai, kas matoma, – derlius, klojimai, maistas, gėrimas, linksmybės. O kaip be to? Juk liūdna... Net tikintieji pamurma neva bažnyčioje trūksta gyvenimo, reikia gyvybės... Bet gyvenimo nėra dažniausia todėl, kad nėra tikros šviesos, –žmogus rūpinasi tik tuo, kaip pavalgyti, pasilinksminti ar „klojimą“ pasistatyti. Kai mes klausome to, ką kalba Viešpats, ir tikėdami vykdome, mes gyvename šviesoje, kurioje nebus tamsos ir liūdesio, nes suprasime, kad Tėvo įsakymas yra nuostabesnis už šios žemės linksmybes–mūsų laukia amžinasis gyvenimas!
Įdomu, kad Juozapas Skvireckas, versdamas Naująjį Testamentą, šioje istorijoje dažnai vartoja žodžius sau, savo, man: Jis manė sau,[...] kur sukrauti savo[...] išardęs savo klojimus [...] kas man užderėjo, ir savo gėrybes [...]sakysiu savo sielai[...] taip yra tam, kurs sau krauna turtų, bet nėra turtingas pas Dievą (Lk 12,17–21).Gyvendamas sau ir dėl savęs niekada nesiklausysi Kristaus žodžių. Tačiau Jam mes rūpime labiausiai, todėl savo mokiniams Jėzus sako: „Nesirūpinkite, ką valgysite, kuo vilkėsite, linksminsitės ar ne, nes svarbiau tapti turtingam pas Dievą“. Tik tokie „turtai“ atvers kelią į amžinas linksmybes ir amžiną šviesą. Gyvenimas sau, dėl savęs –tai gyvenimas tuo, kas matoma, kas parodoma, apčiuopiama. Tačiau visai kitoks gyvenimas dėl Dievo – vertinga tai, kas nematoma, kas vyksta širdyje. Tegu puošia jus ne išorė [...], bet paslėptas širdies žmogus: nenykstančia, romia ir taikinga dvasia, kuri labai brangi Dievo akyse (1 Pt 3,3–4). Nei Jėzus, nei Petras nesako, kad būti turtingam yra blogai, bet jeigu žmogus galvoja tik apie tai, ką valgyti, gerti, kaip linksmintis ar rengtis, – tuomet vargas, nes turtų pas Dievą neįsigysi. Tame pačiame skyriuje Lukas tęsia Jėzaus žodžius, kurie skamba negailestingai: Parduokite savo turtą ir aukokite gailestingumo aukas. Įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį turtą danguje, kur joks vagis neprieina ir kandys nesuėda. Nes kur jūsų turtas, ten ir jūsų širdis (Lk 12,33–34).
Kur tavo širdis? Apie ką svarsto tavo siela? Apie savo gėrybes ar kaip tapti turtingam pas Dievą? Kokiu keliu aš eisiu? Ieškokime Dievo karalystės, ir Jis tikrai nukreips mūsų kelius. Viešpatie, parodyk man savąjį kelią, pamokyk mane savo takų. Vesk mane savo tiesa ir mokyk [...]. Geras ir teisus yra Viešpats, [...]kelią parodo. Romiųjų mintis kreipia į tiesą, savo kelių moko nuolankiuosius. Visi Viešpaties takai yra gailestingumas ir tiesa tiems, kurie laikosi Jo sandoros ir įsakymų. Žmogų, kuris bijo Viešpaties, Jis mokys pasirinkti kelią(Ps 25,4–10.12). Viešpats būtinai atvers savo kelią, kuriuo eidami rasime tikrus Dievo turtus. Nenykstantis turtas – tai kasdieną daryti pasirinkimus pagal Jo žodį, eiti teisingu, apšviestu keliu ir gyventi pagal Tėvo valią. Kalno pamoksle Jėzus kreipia mūsų žvilgsnius į širdies tikėjimą, slaptumą, kurios niekas nemato, –tik Jis, kuris ir padaro mus apšviestus ir turtingus pas Dievą.
Kad šioje žemėje susikrautum turtus, reikia nemažai laiko, tuo labiau nenykstantis turtas nesukaupiamas per dieną, tam reikia darbo, laiko ir noro – tapti turtingam pas Dievą. Žiūrėkite, jog nedarytumėte savo gailestingumo darbų žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, [...] Kai aukoji, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė, kad tavo gailestingumo auka būtų slaptoje, [..]. Kai meldžiatės, nebūkite kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis, [...], kad būtų žmonių matomi. [...]. Kai meldiesi, eik į savo kambarėlį ir, užsirakinęs duris, melskis savo Tėvui, kuris yra slaptoje, [...]Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę [...], kad žmonės matytų juos pasninkaujant. [...] kai pasninkauji, pasitepk galvą ir nusiprausk veidą, kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. [...] Nekraukite sau turtų žemėje[...]. Bet kraukite sau turtus danguje[...], nes kur tavo turtas, ten ir tavo širdis (Mt 6,1–8,16–21).
Ne tik evangelistas Lukas, bet ir Matas užrašo tuos pačius Kristaus žodžius, tuo išryškindamas Dievo valią mums – gręžkimės nuo išorės prie širdies, nuo tamsos į šviesą, nuo žemiškų, matomų „turtų“ sau prie dangiškų, nematomų turtų pas Dievą. Verta tikėti, klausyti, girdėti ir gyventi Kristaus šviesoje tam, kad susikrautume turtą danguje.
_64x64_9de.jpg)
