evangelija.lt | Jeigu joks žmogus negali laikytis Dievo įstatymo, tai kam jis reikalingas?

Kartais sakoma: „klausimas už milijoną“. Įdomu, koks tai galėtų būti klausimas? Ir, žinoma, norėtųsi sužinoti atsakymą. Jei reikėtų išrinkti vieną iš geresnių klausimų apie krikščionišką tikėjimą ir susijusį su Dievo įstatymu, rinkčiausi 15-ąjį Naujojo miesto katekizmo klausimą. Jis skamba taip: Jeigu joks žmogus negali laikytis Dievo įstatymo, tai kam jis reikalingas? Šiame klausime slypi teiginys – nė vienas iš mūsų nesugebame tobulai laikytis visų dešimties Dievo įsakymų – Dekalogo. Po Nuopuolio joks žmogus to neįstengia: mes nuolat pažeidžiame Dievo moralinį standartą mintimis, žodžiais ir darbais. Nuodėmės gniaužtai stiprūs, jos apgaulė tokia subtili, kad patys nepajėgiame jai atsispirti – mums reikia Gelbėtojo. Taigi kyla natūralus klausimas: jei negalime įvykdyti įstatymo, kam jis apskritai reikalingas? Atsakymą į šį klausimą verta įsidėmėti: Kad mes pažintume šventą Dievo prigimtį bei Jo valią ir sykiu – savo nuodėmingą prigimtį, suvoktume savo nepaklusnumą ir kad mums reikia Gelbėtojo. Įstatymas taip pat moko ir skatina mus gyventi dievotai mūsų Gelbėtojo akivaizdoje. Pažvelkime į tai iš arčiau.

Langas ir veidrodis

Man patinka žiūrėti pro langą – ypač kai už jo žaliuoja žolė, žydi medžiai, dangus skaisčiai mėlynas, o saulės šviesa ramiai glosto akis. Tačiau žinau: langas gali virsti veidrodžiu. Pakanka, kad lauke sutemtų, o viduje uždegtum šviesą – ir staiga pamatai save. Tiesą sakant, tas vaizdas ne visada džiugina. Dievo Įstatymas – Dekalogas – yra ir langas, ir veidrodis tuo pačiu metu. Jis leidžia pažinti ir Dievą, ir mus pačius. Jis atskleidžia šventą Dievo prigimtį ir kartu – mūsų nuodėmingumą. Kaip savo veikale „Krikščioniškos religijos pagrindai“ (lot. Institutio Christianae Religionis) yra pastebėjęs Jonas Kalvinas, Įstatymas duotas tam, kad „pilniau ir aiškiau mokytų pažinti tiek Dievą, tiek mus pačius“. Nors Kalvinas nevartoja lango įvaizdžio, ši metafora tiksliai perteikia jo mintį apie dvigubą Įstatymo veikimą. Pro langą regime Dievo šventumą, teisingumą ir tyrą meilę. Veidrodyje išvystame save – ne pagražintus, bet tikrus: su dėmėmis ir nuodėme, silpnus. Šis veidrodis nėra vien paviršinis atspindys – jis išsklaido tuščias iliuzijas apie mūsų „gerumą“, pastato greta šventumo standarto tokius, kokius mus mato Dievas. Ir būtent todėl jis yra būtinas: tik taip žmogus ima suprasti, kodėl jam neišvengiamai reikalinga malonė.

Tobulai šį lango ir veidrodžio palyginimą išpildo pats Jėzus. Jame atsiveria dieviška pilnatvė, Karalystės džiaugsmas ir dangiškojo Tėvo širdis – šventa Dievo prigimtis. Būtent ją ir atspindi Įstatymas: jis ne tik draudžia blogį, bet ir parodo gėrį, kuriam esame sukurti – mylėti Dievą ir vienas kitą taip, kaip amžinai gyvena pati Šventoji Trejybė.

Jėzus tobulai išpildė Įstatymą ir tai vainikavo savo meilės auka – iš meilės Tėvui ir tiems, kurie Jį įtikės. Veikiant Šventajai Dvasiai, būtent tokį Jėzų išvystame Šventajame Rašte, ir per Jį pradedame grožėtis Dievo šventumu. Tačiau, pasikeitus apšvietimui, šis langas tampa veidrodžiu. Tame pačiame Kristuje išvystame ir save – ne tokius, kokius norėtume matyti, bet tokius, kokie esame. Jėzus ne tik apreiškia Dievo tobulumą, bet ir atidengia žmogaus širdį. Įstatymo mokytojui Jis parodo, jog tai, kas yra artimas, kurį turime mylėti kaip save patį, nustatome ne iš stebėtojo, bet iš asmeninės perspektyvos. Kai esu bėdoje, mano artimas yra tas, kuris manęs pasigaili (žr. Lk 10, 37). Rasė, tautybė, pareigos, statusas, politinės pažiūros ar net religija čia nieko nelemia. Viską lemia gailestingumas. „Eik ir tu taip daryk“, – ištaria Jėzus. Ir tada aš pamatau, kad taip negyvenu. Įstatymo veidrodis nepadeda pasikeisti, jis tik parodo tiesą. Ir kuo aiškiau tai matau, tuo labiau suprantu: aš pats to padaryti negaliu.

