.jpg)
Per Lietuvą nuvilnijus Atgimimo bangai, XX a. devintajame dešimtmetyje ne vieno jaunuolio širdy gimė gyvas tikėjimas Dievu, o kiek vėliau ėmė kurtis ir naujos evangelinio tikėjimo bažnyčios. Vienas iš tokių naujai atsivertusių krikščionių 1988 m. buvo ir Gintautas Gruzdys – šiandieninės Elektrėnų evangelinės bažnyčios pastorius, jau daugiau kaip 30 metų ištikimai sekantis Viešpačiu. Per šiuos metus jo gyvenimo kelias kilo ne tik į dvasinius kalnus, bet ir leidosi per praradimo slėnius. Tad šiandien su Gintautu Gruzdžiu kalbamės apie jo gyvenimą, ištikimą tarnystę Viešpačiui ir skausmingas patirtis.
Gintai, gal galėtum papasakoti apie save, savo vaikystę, tėvelius ir jų įtaką tavo gyvenimui?
Gimiau 1966 m. kovo 3 d. Vievio miestelyje, pedagogų šeimoje. Tėtis Juozas (1927–2018) buvo kilęs iš Ignalinos raj., o mama Birutė, kuriai lapkričio 6 d. suėjo 91 m., – iš Salako (Zarasų raj.). Vievyje (tuomet Trakų raj.) jie atsidūrė sunkiu pokario metu, valdant Stalinui, pabaigę studijas universitete ir gavę paskyrimus dirbti mokytojais. Mamos tėvai buvo tarpukario visuomenininkai ir inteligentijos atstovai. Senelis – Salako seniūnas, vietinės bažnyčios vargonininkas (groti mokėsi pas J. Naujalį), o močiutė vadovavo įvairioms moterų draugijoms.
Tėtis buvo kilęs iš ūkininkų šeimos. Įdomu, kad jų valdoma žemė ribojosi su Baltarusijos valstybine siena. Taigi daug istorinių įvykių juos paliesdavo vienus iš pirmųjų.
Gražią mano tėvų vaikystę sudrumstė sovietinė okupacija ir II-asis pasaulinis karas. Tėčio šeima vos per plauką išvengė tremties, o išblaškyta mamos šeima pokario metais buvo priversta slapstytis nuo stalinistinių represijų. Mama buvo lietuvių kalbos mokytoja ir visą gyvenimą kūrė eilėraščius, kurie, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, buvo išleisti keliose knygelėse.
Tėtis dėstė istoriją, tad gūdžiais sovietiniais laikais mokė mane ir tos tikros, „draudžiamos“, Nepriklausomos Lietuvos istorijos ne tik iš vadovėlių, bet ir iš savo gyvenimo patirties. Turėjau seserį Dalią – profesionalę muzikantę, bet ji, deja, 2012 m. mirė. Aš taip pat su malonumu mokiausi muzikos Vievio vaikų muzikos mokykloje, dainavau chore.
Kokia buvo tavo tikėjimo kelio pradžia?
1983 m. baigęs Vievio vidurinę mokyklą, įstojau į Lietuvos žemės ūkio akademiją Kaune (dabar VDU Žemės ūkio akademija) žemėtvarkos specialybę. Šį pasirinkimą labiausiai lėmė tai, kad tuo metu šioje aukštojoje mokykloje, taip pat ir Medicinos institute besimokančių vaikinų neimdavo į tarybinę armiją. Patiko bohemiškas gyvenimas, patiko keliauti. Grojau keliose studentiškose roko grupėse. Šiais studijų metais Viešpats ir surado mane. Sutikau žmonių, kurie patys gerai nepažindami evangelijose aprašyto Jėzaus pasakojo apie Jį kaip apie iškilią istorinę asmenybę. Tikriausiai sudygo ir vaikystėje mamos bei abiejų močiučių pasėtos tikėjimo ir jų maldų sėklos. 1987 m. vienas mano mokslo draugas įtikėjo Kristų. Mes, bendramoksliai, matėme, kaip ryškiai pasikeitė jo gyvenimas. Jis lankė katalikišką charizminę grupę, kuriai vadovavo kunigas Valerijus Rudzinskas. Aš taip pat kartais ten nuvykdavau ir 1988 m. pradžioje, vieno susirinkimo metu, sąmoningai kreipiausi į Dievą. Viešpats suteikė malonę patirti nuodėmes atleidžiančią Jo galią. Aš iš tikrųjų išgyvenau tai, ką apaštalas Paulius rašė Antrame laiške korintiečiams: Taigi, jei kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas sena – praėjo, štai visa tapo nauja (2 Kor 5, 17).
Vėliau su savo draugu ir kitais įtikėjusiais kurso draugais lankydavome tikinčiųjų susirinkimus, kartu melsdavomės, liudydavome kitiems apie prisikėlusį Jėzų Kristų ir matėme, kaip Dievas veikia mūsų bei kitų žmonių gyvenime.
Kaip atsidūrei Elektrėnuose? Gal galėtum papasakoti apie tarnystę Elektrėnų bažnyčioje?
1988 m. buvo paskutiniai mano mokslo Kaune metai. Baigęs akademiją gavau paskyrimą dirbti Vilniuje. Ten prisijungiau prie grupelės tikinčiųjų, kurie rinkosi būsimojo pastoriaus Giedriaus Saulyčio namuose. Aktyviai dalyvavau ir Lietuvos Sąjūdžio veikloje. Maždaug po metų įtikėjo žmonių ir mano gimtajame mieste, Vievyje. Mes lankėme bažnyčios „Tikėjimo žodis“ susirinkimus Vilniuje, o taip pat rinkdavomės Vievyje vykstančioje grupelėje. 1991–1992 m. mokiausi Biblijos mokykloje Vilniuje. Tuo metu Vievio namų grupelę pradėjo lankyti ir tikintieji iš greta esančių Elektrėnų – jie troško, kad ir Elektrėnuose vyktų tikinčiųjų susirinkimai. Todėl pasitarus buvo nuspręsta, kad namų grupelė pradės funkcionuoti ir Elektrėnuose. Važiuodavau į Elektrėnus 1–2 kartus per savaitę iš Vilniaus, kur tuo metu gyvenau. Toje tikinčiųjų grupelėje sutikau ir savo būsimą žmoną Jolantą (ji pas Viešpatį iškeliavo 2013 m.). 1994 m. susituokėme, o 1997 m. apsisprendėme iš Vilniaus persikelti gyventi, dirbti ir tarnauti į Jolantos gimtuosius Elektrėnus. Čia aš gyvenu iki šiol.
2000 m. Vilniuje pabaigęs Tarnystės mokyklą buvau ordinuotas Elektrėnų bažnyčios pastoriumi. Mūsų bažnytėlė, kaip ir daugelyje kitų Lietuvos miestelių, tai didėjo, tai mažėjo. Per kelerius paskutiniuosius metus visas buvęs bažnyčios jaunimas suaugęs pakėlė sparnus ir išvyko studijuoti ar darbuotis į Lietuvos ir užsienio didmiesčius. Beje, 2010 m. įsigijome nuosavas patalpas pačiame Elektrėnų centre – tai didelis Dievo palaiminimas. Visi drauge tas patalpas remontavome, įrengėme ir pritaikėme bažnyčios veikloms: bendriems susirinkimams, Biblijos studijų grupelei, jaunimo tarnavimams, filmų peržiūroms.
Tavo pirmoji šeima – žmona Jolanta, jūsų vaikai bei uošvienė Regina – buvo aktyvi bažnyčios dalis...
Taip, mano žmonos Jolantos mama – Regina Rulevičienė (1940–2017) buvo pirmoji Elektrėnuose įtikėjusi bei evangelikų-protestantų kelią pasirinkusi moteris. Jos karštas tikėjimas ir troškimas padėjo pažinti Dievą daugeliui žmonių Elektrėnuose, tarp jų ir dukrai Jolantai – mano būsimai žmonai. Savo vaikams – Pilypui ir Beatričei – stengėmės diegti krikščioniškas vertybes.
Taigi buvo laikas, kai trys mūsų kartos – močiutė Regina, aš su žmona Jolanta ir abu mūsų vaikai – drauge patarnavome bažnyčioje ir už jos ribų. Regina ir Jolanta vadovavo namų grupelėms, maldos susirinkimams. Vaikai grojo šlovinimo grupėje, padėjo organizuoti jaunimo tarnavimus, labdaringus „Vaikų Kalėdų“ renginius.
Žinia apie Jolantos ligą turbūt buvo netikėta. Kaip jūsų šeima išgyveno šį sunkų laikotarpį?
