Išėjimas

Išėjimas – tai ne tik įvykis, aprašytas vienoje iš Biblijos knygų, bet ir žmogaus bei tautų gyvavimo principas: norėdamas, kur nors nueiti, visų pirma turi iš kažkur išeiti. Tam, kad atrastum ką nors nauja, reikia palikti sena. Pokyčiai visada reikalauja jėgų, pasišventimo, drąsos, dažnai ir pagalbos iš šalies. Biblinė Išėjimo istorija – tai Dievo, Kūrėjo, pagalbos savo tautai pavyzdys. Tai per visą Šventąjį Raštą pasikartojantis motyvas. Išėjimo įvykiai įkvėpdavo ir tebeįkvepia praktikus bei teoretikus, religines ir socialines bendruomenes, politikus ir paprastus žmones.

 

Išėjimo knygos istorinis fonas           

Išėjimo knyga – tai antroji Toros, Mozės Penkiaknygės, knyga. Tradiciškai Penkiaknygės autorystė priskiriama Mozei: Viešpats liepė Mozei: „Įrašyk tai į knygą [...]“ (Iš 17, 14); Mozė surašė visus Viešpaties žodžius (Iš 24, 4). Tačiau Pakartoto Įstatymo 34 skyriuje yra aprašoma ir Mozės mirtis, kurios jis pats aprašyti, žinoma, negalėjo. Senojo Testamento tyrinėtojas Antanas Rubšys teigia, jog Artimuosiuose Rytuose autorystės samprata apima ne tik kūrybą raštu, bet ir žodžiu.[1] Taigi, jeigu Mozė ir ne viską pats užrašė, istorija buvo perduota žodžiu tų, kurie tiesiogiai dalyvavo visuose aprašomuose įvykiuose. O visų šių pasakojamų istorijų centre yra ir pats Mozė.

  Tiksliai nustatyti Išėjimo įvykių laiką sudėtinga. Jie vyksta senovės Egipto karalystės klestėjimo laikotarpiu. Deja, Egipto metraščiuose aprašytų Išėjimo faktų nerasta. Biblijoje skaitome, jog karalius Saliamonas pradėjo statyti Viešpaties namus 480 m. po išėjimo iš Egipto, ketvirtaisiais savo valdymo metais (t. y. apie 970 m. pr. Kr.) (1 Kar 6, 1). Remiantis šiomis žiniomis, Išėjimo laikas galėjo būti apie 1450 m. pr. Kr. Nors Penkiaknygėje gausu geografinių nuorodų, tačiau tiksliai nustatyti tiek Išėjimo laiką, tiek ir žydų tautos maršrutą sunku. Todėl izraelitų kelias į Pažado žemę tik nuspėjamas.

 

          Išėjimas iš Egipto „likiminis įvykis“

Išėjimas iš Egipto buvo nepaprastai reikšmingas – Šventajame Rašte apie šį įvykį užsimenama beveik 200 kartų. Išėjimo įvykių kontekste JAHVĖ apsireiškia ir atsiskleidžia kaip Viešpats – Gelbėtojas. Jis atneša tautai laisvę, asmeniškai įsikišdamas per gamtos reiškinius ar antgamtinius įvykius: Aš pamačiau savo tautos vargą Egipte ir išgirdau jos šauksmą [...]. Aš žinau jos sielvartą [...]. Aš nužengiau jos išvaduoti (Iš 3, 7–8). Todėl žodžiai Dievas ir Gelbėtojas tapo sinonimais. Babilono tremties metu (VI a. pr. Kr.) pranašai laukia Izraelio išvadavimo lyg naujojo Išėjimo: Ateina dienos, – sako Viešpats, – kai nebesakys: „Kaip gyvas Viešpats, kuris išvedė Izraelio tautą iš Egipto žemės!“ Bet sakys: „Kaip gyvas Viešpats, kuris išvedė izraelitus iš šiaurės ir iš visų šalių, kuriose jie buvo išsklaidyti“ (Jer 16, 14–15).

Išėjimas iš Egipto toks svarbus įvykis, jog 40 ar 50 m. istoriniam laikotarpiui aprašyti skirtos net keturios iš penkių Toros knygų. Šiuo įvykiu pradedamas naujojo Izraelio tautos kalendoriaus datavimas. Egzodas (gr. eksodos – „išėjimas“) – tai Paschos (liet. Velykos; hebr. „per(pra)ėjimas“) šventės pagimdytas įvykis. Tai liudija neeilinę šio įvykio svarbą. Pascha – svarbiausia Senojo Testamento sandoros šventė. Naujojo Testamento karta patikėjo Jėzumi Kristumi, kaip Dievo siųstu Mesiju – tikruoju Paschos Avinėliu, tad tai tik dar labiau pabrėžia Paschos žinią. Pascha (Velykos) ir Išėjimas susiję tiesiogiai, tad dažnai šie terminai – Išėjimas ir Praėjimas (Pascha) – net painiojami. „Išėjimas iš Egipto yra raktinis Senojo Testamento įvykis [...], Penkiaknygės siela“, – teigia A. Rubšys, ragindamas į visus Senojo Testamento įvykius žiūrėti būtent per Išėjimo prizmę, mat, jo manymu, tai yra lyg raktas Senajam Testamentui suprasti.