Gelbėtojas

Nors gali pasirodyti, kad Jėzus ir Įstatymas yra nesutaikomi priešai, iš tiesų jie puikiai dera, jei Įstatymas suprantamas ir taikomas teisingai. Savo pokalbiuose su žydais Jėzus dažnai remdavosi Dievo įsakymais, norėdamas atskleisti Dievo šventumą ir žmogaus širdies nuodėmingumą. Tačiau ne tam, kad parodytų, jog žmogus galėtų išsigelbėti stengdamasis laikytis „šventų taisyklių“. Priešingai, daugelis Jėzaus susidūrimų Įstatymo tema išryškina Jo oponentų aklumą – jie nepamatė, kad Įstatymas pirmiausia parodo žmogaus skolą prieš Dievą ir visišką jo nepajėgumą ją panaikinti ar pradėti gyventi naujai. Atidus šių pokalbių klausytojas ar skaitytojas turėtų suprasti: sprendimas nėra žmogaus rankose, net jei jis ir turi tobuliausias gyvenimo gaires. Įstatymas tampa mūsų dvasinio vargo veidrodžiu, nes per jį tik pažįstame nuodėmę (Rom 3, 20).

Gerai, kad Dievas nepaliko mūsų vien su šiuo veidrodžiu. Jis žinojo, kad įstatymo darbais Jo akivaizdoje nebus išteisintas nė vienas žmogus (Rom 3, 20). Todėl Jis pats atsiuntė Gelbėtoją – savo Sūnų, kuris, neturėdamas jokios moralinės dėmės, tapo pakaitalu už mūsų nuodėmę ir permaldavimu tobulo Dievo teisingumo akivaizdoje. Jo prisikėlimas paliudijo šios aukos tobulumą, o Šventoji Dvasia tai užantspauduoja tikinčiųjų širdyse. Taip atsiveria tai, ko Įstatymas negali suteikti, – naujas gyvenimas Dievo meilėje. Ar tas, kuris mus apkaltino ir paskatino šauktis Gelbėtojo, dabar jau nebereikalingas? Ne visai. Jėzaus Kristaus malone ir Šventosios Dvasios vedimu Įstatymas ir toliau lieka reikalingas – kaip dievotumo mokytojas ir auklėtojas.

Įstatymo nauda

Įstatymu Dievas ugdo savo vaikus. Jonas Kalvinas pastebi, kad toks Įstatymo naudojimas mokymo ir auklėjimo tikslais geriausiai atitinka tikrąją jo paskirtį. Jis skirtas ne bedieviams, bet tiems, kurių širdyse jau gyvena Šventoji Dvasia. Todėl Įstatymas čia veikia ne kaip išorinis spaudimas, o kaip vidinį atsinaujinimą lydintis vadovas. Nors Dvasia jau įrašė Įstatymą į širdį ir pažadino troškimą gyventi pagal Dievo valią, pats Įstatymas ir toliau yra būtinas. Jis yra tarsi išmintingas mokytojas: vis aiškiau parodo Dievo valią, padeda ją suprasti ir kryptingai augti šventumu. Be jo mūsų supratimas lengvai aptemsta, atgaila tampa paviršutiniška, augimas lėtėja. Sykiu Įstatymas yra tarsi švelnus auklėtojas. Mūsų širdis linkusi aptingti ir nukrypti į tuštybes, todėl Įstatymas primena, žadina ir ragina – kartais net „duria“ sąžinę, kad nesitenkintume tariamu dvasingumu ir netaptume abejingi. Įsakymai saugotis stabmeldystės ir atpažinti širdies geismus lydės mus visą gyvenimą, o kvietimas mylėti Dievą ir artimą – išliks kasdienis ir gyvas. Todėl atgimusiam žmogui Įstatymas nebėra tik kaltintojas. Jis tampa tėvišku vadovu, kuris su malone formuoja mūsų gyvenimą ir veda pas Kristų, kasdien mokydamas gyventi dievotai mūsų Gelbėtojo akivaizdoje.

Įstatymas visiems žmonėms

Atidengia kaltybę,

Bet Evangelija kaltiems

Atneša ramybę,

Jog be įstatymo darbų

Pas Jėzaus kryžių rasi tu

Malonę ir paguodą.

Geri tikėjimo darbai –

Kaip jo gyvumo vaisius;

Tačiau tikėjimu tiktai

Mes galim būti teisūs.

Tikri tikėjimo darbai