Reformacijai – penki šimtai metų. Lietuvos Respublikos Seimas 2017-uosius metus paskelbė Reformacijos metais. Kuo ypatinga Reformacija, kad mes, Lietuvos gyventojai, turėtume minėti jos penkių šimtų metų sukaktį ir visus metus prisiminti kažkada praeityje prasidėjusį religinį atsinaujinimo sąjūdį?
Mums, gyvenantiems šiandien, Reformacija gali atrodyti kaip dėsningas, neišvengiamas, beveidis praeityje vykęs visuomenės gyvenimo pokytis. Tačiau taip nėra. Ją subrandino ir pradėjo Kūrėjo įkvėpti žmonės, naujai atradę pamirštas Dievo Žodžio tiesas ir ėmę skelbti jas savo amžininkams.
Reformacija, tarsi ugnikalnis, kurio artėjantis išsiveržimas girdėjosi jau kelis ankstesnius šimtmečius. XII amžiuje Pietų Prancūzijoje – Pjeras Valdo, XIV amžiuje Anglijoje – Džonas Viklifas, XIV amžiaus pabaigoje–XV amžiaus pradžioje Čekijoje – Janas Husas, XV amžiuje Italijoje – Džirolamas Savonarola ir kiti kėlė į šviesą bažnyčios dvasininkų korupciją ir Šventąjį Raštą matė kaip aukščiausią autoritetą tikėjimo klausimais. Jie kalbėjo apie atsinaujinimo būtinybę, tačiau buvo apšaukti eretikais, ir daugelis iš jų mirė kankinių mirtimi. Eretikų etiketė dar ilgai lydėjo juos ir po mirties, nors jie kovojo, kad žmonės pažintų dievišką gailestingumą ir tiesą.
Tik tuomet, kai Martynas Liuteris paskelbė savo devyniasdešimt penkias tezes, visoje Europoje prasidėjo regima permainų banga – išsiveržė jau kelis šimtmečius dundėjęs ugnikalnis.
Paprastas vienuolis, nesvajodamas apie jokį globalų judėjimą, savo teiginiais pasipriešino oficialios bažnyčios įteisintam žmonių apgaudinėjimui (indulgencijų praktikai). Jis išdrįso praskleisti šimtmečiais formuotų religinių prietarų šydą. Paprasti žmonės už pinigus įsigydavo bažnytinius nuodėmių atleidimo raštus, nes buvo įtikinti, kad tokiu būdu patys gauna nuodėmių atleidimą ir padeda jau mirusiems savo giminaičiams, esantiems skaistykloje. Liuteris sugrįžo prie Šventajame Rašte apreikštos Dievo tiesos. Norint susitaikyti su Dievu, žmogui nereikia pirkti atleidimo raštų nei sau, nei savo artimiesiems. Dievas atleidžia nuodėmes dovanai per tikėjimą Kristumi. Paskelbta tiesa plito tarsi ugnis išdžiūvusioje žolėje. Pildėsi Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžiai – „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa jus išlaisvins“. Martynas Liuteris ir kiti reformatoriai ėmė skelbti Evangeliją ir laikyti pamaldas gimtąja žmonių kalba (ne lotyniškai). Išversdami Šventąjį Raštą į gimtąją kalbą, jie padarė jį prieinamą visiems tikintiesiems. Norėdami perduoti žmonėms Gerąją Dievo Žinią ir atverti jiems Šventojo Rašto lobyną, reformatoriai siekė visų žmonių raštingumo. Tik dėl tokio jų troškimo ir mes, lietuviai, šiandien kalbame ir rašome lietuviškai. Tai – Reformacijos nuopelnas.
Stebina Reformaciją pradėjusių žmonių drąsa kalbėti apie neteisybę, kurią jie matė, ir skelbti Dievo apreikštą tiesą. Kas privertė suabejoti šimtmečiais nusistovėjusia tvarka, nepajudinamais religiniais autoritetais ir apie tai atvirai prabilti, išdrįsti pasipriešinti tuometinei bažnytinei valdžiai, žinant, kad toks elgesys gali baigtis kankinimais ar net mirtimi ant laužo? Toks ryžtas galėjo kilti tik iš labai tvirto įsitikinimo. Jie aiškiai matė, kas tikra ir teisinga, ir už tai kovojo. Noras skelbti Evangelijos tiesą, šimtmečiais slėptą po religiniais prietarais, buvo stipresnis už baimę. Stulbinanti drąsa.
Kaip ir kodėl einant amžiams Bažnyčios vadovai taip nutolo nuo Šventojo Rašto tiesos, kad ėmė persekioti pažinusius Evangeliją ir skelbiančius ją kitiems?
Neturėtume tuo stebėtis. Žmogui paprasta patikėti, jog jis pats, labai pasistengęs gali gyventi Dievui patinkantį gyvenimą. Jis stengsis laikytis Dievo įsakymų, ir Viešpats privalės jį priimti. Šis klaidingas požiūris smelkėsi į Bažnyčią nuo pat krikščionybės pradžios. Jau pirmieji apaštalai kovojo su tokiu įsitikinimu: Žinome, jog žmogus neišteisinamas įstatymo darbais, bet tikėjimu į Jėzų Kristų. Mes įtikėjome Kristų Jėzų, kad būtume išteisinti Kristaus tikėjimu, o ne įstatymo darbais; nes įstatymo darbais nebus išteisintas nė vienas žmogus. <...> jei teisumas įgyjamas įstatymu, tuomet Kristus mirė veltui (Apaštalo Pauliaus Laiško galatams 2 skyriaus 16 ir 21 eilutės). Aštrūs apaštalo laiško žodžiai žadino ne tik pirmojo amžiaus tikinčiuosius – jie neprarado savo aktualumo iki šių dienų. Tačiau mes, žmonės, esame linkę nukrypti nuo tiesos kelio. Naujojo Testamento autorių raštai buvo skirti visiems tikintiesiems, bet einant laikui imta galvoti, kad pamaldų metu teisinga juos skaityti tik lotyniškai. Nors apaštalai aiškiai liudijo, kad jie ne savo šventumo pagrindu tarnavo Dievui, mintis apie jų ypatingą šventumą amžių bėgyje užvaldė tikinčiųjų protus.
Kas nors turėjo atskleisti įslinkusius paklydimus ir sugrąžinti žmones prie Kristaus Evangelijos.
Reformacija pradėjo šį darbą, bet jis dar toli gražu nebaigtas.
Net šiandien, po penkių šimtų metų nuo tos pradžios, daugelio mūsų valstybės gyventojų sąmonėje Reformacija dar neprasidėjo. Aukojamos mišios už mirusiuosius, šventinamos kapų duobės, garbinami šventieji, tikima dvasininkijos išskirtinumu, įvairiausiais religiniais prietarais ir nepažįstamas Šventasis Raštas, o Reformacijos pradininkai dar tebevadinami atskalūnais bei eretikais. Valgome Reformacijos vaisius (rašome ir skaitome savo gimtąja kalba), bet nepažįstame medžio, ant kurio jie užaugo.
_64x64_9de.jpg)
