Turbūt nerasime nė vieno žmogaus, kuris nebūtų patyręs sunkumų. Kol gyvename žemėje, mes jų neišvengsime ir nuo jų nepabėgsime. Vieni žmonės juos išgyvena lengviau, kiti – sunkiau. Yra ir tokių žmonių, kurie, užgriuvus sunkumams, net pakelia prieš save ranką.
Kai patikėjau Kristumi, galvojau, kad pasibaigs bėdos, vaikų ligos, bet vis daugiau pažindama Kristų ir Šventąjį Raštą pamačiau, kad sunkumai neišvengiami net ir krikščionims, kaip parašyta apaštalo Jokūbo laiške: Mano broliai, laikykite didžiausiu džiaugsmu, kai patenkate į visokius išbandymus. Žinokite, kad jūsų tikėjimo išbandymas ugdo ištvermę, o ištvermė tesubręsta iki galo, kad būtumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokotumėte (Jok 1, 2–4).
Šventajame Rašte raginama džiaugtis, kai patenkame į išmėginimus. Bet kodėl turėčiau džiaugtis, kai man sunku, kai skauda, kai kenčia mano artimieji? Apaštalas Jokūbas žinojo, kodėl turėtume džiaugtis, – nes sunkumai užgrūdina krikščionį, užaugina vaisių, o tas vaisius yra ištvermė. Mums reikalinga ištvermė, o ištvermė turi subręsti iki galo, kad būtume tobuli ir galiausiai nieko nestokotume. Viešpats stebi, kaip mes reaguojame ištikus negandoms, ir net negalvokime, kad Jam neskauda. Jis myli mus ir nori, kad mes visas savo viltis, skausmus, negandas atvertume Jam. Jei pasitikėsime Dievu, Jis mus išves, paguos, nuramins. Būtent tokį Viešpatį aš pažįstu.
Pamokanti Juozapo istorija
Senojo Testamento istorijos užrašytos tam, kad mus pamokytų. Mane labai įkvepia Juozapo istorija (Pr 37 sk.). Juozapas, būdamas 17 metų, ganė avis, buvo piemuo. Jis gyveno su Rachelės tarnaitės Bilhos sūnumis Danu ir Neftaliu ir Lėjos tarnaitės Zilpos sūnumis Gadu ir Ašūru. Juozapas pranešdavo tėvui, kai jie ką pikta kalbėdavo. Broliai juo nepasitikėjo, nes jis skųsdavo juos tėvui. Be to, broliai pavydėjo Juozapui, nes tėvas jį mylėjo labiau nei kitus vaikus. Tėvas padovanojo jam gražų margą apdarą. Manau, Juozapas suprato, kad jis buvo mylimas tėvo sūnus.
Vėliau Juozapas susapnuoja sapną, kurį papasakoja broliams: Štai mes rišome pėdus laukuose; mano pėdas atsistojo ir stovėjo tiesus, o jūsų pėdai sustojo aplinkui ir nusilenkė prieš mano pėdą (Pr 37, 7). Broliai po to sapno pradėjo jo dar labiau nekęsti, sakydami: Bene būsi mūsų karalius? O gal mus valdysi? Nors jie nesuprato Dievo plano, tačiau kalbėjo tiesą. Bet ką išgyveno Juozapas? Išbandymus, sunkumus. Tik po daugelio metų jo gyvenime išsipildo per sapnus atskleista pranašystė.
Po kiek laiko tėvas išsiunčia Juozapą pas brolius pažiūrėti, kaip jiems sekasi ganyti bandą. Kai broliai iš tolo pamato Juozapą, susimoko jį nužudyti. Šėtonas įkvėpė juos taip padaryti, tačiau tie sunkumai Juozapo gyvenime atėjo ne be Dievo žinios. Viską buvo numatęs pats Dievas, norėdamas ateity išgelbėti žydų tautą nuo bado.
Patyręs nemažai išbandymų, Juozapas išlaukė to, ką Dievas buvo numatęs per jį padaryti. Vos nenužudytas brolių, parduotas kaip vergas, gundytas sugulti su Potifaro žmona ir dėl to nekaltai septynerius metus kalėjęs, Juozapas ištvėrė iki galo, nes pasitikėjo Dievu, ir Dievas jį sustiprino visuose išbandymuose. Ši istorija baigiasi pranašystės išsipildymu – po daugelio metų Juozapo broliai pasirodė jo akivaizdoje ir nusilenkė prieš Juozapą. Mes galime pasimokyti iš Juozapo pavyzdžio.
Per daugelį išmėginimų įeisime į Dievo karalystę
Prieš metus vieną rytą Šventoji Dvasia man prabilo: Per daugelį išmėginimų mes turime įeiti į Dievo karalystę (Apd 14, 22). Tuomet netikėtai pavasarį sudegė sūnaus uošvių namas, kuriame gyveno ir mano sūnus su šeima. Sudegė visas antras aukštas, sūnus išbėgo basas, dar spėjo kažką per langą išmesti. Visi drabužiai, baldai, viskas, ką turėjo jauna šeima, pradingo akimirksniu... Nuo gaisro nukentėjo ir pirmasis aukštas, nes vanduo sugadino visus baldus. Visi šeimos nariai, gyvenę tame name, liko be pastogės. Sūnaus uošvių draugai pasiūlė visiems prisiglausti jų namuose. Žinome posakį, kad vagis sienas palieka, o gaisras nepalieka nieko. Nors buvo labai sunku, supratau, kad Viešpats yra mano dalis, ir tik Jis suteikia ramybę ištikus nelaimei. Po kiek laiko Šventoji Dvasia prabilo į širdį: Ramume ir pasitikėjime yra jūsų stiprybė (Iz 30, 15). Dievas kontroliuoja situaciją ir net atveria vartus į savo karalystę – tikiu, kad, jei patyrę išbandymus, išmoksime džiaugtis ir likti ramūs, netikintys stebėsis tuo ir pradės ieškoti Dievo.
Ieškokime Dievo, Šventosios Dvasios buvimo, Jos artumo. Trokškime Jėzaus labiau nei bet kada. Nebūkime patenkinti esama padėtimi. Jei krikščionys pasitenkina savimi, jie pradeda gesti, dusti. Dvasinis alkis skatina ieškoti Viešpaties tol, kol gyvenime patirsime stebuklus, o patyrę juos ir toliau ieškokime Jėzaus, kuris sako: Pasilikite manyje, ir Aš jumyse. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, – taip ir jūs, jei nepasiliksite manyje (Jn 15, 4). Nepasilikdami Jame būsime bevaisiai, be džiaugsmo, be ramybės, kuri taip reikalinga šiame pasaulyje. Tai Dievo karalystės dalis.
Išbandymai yra neišvengiami, bet ar mes išstovėsime, priklauso ir nuo mūsų. Niekad Aš tavęs nepaliksiu ir nepamiršiu (Hbr 13, 5) – pažada Dievas. Kai ateis išbandymai, atsiminkime, kad Viešpats yra mano apsauga ir mano Dievas – priebėgos uola (Ps 94, 22). Jis neša visas mūsų naštas. Tas, kuris nepagailėjo savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus, – kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo? (Rom 8, 32).
Jėzus nori, kad mes subręstume, kad augtume Jame. Jeigu gyvenimas eis „kaip per sviestą“, mes netobulėsime, neaugsime Jame. Šventosios Dvasios vaisiai mumyse užauga būtent per sunkumus.
Mylintiems Dievą viskas išeina į gera
Kai man paskambino marti ir pasakė, kad dega tėvų namas, kuriame gyveno mano sūnaus šeima, iš karto puoliau melstis. Maldos metu išgyvenau ramybę ir paguodą, o šie Jėzaus žodžiai mane sustiprino: Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne kaip pasaulis duoda, Aš jums duodu. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneišsigąsta (Jn 14, 27).
Atsiminkime, kad sunkumai tik laikini, po jų ateina paguoda. Ir Dievas tikrai paguodė. Žinome, kad be pinigų namo nepastatysi. Namas ir turtas jame buvo apdrausti, bet neabejingi buvo ir kaimynai, giminės, tikinčiųjų bendruomenės. Vykstant statybos darbams ne kartą talkino ir Panevėžio bendruomenė. Po viso šito didelio išbandymo supratau, kodėl reikia džiaugtis, kai patenkame į išbandymus, nes Dievas ištikimas, – Jis parodė savo meilę per žmones, brolius ir seseris Kristuje, kurie tikrai neliko abejingi. Kaip Dovydas psalmėje sako – su Dievu galiu peršokti sieną (Ps 18, 29). Jeigu suvoktume Jo didybę, galybę, mes visiškai kitaip žvelgtume į mums duotus išbandymus.
Šiandien mano sūnaus uošvių namas jau atstatytas, daug erdvesnis ir beveik įrengtas. Prieš įvykstant gaisrui, marti pradėjo lauktis kūdikio, ir aš meldžiausi, kad jie turėtų, kur gyventi, nes pas tėvus buvo ankštoka. Tikiu, kad net nelaimes Dievas panaudoja tam, kad mus vienaip ar kitaip palaimintų, – mylintiems Dievą viskas išeina į gera (Rom 8, 28). Evangelijoje pagal Joną skaitome tokius Jėzaus žodžius: Vagis ateina tik vogti, žudyti ir naikinti. Aš atėjau, kad jie turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų (Jn 10, 10). Dievas yra ištikimas, tai patvirtina ir Jo žodis: Jums tekęs pagundymas tėra tik žmogiškas. Bet Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų gundyti daugiau nei jūsų jėgos leidžia, bet kartu su pagundymu duos ir išeitį, kad sugebėtumėte jį atlaikyti (1 Kor 10, 13).
Neužtenka vien tik melstis, nes meldžiasi ir pagonys, ir musulmonai. Mes, krikščionys, neturime būti patenkinti vien malda – atėjau, išsakiau Dievui poreikius, padėkojau, ir viskas. Mes turime ieškoti Dievo artumo. Nepasitenkinkime vien trupiniais, kitaip mūsų gyvenimas nesikeis. Mes būsime stiprūs tik tada, kai ieškosime Viešpaties veido, nes tik iš Jo ateina atgaiva.
Juozapas pasitikėjo Viešpačiu labiau nei žmonėmis ar aplinkybėmis. Juozapas išliko ištikimas iki galo, jis žinojo, kad vieną dieną išsipildys tai, ką Viešpats jam buvo paruošęs. Per jį Izraelio tauta buvo išgelbėta nuo bado, kuris tęsėsi septynerius metus.
Dievas yra ištikimas! Jei glausiuosi prie Viešpaties, jei Jis yra mano stiprybė, mano uola, tuomet su Juo galėsiu ištverti visus išbandymus ir pagundymus.
Neringa Jakeliūnienė yra Ukmergės „Tikėjimo žodžio“ bažnyčios vyresnioji
Nuotrauka Jelenos Šumilovos
_64x64_9de.jpg)