2011 m. pradžioje Jolantai buvo diagnozuotas onkologinis susirgimas. Žinoma, pradžioje ištiko šokas. Teko mokytis gyventi, prisitaikyti prie naujos realybės: chirurginės operacijos, chemoterapijos seansai, įvairūs tyrimai ir vizitai pas gydytojus Vilniaus Santariškių ligoninėje tapo mūsų gyvenimo dalimi. Laukdami procedūrų ar tyrimų atsakymų mokėmės kantrybės, džiaugėmės ir verkėme paslaptingos amžinybės bei trapaus laikinumo akivaizdoje. Medikai, draugai, artimieji, įvairių bažnyčių žmonės visą laiką buvo šalia ir mums padėjo: teikė kvalifikuotą pagalbą, palaikė maldomis, rėmė finansais, puoselėjo bendrystę. Jolanta ir toliau patarnavo bažnyčioje, tvarkėsi namuose, mokėsi – apsigynė diplominį darbą ir baigė mokslus kolegijoje. Dar du kartus nuvažiavome ilsėtis į mūsų pamiltą Nidą. Jolanta amžinybėn iškeliavo 2013 m. kovo 7 d.
Kaip vaikai išgyveno mamos netektį?
Buvome visi drauge. Daug bendravome, meldėmės, tikėjome... Kai mirė mama, Pilypui buvo 16, o Beatričei – 13 metų. Dukra šiuo metu mokosi grafinio dizaino viename Anglijos universitete – tai buvo jos svajonė. Pernai, 2019 m., kaip kursinį darbą ji išleido iliustruotą knygelę „Mirties patalas“ (angl. „The deathbed“), kurioje aprašė savo nelengvus ir ne pagal amžių brandžius išgyvenimus: Žvelgdama atgal, suprantu, jog taip stipriai mirties bijojau dėl to, kad galvojau, jog blogiausia ateina po jos. Tačiau dabar atsigręžusi matau, jog iš tiesų po jos gali ateiti ir palengvėjimas... Galbūt tai nebuvo pabaiga, kokios mes tikėjomės, bet galiausiai tai atnešė naują pradžią. Į mūsų gyvenimą grįžo šviesa. Nors netekome neapsakomai didelę įtaką mūsų gyvenimui padariusio žmogaus, šiame kelyje išmokome būti dėkingi už praeitį ir susikūrėme naują gyvenimą, kuriame kažkur giliai visada saugome šviesius prisiminimus apie mamą. Matydama ramų jos veidą karste, kuris virto paskutiniaisiais mirties patalais jos kūnui, supratau, kokia graži gali būti mirtis. Nė vienas iš mūsų nesame tikri dėl pomirtinio gyvenimo, bet tikriausiai pabaiga visada atneša naują pradžią. Galime turėti viltį, jog ir mirtis atneša naują pradžią (B. Gruzdytė „Mirties patalas“).
Džiaugiuosi ir didžiuojuosi savo vaikais. Tikrai, net ir likus vienam, man nebuvo su jais didelio vargo.
Vis dėlto Jolantos netektis iškėlė daug klausimų... Kaip pavyko į juos atsakyti, nepasipiktinti, neužsisklęsti ir toliau sekti Dievu?
Mes, krikščionys, tikime, jog mirtis nėra visa ko pabaiga. Jėzus jai [konkrečiai Jolantai] tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir mirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, nemirs per amžius. Ar tai tiki?“ (Jn 11, 25–26). „Taip, – atsakė ji, – aš tuo tikiu...“ Mirę mūsų artimieji – jau Viešpaties Dievo, savo Gelbėtojo, akivaizdoje, o mes, esantys čia, – vis dar pakeliui. Tad norėtųsi nelikti šalikelėje, bet pasiekti tą vietą, kurią jie jau pasiekė, o mes dar tik skaitome apie tai ir ja viliamės.
Psichologinėje literatūroje rašoma, kad normalus gedėjimas po netekties trunka iki dvejų metų, jeigu užsitęsia ilgiau – prasideda patologijos. Einant šiuo keliu nebuvau vienas: šalia buvo vaikai, bičiuliai, Elektrėnų bažnyčios žmonės, kolegos ir bendražygiai – pastoriai ir kiti. Kad ir kaip banaliai skambėtų, tačiau laikui bėgant žaizdos tikrai gyja. Ašaros, kurias nubraukiame, smūgiai kuriuos gauname, emocinis skausmas, širdgėla dėl prarastų draugų ir mylimųjų – visa tai taps brangintinais prisiminimais kaip Jėzaus randai. Randai niekuomet visiškai neišnyks, bet jie daugiau ir nebeskaudės (Philip Yancey „Jėzus, kokio niekada nepažinojau“). Taigi paprastai žaizdos užgyja, lieka matomi tik randai, kurie primena apie tai, kas įvyko, bet jų nebeskauda... Įdomu, kad pašlovintame, atnaujintame prisikėlusio Jėzaus kūne taip pat buvo likę nukryžiavimo randai. Ar tai priminimas mums?
Be Šventojo Rašto, maždaug metus mane labai guodė ir stiprino dvi knygos: viena jų – K. S. Luiso „Ištvertas sielvartas“. Tai žymaus krikščionių rašytojo knyga-dienoraštis, atvirai pasakojantis apie sielvartą, patiriamą netekus mylimo žmogaus – žmonos. Susidūrimas su netektimi sukrėtė jį iki pat sielos gelmių ir privertė suabejoti net pačiu Dievu. Autoriaus išgyvenimai labai atitiko mano būseną. Jeigu garsusis XX a. apologetas suabejojo tuo, ką pats taip įtaigiai skelbė, vadinasi, aš nesu išskirtinis. Sunkiausi mūsų klausimai nėra Dievui per sunkūs. Na, o antroji knyga – psichologijos mokslų daktarės Kristinos Onos Polukordienės „Netekčių psichologija“. Tai knyga, nagrinėjanti mirtį, netektis, mokanti, kaip ištverti ir įveikti netekties skausmą.
Vis dėlto atėjo diena, kai nakties tamsa ėmė sklaidytis ir nušvito naujas rytas... Neseniai, Gintai, tu sukūrei naują šeimą. Tai naujas tavo gyvenimo etapas. Gal galėtum apie jį papasakoti?
Taip, praėjus trejiems metams po žmonos Jolantos mirties, vedžiau antrą kartą. Dabartinė mano žmona – Jūratė. Su ja susipažinome būtent Jolantai sergant. Paskutinius mėnesius Jūratė slaugė mano žmoną (ji yra profesionali sveikatos apsaugos darbuotoja – slaugytoja). Visai neseniai ji pati buvo palaidojusi savo mažametį sūnelį. Kalbėjomės apie tai. Aš liudijau jai apie Jėzų, pakviečiau, jei norės, ateiti į mūsų bažnyčią Elektrėnuose. Praėjus keliems mėnesiams po laidotuvių ji paskambino ir išsakė norą pradėti lankyti mūsų bažnyčią. Štai taip viskas ir prasidėjo. Manyčiau, kad mums visai neblogai sekasi sutarti gyvenant kartu. Jos sūnus iš pirmos santuokos turi du vaikus, tad, galima sakyti, kad ir aš turiu jau du anūkus.
Esi ne tik pastorius, bet daug metų dirbai ir pagal Akademijoje įgytą specialybę?
Taip, esu baigęs Lietuvos žemės ūkio akademiją, kurioje įgijau inžinieriaus-žemėtvarkininko specialybę. Pagal specialybę dirbau daugiau nei 20 metų. Profesija man patiko, tai gan kūrybingas darbas ne tik prie kompiuterio, bet ir gamtoje. Teko susitikti su šimtais žmonių, kuriems turėjau galimybę ne tik žemę išmatuoti, bet ir paliudyti apie savo tikėjimą Evangelija ir Jėzumi Kristumi. Taip jau nutiko, kad pagrindinių žemės reformos darbų etapo pabaiga sutapo su mano žmonos Jolantos mirtimi. Tuomet bažnyčia, skirdama man tarnystės išmoką, sudarė sąlygas darbuotis tik bažnyčioje. Nežinau, ar dar teks grįžti prie „žemiškų“ reikalų, bet, jei Dievas bus man maloningas, labiau norėčiau tarnauti Elektrėnų ir mūsų LEB bendrijos bažnyčių laukuose.
Jau antrą kadenciją esi išrinktas Bendrijos pastorių tarybos pirmininku. Kaip ši tarnystė praturtino tavo gyvenimą?
Elektrėnų evangelinė bažnyčia nėra labai didelė, tad tarnystė neužima viso mano laiko. Džiaugiuosi, kad man buvo patikėtos tam tikros tarnystės ir LEB bendrijoje. Be pamokslavimo Elektrėnuose ir kitose bendrijos bažnyčiose, kartais filmuodavausi rengiamose „Kertinio akmens“ laidose, prisijungiau prie kalėjimų lankymo tarnystės, 2014–2017 m. buvau išrinktas Kauno regiono bažnyčių vadovu ir tapau LEBB pastorių tarybos nariu. 2019 m., Sinodo sprendimu, taryboje pakeičiau iš LEBB pastorių tarybos pirmininko pareigų kadencijos pabaigoje atsistatydinusį pastorių Ramūną Jukną. Na, o šiemet vėl buvau perrinktas jau 3 metų kadencijai.
Manau, gerai, kai Bendrijos tarnystės padalijamos ir mažesniųjų bažnyčių pastoriams. Didesnių miestų bažnyčiose yra daugiau žmonių, vyksta ir daugiau įvairių veiklų, renginių, kuriuos reikia kuruoti ir prižiūrėti. Taigi tikrai esu dėkingas Dievui ir savo bendražygiams iš Bendrijos už man patikėtas pareigas. Tai, kas vyksta vietinėse bažnyčiose, yra labai svarbu, bet įkūrus LEB bendriją turime galimybę pasinaudoti ir bendrais visų mūsų resursais – tiek žmogiškaisiais, tiek ir finansiniais. Taip pat gerai, kad mes, kaip bažnyčių vadovai, esame atskaitingi ne tik neregimam Dievui, bet ir vienas kitam, t. y. regimam savo artimui, – tai padeda išvengti kai kurių nereikalingų klaidų, galime pastiprinti vienas kitą, kai esame pasilpę.
2020 m. dėl pasaulyje prasidėjusios Covid-19 epidemijos ir skelbiamų karantino apribojimų visiems nėra paprasti. Bendrijoje buvo atšaukti planuoti renginiai – Vienybės šventė, regioninės konferencijos, stovyklos, išvykos į kitose šalyse vykstančius seminarus... Nežinome, kaip viskas klosis ir kitais metais. Bendrijoje atsirado ir juridiškai užregistruotų bažnyčių, kurių veikla jau nebevyksta – nesirenka žmonės, atsistatydina tarnautojai. Bet yra ir gerų žinių – štai neseniai prie LEB bendrijos prisijungė naujai susikūrusi Riešės evangelinė bažnyčia.
Kad ir kas vyktų, toliau žvelkime į mūsų tikėjimo pradininką ir atbaigėją Jėzų, kuris sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6). Visi mes judame šiuo gyvenimą teikiančios tiesos pažinimo keliu. Kelionės tikslas – amžinasis gyvenimas Tėvo ir Jo Sūnaus Dangaus karalystėje. Kelionė dar nebaigta. Viešpats Jėzus Kristus yra Tas, kurio dėka mes šią kelionę pradėjome ir ją tęsiame. Jis – Pradžia ir Pabaiga (Apr 1, 8). Tikėkime, kad Jėzus, kuris mus pašaukė, stiprina dabartiniame kelyje, taip pat bus ir Tas, kuris pasitiks mus prie Amžinybės vartų bei palydės Dievo malonės sosto link. Pasitikėdami Jo kryžiumi bei krauju, Šventosios Dvasios jėgos padedami, tęskime savo gyvenimo ir tikėjimo kelionę.
Dėkoju už nuoširdų pokalbį. Linkiu vieną dieną išgirsti Jėzų sakant: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, pavesiu tau didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“
Kalbino Sonata Aleksandravičienė
Nuotraukose:
1. 1992 m. - Biblijos mokyklos absolventai iš VIEVIO (Gintautas Gruzdys, Ričardas Davidavičius, Osvaldas Nenartavičius, Povilas Žilinskas).
2. 2004 m. Bažnyčios vaikų tarnavime.
3. 2005 m. Palapinių šventė.
4. 2006 m. (Gruzdžiai Pilypas, Gintautas, Beatričė ir Jolanta).
5. 2006 m. Praha (Gruzdžiai Pilypas, Gintautas, Beatričė ir Jolanta).
6. 2010 m. Nida (Gruzdžiai Gintautas, Pilypas, Jolanta ir Beatričė).
7. 2012 m. Kalėdos Elektrėnų bažnyčioje (Gruzdžiai Pilypas, Gintautas, Beatričė ir Jolanta).
8. 2016 m. Vestuvės Elektrėnų bažnyčioje (Gruzdžiai Gintautas ir Jūratė).
9. 2017m. Gruzdžiai (Gintautas ir Jūratė Gruzdžiuose).
10. 2018 m. Gintautas Gruzdys.
11. 2018m. Liškiavos piliakalnis (Gruzdžiai Jūratė ir Gintautas).
12. 2019m. Gruzdžiai Jūratė ir Gintautas.
13. 2019 m. Vilnius. Su vaikais (Gruzdžiai Gintautas, Pilypas ir Beatričė).
14. 2020 m. Ventės Rage (Gruzdžiai Jūratė ir Gintautas).