 

Giminingų žmonių sambūris tampa tauta

Viena pagrindinių Pradžios knygos figūrų – Izraelio bei kitų Artimųjų Rytų tautų patriarchas Abraomas. Nematomo ir Mesopotamijoje nežinomo Dievo paliepimu jis išeina iš savo gimtojo Harano (Pr 12), praktiškai nežinodamas, kur einąs – nei geografine, nei dvasine prasme. Laiško hebrajams autorius apie tai rašė: Tikėjimu Abraomas pakluso, kai buvo pašauktas keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas, kur einąs [...] (Hbr 11, 8–10). 

Labai panašūs į Abraomo gyvenime vykusius įvykius vėliau nutiko visai Mozės vedamai tautai. Abraomo gyvenimas – tai vieno individo santykio su Kūrėju atspindys. Dievas pašaukia žmogų keliauti ir pats keliauja kartu su juo. Abraomas nebuvo pašauktas apreikšti savojo Dievo tautai ar tautoms, kitaip nei Mozė. Degančiame krūme Mozei apsireiškęs Dievas pasako savo vardą: Jehova (Jahvė) – AŠ ESU, KURIS ESU (Iš 3, 14), ir paliepia: Sakyk izraelitams: „AŠ ESU mane siuntė pas jus“ (Iš 3, 14), t. y. įsako pasidalinti Dievo apreiškimu su visa tauta. Abraomo gyvenimas – lyg Išėjimo įvykių priešistorė, o Mozė jau pašauktas rūpintis ne vien savo, bet ir visos tautos sandora su Dievu.

Biblija teigia, jog iš Egipto išėjo 600 000 vyrų (žr. Iš 38, 26). Tai buvo didžiulė minia (juk tarp vyrų dar buvo moterų ir vaikų), kuri turėjo būti pamaitinta, aprengta, pasirūpinta žmonių socialiniais bei buitiniais poreikiais. Dievo paliepimu Izraelis turėjo išvaryti gausias tautas: hetitus, girgašus, amoritus, kanaaniečius, perizus, hivus, jebusiečius, amalekiečius. Tų tautų moralė ir religija buvo sugedusi (žr. Iš 23, 23–24; Įst 7, 1–4; Kun 18, 21–25; 20, 2–5), todėl Viešpats draudžia izraelitams perimti aplinkinių tautų papročius ir sako, jog Izraelis yra išskirtinė tauta: Viešpats, tavo Dievas, tave išsirinko, kad būtum Jam ypatinga tauta virš visų tautų, esančių žemėje (Įst 7, 6). Vienos tautos izraelitams priešinasi, kitos bando sudaryti taikos sutartis ir sąjungas. 

Išėjus iš Egipto, Mozė nevedė tautos į Pažado žemę trumpiausiu keliu. Juk 400 km kelią nuo Egipto iki Palestinos buvo galima įveikti per kelis mėnesius ar net savaites, tačiau Mozei ir izraelitams prireikė net 40 metų. Tai buvo ne tik kelionė iš vienos geografinės vietos į kitą, bet ir dvasinė kelionė: Atsimink kelią, kuriuo Viešpats, tavo Dievas, vedė tave keturiasdešimt metų per dykumą, kad palenktų ir išmėgintų tave, ir sužinotų, kas yra tavo širdyje, ar tu vykdysi Jo paliepimus (Įst 8, 2). Palikdami Egiptą, izraelitai turėjo palikti ne tik geografinę vietovę, bet ir senąjį gyvenimo būdą bei pasaulėžiūrą. Dykumoje Dievas iš minios sukuria naują tautą ir tampa naujosios, išlaisvintos Izraelio tautos tapatybės dalimi. Dievas, per savo tarną Mozę prie Sinajaus (Horebo) kalno perduoda Įstatymą ir sudaro sandorą jau ne tik su atskirais asmenimis – Abraomu, Izaoku, Jokūbu ar Moze, bet su visa tauta.

