„Jehonatano medus“

Izraelio vyrai tą dieną buvo pavargę, nes Saulius prisaikdino žmones, sakydamas: „Prakeiktas tebūna tas vyras, kuris valgytų iki vakaro, kol aš atkeršysiu savo priešams.“Todėl niekas nelietė maisto. Žmonės nuėjo į mišką ir rado medaus ant žemės. Žmonės, įėję į mišką, matė varvantį medų, tačiau nė vienas neragavo jo, nes bijojo prakeikimo. Jehonatanas negirdėjo, kaip jo tėvas prisaikdino tautą. Jis lazdos galu pakabino medaus ir pakėlė ranką prie savo burnos. Ir jo akys nušvito. Vienas iš žmonių tarė: „Tavo tėvas prisaikdino tautą, sakydamas: „Prakeiktas tebūna tas vyras, kuris šiandien valgytų“. Ir žmonės buvo išsekę. Jehonatanas atsakė: „Mano tėvas pridarė bėdos žemėje. Žiūrėkite, kaip nušvito mano akys, kai paragavau truputį medaus. Jei šiandien žmonės būtų sočiai pavalgę iš priešo grobio, kurį rado, jie būtų išžudę daug daugiau filistinų“ (1 Sam 14, 24-30).

Šios istorijos kontekstas gana liūdnas: Jehonatano tėvas, Izraelio karalius Saulius, pasižymėjęs Dievui nepatinkančiais sprendimais bei žygiais, buvo davęs įsakymą ir taip nusilpusiai Izraelio kariuomenei susilaikyti nuo maisto. Tai nebuvo pasninkui tinkamas metas, nes kariams reikėjo atlaikyti didelius fizinius krūvius. Jehonatanas negirdėjo, kad šį įsakymą lydėjo ir prakeiksmas neklusniesiems, tad, su savo ginklanešiu įėjęs miškan ir radęs medaus, jo paragavo. Ir štai tuomet, kai izraelitai buvo nusilpę ir fiziškai išsekę, Jehonatanas įgavo jėgų - jam akyse pasidarė šviesu. Vėliau Jehonatanas ir jo ginklanešys sugudravo, ir Dievas visai tautai dovanojo pergalę prieš filistinus.

Šioje istorijoje miško arba, pavadinkime, „Jehonatano medaus“ poveikis buvo toks akivaizdus ir reikalingas, kad norėčiau pasinaudoti šiuo aprašymu ir priminti kelis itin svarbius krikščioniško gyvenimo aspektus: maldą, Dievo žodžio skaitymą bei apmąstymą, ir bendrystę su tikinčiaisiais. Dažnai, „paragavus“ maldos, Dievo žodžio šviesos ar pabendravus su tais, kurie myli Viešpatį ir Jam tarnauja, jautiesi taip, lyg prašviesėtų akyse. Juk kaip Jehonatanui reikėjo jėgų kovojant su filistinais, taip ir mums reikalingos jėgos kovoti šaunią tikėjimo kovą. Iš kur tos jėgos ateina? Žinoma, iš Dievo. Tačiau kaip jų pasisemti? Dievo žodis liudija, kad reikalinga stiprybė ateina per maldą, Dievo žodį bei bendrystę su tais, kurie iš tyros širdies šaukiasi Viešpaties.

Malda

Vienoje giesmėje yra tokie žodžiai:
Jėzus, Jėzus - Tavo vardas kaip medus. Jėzus...
Tavo Dvasia - vanduo mano sielai...

Kad ir kokia tamsa kartais gaubtų sielą, atraskime jėgų bendrystei su Viešpačiu. Visuomet, kai sielą spaudžia liūdesys, nusivylimas, įvairios dvejonės, baimės, taip svarbu melstis, išsakyti savo jausmus ir baimes Viešpačiui. Tiesiog atverti lūpas ir kalbėtis su Juo... Iš patirties galiu pasakyti, jog kartais, regis, Šventoji Dvasia to ir telaukia - kad mes pradėtume nuoširdžiai kalbėtis su Dievu. Ne tik širdies gilumoje ir tyloje, bet ir atverdami lūpas. Mat besimeldžiant balsu - nesvarbu, pašnibždomis ar garsiai, - kažkas mūsų širdyse bei protuose ima vykti. Mes tarsi atitraukiame savo sielos užuolaidas, kad ją pasiektų šviesa. Kai tik savyje kontempliuojame mintis bei maldas, dažnai tai panašu į stovėjimą tamsiame kambaryje ir galvojimą apie tai, kaip ten, už tos užuolaidos, yra šviesu. Ne visuomet to pakanka, nors apmąstymai, kontempliacija taip pat labai reikalinga. Kartais visgi reikia atverti savo burną, kad pajustum, kaip šviesa ima skverbtis į tavo širdį... Jei skęstantis žmogus žodį „Gelbėkit!“ tik kontempliuotų giliai viduje, kažin ar jį kas išgirstų. Kai mūsų sielos  grimzta į tamsą, neretai reikia praverti burną, kalbėtis su Jėzumi, atveriant Jam savo bėdas, o kartais net kalbėti savo sielai, kaip tai darė psalmininkai: Ko taip nusiminei mano siela, ir ko nerimsti manyje? Lauk Dievo, nes dar girsių Jį už Jo veido pagalbą! (Ps 42, 5). Kai siela ima gūžtis iš skausmo, kalbėkime savo sielai, savo mintims. Kalbėkime Dievo žodį ir girkime Jį, nepamirškime šios nuostabios dovanos - giedoti Jam gyriaus giesmes. Pasisemkime šios patirties iš psalmių. Štai keli pavyzdžiai: Aš šauksiuosi Dievo, ir Viešpats išgelbės mane.  Vakare, rytą ir vidudienį melsiuosi ir garsiai šauksiu; Jis išgirs mano balsą, išvaduos mano sielą, grąžins ramybę, apgins nuo puolančių priešų daugybės (Ps 55, 16-18). Kantriai laukiau Viešpaties, Jis pasilenkė prie manęs ir išgirdo mano šauksmą. Jis ištraukė mane iš baisios duobės, iš klampaus purvo ir pastatė ant uolos mano kojas, sutvirtino mano žingsnius. Jis įdėjo į mano lūpas naują giesmę - gyrių mūsų Dievui. Daugelis tai matys, bijosis ir pasitikės Viešpačiu (Ps 40, 1-3).

Viešpats yra šviesa, ir Jame nėra jokios tamsos. Jo gyvybė, malonė, ramybė dažnai mus pasiekia būtent dėl maldų. O jei nežinome, ko ir kaip melsti, melskimės malda „Tėve mūsų“, apmąstydami kiekvieną šios maldos dalį, kiekvieną mintį. Taip pat giedokime Dievui - statydinantys giesmių žodžiai nukreipia sielą teisinga linkme, grąžiną ją tarsi traukinį „ant bėgių“. Kad ir koks geras būtų traukinys - be bėgių ir kuro jis nė iš vietos. Taip ir sielą reikia pakreipti, „pastatyti“ ant tinkamų bėgių.

Dievo žodis

Kokie saldūs man yra Tavo žodžiai, saldesni mano burnai už medų (Ps 119, 103).

Maldos ir Dievo žodžio praktiką krikščionio gyvenime prilyginčiau dviem lėktuvo sparnams. Abu jie nepaprastai reikalingi. Prieš keliolika metų tai labai aiškiai suvokiau ir patyriau. Tuomet maldai skyriau ypatingą dėmesį, o Dievo žodį buvau apleidusi. Po kurio laiko suvokiau, kad Dievo žodis yra lyg tas kuras, be kurio mašina nevažiuoja, ar tas antrasis taip lėktuvui reikalingas sparnas. Jei nemaitinsime savo širdies ir proto Dievo žodžiu, maldos metu mūsų mintys ims klaidžioti, nerasime kelio, tvirto pamato po kojomis. Būtent Jo žodis duoda kryptį ir mūsų maldoms. Kitu atveju malda tampa panaši į žaidimą „akla višta“, kai vaikui užrišamos akys ir jis bėga ieškoti kitų, atviromis akimis lakstančių žaidimo dalyvių. Melsdamiesi „užrištomis“ akimis, nesuvokdami aiškiai išdėstytos Dievo valios mums, mes imame klaidžioti. Tačiau jei Jo žodis yra žiburys mūsų kojai ir šviesa mūsų takui, kaip sako psalmininkas, net ir jei melsimės užsimerkę, netapsime tomis „aklomis vištomis“, bet sklandysime it ereliai.

Tad skaitykime Bibliją. Nupūskime nuo jos dulkes, jei apleidome Dievo žodžio studijas, ir vėl atsiverskime šią knygą. Siūlau praktikuoti net ir tokį skaitymo būdą: kokį nors, tarkime, Evangelijos ar laiškų skyrių, skaitykime po keletą kartų, keletą dienų iš eilės. Apmąstykime, ką perskaitėme. Vienu metu vakarais vis skaičiau palyginimą apie sūnų palaidūną. Iš pradžių gali kilti klausimas: „Ką duos tokie apmąstymai? Juk jau žinau šią istoriją…“ Tačiau neskubėkime. Dievo žodžiai pilni dieviško gyvenimo, ir Šventoji Dvasia naudoja juos kaip pamatą apreiškimui. Apreiškimas (atvėrimas, parodymas) dažnai ateina tik tuomet, kai jam suteikiamas pamatas. Žinoma, gerai skaityti ir kitas knygas, skirtas gilesniam Dievo žodžio pažinimui bei apmąstymui.

Taip pat raginčiau paskaityti Dievo žodį garsiai - toks skaitymas galbūt prilygs psalmininko žodžiams: „Tariau savo sielai…“ Juk kai ateiname į bažnyčią, mūsų mintis nukreipia būtent pamokslaujamas Dievo žodis, tad kodėl mums patiems nepaskaičius jo sau garsiai ir nesuteikti sielai tokios šventės ne tik sekmadieniais?

Jėzus sakė: „Kas nerenka su manimi, tas barsto“ (pagal Mt 12, 30), ir kvietė pasilikti Jo žodyje (Jn 15, 7). Manau, „rinkti su Jėzumi“ reiškia leisti Jo žodžiui pasilikti mumyse. Būtent PASILIKTI. Ne trumpam pasikviesti, ne būti tik praeiviu, kuris tik prasilenkia, tik žvilgteli viena akimi, bet nuolat jame PASILIKTI. Dievo žodis nėra tas cukraus gabalėlis, kurį įsimetame į arbatą. Jėzus sakė, kad žmogus bus gyvas ne viena duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų. Kaip stipriai pasakyta! Ne kai kuriais Dievo žodžiais, bet KIEKVIENU Jo žodžiu... Deja, tenka pripažinti, jog daugelis krikščionių tenkinasi kadaise skaityto Dievo žodžio prisiminimais, užuot atsivertę jį kasdien ir ragaudami vis „šviežią“.

Tik Dievo žodis gabus keisti mūsų mąstymą. O jei tinkamai mąstysime, imsime ir tinkamai elgtis. Piktą dieną nepasimesime, bet ieškosime pagalbos bei atsakymų Dieve.

Bendravimas

Malonūs žodžiai yra kaip medus - saldūs  sielai ir sveiki kūnui (Pat 16, 24).

Bendrystė Kristuje yra viena gražiausių ir labiausiai įkvepiančių patirčių. Apaštalas Paulius jauną bažnyčios ganytoją Timotiejų ragina šauktis Viešpaties drauge su tais, kurie Jam tarnauja iš tyros širdies. Esu tikra, jog Dievui patinka, kai mes bendraujame vieni su kitais, dalijamės Jo dovanomis, mintimis, patirtimi… Neretai tik bendrystė su kitais padeda atlaikyti mus sukrėtusį išbandymą ar pagundymą. Tad taip svarbu turėti galimybių bendrauti su tais, kurie gyvena su Dievu. Dalinkimės su kitais Jėzaus mokiniais savo išgyvenimais, patirtimi, dievoieška. Gera, kai gali dalintis tuo, ką Dievo Dvasia tau liudija, dalintis apreiškimais, kuriuos gauni skaitydamas Raštą, ar gali paprašyti maldos, palaikymo, patekus į sudėtingą situaciją. Jei neturime tokių draugų, prašykime Viešpaties, kad Jis siųstų mums tokių žmonių.

Esu be galo dėkinga Dievui už tuos, kurie ragina ir drąsina mane pasitikėti Viešpačiu. Neseniai, vieno išmėginimo metu, paskambinau tikinčiai bičiulei. Kalbėjomės. Tikrai įkvėpta Dievo Dvasios, ji ėmė man kalbėti Viešpaties žodį, drąsinti mane pasitikėti Juo. Tas pokalbis man turėjo labai didelę reikšmę, buvau sustiprinta, ir situacija išsisprendė. Kitu metu viena mano draugė padėjo pamatyti nuoskaudą, slypinčią mano  širdyje, ir būtent kalbėdamasi su ja sugebėjau atleisti. Šiandien galiu tikrai paliudyti, kad Šventoji Dvasia dažnai mus aplanko būtent bendravimo su tikinčiaisiais metu.

Kartais artimojo pastebėjimai gali mus apsaugoti nuo klaidingų pasirinkimų, neteisingo elgesio, ydingos praktikos bei jos toleravimo. Tegul mane plaka teisusis; tai bus malonė. Tegul bara jis, nes tai kaip brangus aliejus mano galvai (Ps 141, 5). Neįtikėtina: teisiojo pabarimą psalmininkas prilygina brangiausiam aliejui! Mat išmintingas žmogus suvokia, jog jis nėra tobulas ir turi „aklų vietų“, kurių negeba įžvelgti aplink bei savyje. Tad tie, kurie mus pataiso, pakreipia, be galo svarbūs mūsų tikėjimo kelyje, kaip ir tie, kurie drąsina mus sekti Kristumi, tikėti Juo, neprarasti uolumo dėl Jo namų.

--
 Mano tėvas pridarė bėdos žemėje. Žiūrėkite, kaip nušvito mano akys, kai paragavau truputį medaus. Jei šiandien žmonės būtų sočiai pavalgę iš priešo grobio, kurį rado, jie būtų išžudę daug daugiau filistinų, - kalbėjo Jehonatanas apie savo tėvo sprendimą.

Nėra abejonių, jog yra laikas ir pasninkui, susilaikymui. Tačiau tuo metu, kai izraeilitai turėjo kautis, susilaikyti nuo maisto buvo klaida, ir Jehonatanas tai suvokė. Manau, kad lygiai taip pat ir mes, kaip tie izraelitai, išsenkame, kai nustojame ieškoti Viešpaties, kai Jėzus tampa tolimas, o mes jau pamiršome, ką reiškia girdėti Jo balsą ir Jam paklusti... Mūsų stiprybė - Viešpatyje. Vadinasi, būti su Juo turėtų būti mūsų siekiamybė ir tikslas. Būti su Juo mums padeda malda, Dievo žodžio skaitymas bei apmąstymas, ir bendrystė su tais, kurie nuoširdžiai ieško Kristaus.

Kai pasilpstame, kaip Jehonatanas ir visa Izraelio kariuomenė, kai tenka eiti per įvairias sunkias aplinkybes savo gyvenime, taip reikia to medaus, kad prašviesėtų akyse ir galėtume eiti toliau. Bažnyčios susirinkimai taip pat yra tas „įrankis“ Dievo rankose, kuriuo „užkabiname“ medaus. Tiesą sakant, būtent bažnyčioje mes ir gauname impulsus tęsti maldos gyvenimą, gyventi Dievo žodžiu, bendrauti su tikinčiaisiais.

Tad, raginu, turėkime to „Jehonatano medaus“ savo „spintelėse“. Ir šaltu, ir šiltu metų laiku, nes kiekvienas laikotarpis turi savo džiaugsmų, bet ir savo išmėginimų.