Irkimės į gilumą

Kartą, kai minios veržėsi prie Jo [Jėzaus] klausytis Dievo žodžio, Jis stovėjo prie Genezareto ežero  ir pamatė dvi valtis, stovinčias prie ežero kranto. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė tinklus. Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, Jis paprašė truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties. Baigęs kalbėti, Jis tarė Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui.“ Simonas Jam atsakė: „Mokytojau, visą naktį vargę, mes nieko nesugavome, bet dėl Tavo žodžio užmesiu tinklą.“ Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net jų tinklas pradėjo trūkinėti. Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą. Tie atplaukė ir pripildė žuvų abi valtis, kad jos beveik skendo. Tai matydamas, Simonas Petras puolė Jėzui po kojų, sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ Mat jį ir visus draugus apėmė nuostaba dėl to valksmo žuvų, kurias jie sugavo (Lk 5, 1–9).

 

Mane labai jaudina Naujojo Testamento evangelijose aprašyta Jėzaus Kristaus tarnystė – kai apie tai skaitau, išgyvenu Dievo Dvasios prisilietimą. Kai Jėzus ateina prie ežero, minia žmonių veržiasi prie Jo, nes nori girdėti, ką Jis kalba. Jis pastebi dvi valtis, kuriomis visai nesenai, po sunkios žvejybos naktį, grįžo vyrai. Žvejai plovė tinklus, tačiau Jėzus, netrukdydamas jų darbo, pasirenka vieną valtį, į kurią įlipęs moko žmones Dievo žodžio tiesų.

 Evangelistas Lukas neužrašė, ko Jėzus mokė, bet greičiausiai Jis kalbėjo apie miniai svarbius dalykus.  Baigęs kalbėti, Jėzus pasiūlo Petrui irtis į gilumą ir užmesti tinklus. Viešpats mato Petrą, mato jo galvoje besisukančias mintis apie girdėtą žodį, kurį kalbėjo mokytojas. Jėzus nelaukia, Jis veikia – Jis atsako į Petro ir jo vyrų poreikį pagauti žuvies. Tai buvo jų kasdienis darbas ir uždarbis, todėl tai buvo jiems svarbu.

 Matau, kaip Jėzus ateina laiku, kalba laiku ir įvykdo Evangelijos tiesą laiku, Jis siunčia pagalbą, žvejams patyrus nesėkmę. Jie ištraukia gausybę žuvų, nes Petras patikėjo Jėzaus žodžiais, kad tai, ką kalbėjo šis mokytojas, buvo tiesa.

Mes rūpime Viešpačiui ne mažiau, kaip anuomet rūpėjo Petras. Jėzus mums kalba: ryte ir vakare. Jis ateina pas mus per savo Žodį ir visada laukia mūsų atsakymo, jog mes dėl Jo išsakytų žodžių pasirinksime gyventi pagal Jo valią. Jėzus tiki ir laukia, bet mes dažnai abejojame ir kaip Petras atsakome: „Visą naktį žvejojau ir nieko...“ Kaip dažnai trūksta tos antros sakinio dalies: „Bet dėl Tavo žodžio...“

Dievo žodis šiandien gyvas ir veiksmingas (Hbr 4, 12). Dievas nori tau padėti, nori tave išmokyti pasitikėti Juo, kad jam nėra negalimų dalykų tavo gyvenime, tavo kasdienybėje. Jis pasiruošęs atsakyti bei pripildyti tavo „valtį ir tinklus“ atsakymais, kurių tau labai reikia.

„Irkis į gilumą“, – sako Jėzus. Didelės žuvys neplaukioja seklumose, jos gyvena gilumoje. Ir Petras tai žinojo. Viešpats kviečia savo bažnyčią apsvarstyti Jėzaus kvietimą: „Irkis į gilumą.“

Petras buvo palaimintas ne tik materialiai, jis buvo palaimintas Dievo prisilietimo, kurio mes negalime perteikti, nes kiekvienas jį išgyvena individualiai. Dievas prisiliečia savo Dvasia, kad kiekvienas Jį pajautęs taptų dėmesingesnis Jam bei Jo kvietimui irtis į gilumą, kad pažintų Jo gerumą, Jo atgaivą, Jo meilę mums, nuodėmingiems žmonėms.

Jis atgaivins mus [...], pakels, kad gyventume Jo akivaizdoje. Stenkimės pažinti Viešpatį. Kaip aušra Jis pasirodys ir ateis pas mus kaip lietus, kaip vėlyvas ir ankstyvas lietus į žemę (Oz 6, 2–3). Tad irkimės į gilumą.