 

Išėjimas ir Naujasis Testamentas

Nuorodų į Išėjimo įvykius gausu ne tik Senajame, bet ir Naujajame Testamente. Tai, kad Išėjimo įvykiai kalba ir apie ateisiantį Mesiją, mums atskleidžia evangelisto Mato užrašyta citata iš pranašo Ozėjo knygos: Kad išsipildytų, kas Viešpaties buvo pasakyta per pranašą: „Iš Egipto pašaukiau savo Sūnų“ (Мt 2, 15; Оz 11, 1). Šventojo Rašto tyrinėtojas Antanas Rubšys rašo: „Šventasis Raštas – abu Testamentai – remiasi vienkartiniais ir nepaprastais įvykiais: Senasis Testamentas – Išėjimu iš Egipto, o Naujasis – Jėzaus mirtimi ir prisikėlimu. Šiedu yra didieji lūžiai žmonijos Dievo išgyvenime.“[2] Taigi, Jėzaus Kristaus mirtis ir prisikėlimas Naujojo Testamento bažnyčiai turi tokią pačią, o gal net ir didesnę reikšmę, nei Išėjimas iš Egipto Senojo Testamento teisiesiems. Su Išėjimu susiję įvykiai tampa įvaizdžiais ir provaizdžiais. Apaštalas Paulius Pirmame laiške korintiečiams rašo: Visa tai jiems atsitiko kaip pavyzdžiai, ir užrašyti pamokyti mums, gyvenantiems amžių pabaigoje (1 Kor 10, 11).

Kaip jau minėjau, Velykos ir Išėjimas – glaudžiai susiję. Be praėjimo (Paschos) nebūtų ir Išėjimo. Nebūtų Įstatymo plokščių, ugnies stulpo, lydinčio naktį, ir debesies, vedančio dieną, Susitikimo Palapinės, gausių dykumos pamokų (žr. Hbr 3, 16; Jud 1, 5).

Daug įvairių epochų krikščionių Išėjimą iš Egipto lygina su mūsų atgimimu iš naujo: tai įvyksta greitai – juk izraelitai išėjo paskubomis iš Egipto, per vieną naktį. Taip ir mes, išpažinę Jėzų savo Viešpačiu ir Gelbėtoju, esame perkeliami iš tamsybių valdžios į Dievo mylimojo Sūnaus karalystę (Kol 1, 13). Tačiau Izraelio tauta ne iš karto įėjo į Pažado žemę – jiems visų pirma teko pereiti dykumą. Taip ir mes, krikščionys, išpirkti iš nuodėmių, pašaukti išeiti (dvasiškai) iš pasaulio, turime atbaigti savo išgelbėjimą, praeidami įvairiausias šio pasaulio išbandymų dykvietes. Izraelitų Pažadėtoji žemė – tik Dangaus karalystės provaizdis ir šešėlis, Amžinojo poilsio simbolis. Jozuė dar neįvedė tautos į sabato poilsį, šis poilsis Dievo tautos vis dar tebelaukia. Tad stenkimės įeiti į tą poilsį, kad niekas nebenupultų, sekdamas ano neklusnumo pavyzdžiu (Hbr 4, 8–11).

 

Apibendrinant

Išėjimo istorija – tarsi visos išganymo istorijos pamatas. Kiekvienas žmogus bei tauta turi „savąjį Egiptą“, išėjimo (arba neišėjimo) iš jo istorijas, savąsias dykumas ir pažado žemes. Žmogaus gyvenimo ciklas – gimimas, auklėjimas, pašaukimas ir mirtis – taip pat atspindi Išėjimo įvykių cikliškumą. Išėjimas tapo Izraelio tautos gimimo priežastimi ir pasekme. Žmogaus išėjimas iš vergovės simbolizuoja ne tik Dievo darbą žmoguje Senojo Testamento metu, bet ir Kristaus atpirkimo darbą, vykstantį mumyse (plg. Įst 8, 2–5; Ef 4, 22–24). Pascha ir Išėjimas – kiekvieno žmogaus ir visos tautos ar Bažnyčios nuoširdaus atsigręžimo į Kūrėją kelias. Šis „iškeliavimas“ nereiškia savo gyvenimo, jausenos ar žmogiškumo paniekinimo. Priešingai, sekdami Dievu, leisdamiesi į kelią su Juo, pavesdami savo gyvenimą Dievo valiai, mes atrandame ir savo naująją tapatybę Jame. Pasakojimai apie Išėjimą ir jo pasekmes buvo ir tebėra puiki mokymo priemonė, puikus pavyzdys ir padrąsinimas visais laikais Dievo ieškantiems žmonėms ir net tautoms, kovojant dvasines ir politines kovas už laisvę bei nepriklausomybę.
 

[1]  Rubšys Antanas, Raktas į Senąjį Testamentą, I dalis, Katalikų pasaulis, 1995,  p. 72

[2] Rubšys Antanas, Raktas į Senąjį Testamentą, I dalis, Katalikų pasaulis, 1995,  p. 178–182

 

Bendrinti: