Gyvenkime Viešpaties namuose

Vieno dalyko prašau, Viešpatie, ir to vieno trokštu – gyventi Viešpaties namuose per visas savo gyvenimo dienas, stebėti Viešpaties grožį ir lankyti Jo šventyklą (Ps 27, 4).

Ši Biblijos citata kreipia mano širdį į bažnyčią, jos gyvenimą ir Žodį, kuris joje skamba. Ji atveria Dovydo meilę Dievo namams, kuriuose jis stebėdavo Viešpaties grožį, kur išgyvendavo Dievo prisilietimą, girdėdavo tai, ką Viešpats kalba, ir galėdavo atsiverti iki širdies gelmių.

  Dovydui kaip ir mums buvo sunku, jį apimdavo baimė ir neviltis, nes priešai ieškojo jo gyvybės. Panašiai šiandien mus puola dvasiniai priešai, norėdami sunaikinti kiekvieną, kuris gyvai tiki. Iš šių eilučių gali jausti jo širdies virpesį, nuoširdumą, galbūt net ašaras... Viešpatie, išgirsk mano balsą, kai šaukiuos. Pasigailėk manęs ir išklausyk mane! Kai Tu pasakei: „Ieškokite mano veido!“, mano širdis Tau atsakė: „Tavo veido, Viešpatie, aš ieškosiu.“ Neslėpk savo veido nuo manęs! Neatstumk rūstybėje savo tarno! Tu esi mano pagalba. Neatmesk ir nepalik manęs, mano išgelbėjimo Dieve! (Ps 27, 7–9).

  Savo šventykloje – Jo bažnyčioje – Viešpats laukia mūsų tokių, kokie esame: atvirų, nusiminusių, gedinčių, verkiančių, sudužusių, atgailaujančių... Laukia, nes mato, kad mums visiems Jo reikia labiau už viską šioje žemėje. Mes ilgimės Dievo buvimo, ilgimės Jo gyvenimo, Jo atsakymų į klausimus, kuriuos mums meta šis pasaulis: įvairūs gyvenimiški, šeimyniniai rūpesčiai, sunkios politinės, ekonominės situacijos. Kiek visokių baimių aplinkui – avarijų, kriminalinių įvykių, žmonių, vaikų dingimų, ligų, skurdo, karo beldimosi... Aplinkui nėra ramybės. Bet ten, kur nėra Viešpaties artumo, nėra vidinio užtikrintumo dėl savo saugumo, jos ir negali būti. Tačiau „Kai Jis duoda ramybę, kas gali varginti?“ – klausia Jobas (Job 34, 29).

   Minėtoje psalmėje Dovydas išlieja savo širdį, kreipiasi į Viešpatį, atsakydamas į kvietimą „ieškoti Jo veido“. Kai ieškome Dievo veido, net nesąmoningai ieškome ramybės ir gyvenimo, – gyvenimo, kurio kelią apšviečia Jo Žodis ir Dvasia. Jis pamoko ir suteikia saugumą, kuris užlieja vidinį žmogų.

Aš tikiu, kad matysiu Viešpaties gerumą gyvųjų žemėje (Ps 27, 13), – sako Dovydas. Jis tiki Dievo gerumu, bet šis tikėjimas neatsiranda iš niekur – tikėjimas gimsta iš Žodžio, kuris ateina iš trokštančios širdies gyventi Dievo namuose per visas gyvenimo dienas ir stebėti Viešpaties grožį. Šis Žodis suteikia drąsos ir ramybės, mokydamas ištikimai laukti, ištikimai gyventi Jo bažnyčioje, Jo šventykloje: Lauk Viešpaties! Būk drąsus, ir Jis sutvirtins tavo širdį. Lauk aš sakau Viešpaties! (Ps 27, 14). Jeigu mes esame bažnyčioje, vadinasi, esame Jame, o ir pats Viešpats Jėzus Kristus pažada: Aš jums tai kalbėjau, kad manyje turėtumėte ramybę. Pasaulyje jūs turėsite priespaudą, bet būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį! (Jn 16, 33). Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne kaip pasaulis duoda, Aš jums duodu. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneišsigąsta. Jūs girdėjote, kaip Aš pasakiau: ‘Aš išeinu ir vėl sugrįšiu pas jus!’ (Jn 14, 28–29). Tai daug daugiau nei tik ramybė ir saugumas – Jis sugrįš pas tuos, kurie su Juo bažnyčioje!

 

 

Helenos Jegello nuotrauka iš Real is Beautiful

 

Bendrinti: