Kad Jo namai būtų pilni

Šiais metais bendrija „Tikėjimo žodis“ mini jubiliejų. Ta proga norėtųsi prisiminti bažnyčios pagrindinius tikslus ir siekius.  Mūsų bendrija puoselėja tris pagrindines dvasingumo kryptis: kontempliatyviąją, kognityviąją ir karitatyvinę.
Trumpai norėčiau pasidalinti apie karitatyvinę mūsų tarnystę Dievui, kitais žodžiai tariant, apie gailestingumo tarnavimo svarbą bažnyčioje.

Gailestingumo tarnavimas tikrai nėra menkesnis už kitas tarnystes, nes gailestingumas - tai vienas pagrindinių Dievo bruožų ir savybių. Beveik visus per krikščionybės istoriją vykusius tikėjimo atsinaujinimus lydėjo gailestingumo tarnavimai vargšams, našlaičiams, priklausomiems asmenims. Santykis į silpną žmogų parodo mūsų santykį į Kristų.

Geriausiai tai atspindi Jėzaus palyginimas: „Vienas žmogus iškėlė didelę puotą ir pakvietė daug svečių. Atėjus puotos metui, jis pasiuntė tarną pranešti pakviestiesiems: ‘Ateikite, jau viskas surengta.’ Tada jie visi kaip vienas pradėjo atsiprašinėti. Vienas jam tarė: ‘Nusipirkau dirvą ir būtinai turiu eiti jos apžiūrėti. Prašau mane pateisinti.’ Kitas sakė: ‘Pirkau penkis jungus jaučių ir einu jų išmėginti. Prašau mane pateisinti.’ Trečias tarė: ‘Vedžiau žmoną, todėl negaliu ateiti.’ Tarnas sugrįžęs viską papasakojo šeimininkui. Šis supyko ir įsakė tarnui: ‘Skubiai eik į miesto gatves ir skersgatvius ir vesk čia vargšus, paliegėlius, luošus ir aklus.’ Tarnas vėl pranešė: ‘Šeimininke, kaip liepei, - padaryta, bet dar yra vietos.’ Tada šeimininkas tarė tarnui: ‘Eik į kelius bei patvorius ir priversk ateiti, kad mano namai būtų pilni“ (Lk 14, 16-23).

Šis palyginimas labai gerai iliustruoja mūsų laikmetį: visi užsiėmę, nė vienas nebeturi laiko, nes gi „laikas - pinigai“. Raštas liudija, kad pinigai - šios karalystės kunigaikštis. Juk visi „normalūs“ žmonės emigruoja, veda, mokosi, daro verslą, bet Viešpačiui laiko nebėra... Jis gi geras - supras. O jei nesupras? Mes linkę Jam sakyti: „Prašau mane pateisinti“, bet ar Jis pateisina?   

Šis palyginimas atskleidžia, kaip „rimti“ žmonės nebeturi laiko nei bažnyčiai, nei Dievui. Belieka šeimininkui kreiptis į vargšus, paliegėlius, luošus ir aklus. Šiandien situacija - panaši: jei seniau bažnyčia buvo religijos, kultūros ir švietimo židinys, tai šiandien tų židinių pasaulyje yra labai daug. Kai provincijos mokykloje mokytojas paklausia mokinių, į kokį muziejų ar ekskursiją vaikai norėtų nuvažiuoti, visi vienbalsiai atsako: „Į Akropolį“, kuris šiandien tapo „švietimo ir kultūros židiniu“.

Kad ir kaip būtų keista, taip mąsto ir suaugę, kurie mieliau linkę leisti laiką prekybos centruose, negu „gaišti“ bažnyčioje. Vienoje televizijos laidoje apie katalikų bažnyčią nuskambėjo tokia frazė - „bažnyčių tuštėjimo metas“. Išties, tai skaudi tiesa, bet visoje Europoje krikščionybė traukiasi ir užleidžia vietą sekuliarumui. Tačiau, tikiu, šiandien yra labai daug ir tų, kurie jau „atsikando“ šio pasaulio ir gyvena laukdami, kada juos pakvies į pokylį. Tai - žmonės, ištroškę Evangelijos ir Dievo atleidimo jėgos. Jie, kaip tas aklasis Baltramiejus, savo širdyje šaukia: „Dievo Sūnau, pasigailėk!“ Bet mes dažnai praeiname pro šalį, į juos net nepažvelgdami, o kartais viduje net pasmerkdami, pasiruošę juos pamokyti, kaip reikia gyventi. Mes patys užmirštame, iš kokio gyvenimo „pagriovio“ buvome ištraukti ir apvalyti.

Tad prisiminkime Jėzaus palyginimą apie pokylį, kuriame skamba Šeimininko paraginimas ir užduotis mums visiems - eiti į  kelius, gatves, skersgatvius, patvorius ir vesti į Dievo karalystę visus, „kad Jo namai būtų pilni“.