Kristaus kūno vienybė tikriausiai yra vienas sunkiausiai pasiekiamų tikslų. Jėzaus prašymas paskutinės vakarienės metu - „kad jie būtų viena“ - skamba net keturis kartus: sykį už apaštalus ir tris kartus už mus, kurie vėlesniais laikais patikės jų žodžiais (Jn 17, 11-23). Krikščionių vienybės savaitė, jau kuris laikas kasmet sausio antroje pusėje švenčiama ir mūsuose, primena šios Jėzaus maldos aktualumą.
Nors ši tradicija dažnai siejama su Paulo Wattsono iniciatyva XX a. pradžioje, iš tiesų Bažnyčios istorijoje atrasime ir kur kas ankstesnių pavyzdžių, kai, atsiliepdami į Jėzaus maldą, krikščionys rinkdavosi bendrai maldai. Grafą Mikalojų Liudviką von Zinzendorfą, tyrinėtojų įvardijamą kaip „vienybės apaštalą“ bei „ekumenizmo pionierių“, paminėsiu vėliau, nes iš pradžių norėtųsi bent keliais štrichais nupiešti Jėzaus mokinio, kuris bene geriausiai iš apaštalų suprato Viešpaties maldos dėl vienybės reikšmę, portretą.
Paguodos sūnus
Po Jėzaus kančios ir prisikėlimo pirmoji bažnyčia Jeruzalėje buvo vieninga ir nuoširdžiai rūpinosi visų savo narių, o ypač neturtingųjų, poreikiais (Apd 2, 44-46; 4, 32-35). Iššūkį šiai vienybei metė pats Kristus, pašaukdamas apaštališkai tarnystei didįjį Bažnyčios persekiotoją Saulių. Šio netradicinio konvertito, tapusio apaštalu Pauliumi, Jeruzalės bažnyčia tikriausiai niekaip nebūtų įsileidusi į savo ratą, jei ne visų gerbiamo bažnyčios nario užtarimas. Be abejo, turiu omenyje Barnabą - levitą iš Kipro, kurio tėvų duotas vardas buvo Jozė. Barnabu, arba „paguodos sūnumi“, jį praminė Jeruzalės krikščionys po to, kai, pardavęs savo sklypą, jis parėmė bendruomenę (Apd 4, 36-37). Saulius iki susitikimo su Kristumi buvo įsikūnijusi Barnabo priešingybė; vienas bažnyčią guodė, o kitas ją niokojo bei persekiojo jos narius (Apd 8, 3).
Tačiau štai Paguodos sūnus vieną dieną stoja apaštalų akivaizdon užtarti Naikinimo sūnaus, pasakodamas apie jo atsivertimą ir tikėjimą Kristumi (Apd 9, 26-28). Krikščionims sunku buvo patikėti, jog Saulius tapo broliu Kristuje, o jo uoliai skelbiama Evangelija bei tarnystės motyvai kėlė daug klausimų. Aštrus Barnabo žvilgsnis skverbėsi giliau nei kitų ir po žiauraus fariziejaus fasadu gilumoje aptiko sudužusią ir Jėzaus krauju nuplautą širdį. Apaštalo širdį. Šis matymas teikė drąsos taikdariškai užtarimo misijai, kai Pauliumi dar niekas nepasitikėjo. Didieji apaštalai Barnabo paklausė ir galiausiai išdrįso ištiesti Pauliui dešines draugystės ženklan (Gal 2, 9). Visgi Pauliaus apaštalystė, kurią nuolat lydėjo piktų žmonių apkalbos, Jeruzalės tikintiesiems ir toliau kėlė daug dvejonių (Apd 21, 17-25). Išmintis paaiškina šią situaciją: „Piktas žmogus sukelia vaidus, o liežuvautojas perskiria artimus draugus“ (Pat 16, 28).
Barnabą ir toliau regime uoliai siekiantį augančios Bažnyčios vienybės. Tas pats įtarus žvilgsnis, arba, anot Jėzaus, „pikta akis“, bandžiusi atstumti Paulių, vėliau mėgino atsiriboti nuo kultūriškai skirtingų, tačiau to paties Tėvo vaikų. Antiochijoje iš pagonių kilę krikščionys valgė kiaulieną ir džiaugsminga širdimi dėkojo Dievui. Jeruzalės tikinčiųjų akimis toks elgesys buvo eretiškas ir net šventvagiškas. Todėl iš dalies galime suprasti tuos mokytojus, kurie Antiochijoje mėgino drausminti nuo apaštališkos bažnyčios „nuklydusius brolius“ (Apd 15, 1). Barnabui teko vėl įsikišti, vėl tiesti tiltus ir griauti nepasitikėjimo sienas. Barnabo siekis pirmenybę atiduoti tikėjimui Kristumi, o ne kultūriniam/konfesiniam skirtingumui ir vadovautis gyvenimą teikiančia malonės Dvasia, o ne žudančia Įstatymo raide, įkūnijo tai, dėl ko Jėzus meldėsi paskutinės vakarienės metu, ir tai, ką mes šiandien vadiname ekumenine laikysena.
Zinzendorfas - naujųjų laikų ekumenizmo pionierius
Grafą Mikalojų Liudviką von Zinzendorfą, XVIII a. Moravijos brolių bažnyčios globėją, uolų misionierių bei ištikimą krikščionių vienybės skleidėją reikėtų pagrįstai laikyti šiuolaikinio ekumenizmo pradininku. Austrijos šiaurėje jo įkurtoje Hernhuto - „Viešpaties laukiančiųjų“ - bendruomenėje glaudėsi Bohemijoje ir Moravijoje persekiojami įvairių konfesijų krikščionys. Zinzendorfas juos visus priimdavo, o iškilus vaidams, taikydavo. Vienas didžiausių Hernhuto stebuklų buvo bendruomenės pradėta visą parą trunkanti malda, kuri, pasak tyrinėtojų, nepertraukiamai tęsėsi daugiau nei šimtą metų! Tačiau dar įstabiau buvo tai, kad besimeldžiantieji priklausė skirtingom ir priešiškom viena kitai konfesijom. „Tai tikras Dievo stebuklas, kad mes susijungėme į vieną bendruomenę - katalikai, liuteronai, reformatai, separatistai ir kiti,“ - rašė vienas bendruomenės narių. Savo apsilankymo Hernhute metu šią neįprastą vienybės dvasią patyrė ir Metodizmo pradininkas Johnas Wesley. Savo dienoraštyje jis rašė: „Aš esu bažnyčioje, kuri bendrauja tarsi danguje. [...] Jie turi vieną Viešpatį ir vieną tikėjimą, tad visi yra dalininkai vienos Dvasios - romumo ir meilės dvasios, kuri nuolat gaivina visą jų bendravimą.“
Kaip ir apaštalų laikais krikščionių vienybę lydėjo vaisingas Kristaus liudijimas plačiuose misijų laukuose. Hernhuto misionieriai Evangeliją skelbė Karibų salose, Afrikoje, Gvinėjoje, Grenlandijoje, Ceilone, Amerikoje, Rusijoje, Pabaltyje ir taip pat Lietuvoje (!). Protestantiškų bažnyčių kontekste šios misijos buvo tikra naujovė, o nuo tuometinių Romos katalikų jos išsiskyrė ekumenine laikysena. Hernhuto misionieriams buvo svetimas prozelitavimas. „Nelaikykite žmonių, kurie atsiverčia jūsų dėka, Moravijos bažnyčios nariais. Pasitenkinkite tiesiog laikydami juos krikščionimis,“ - rašė Zinzendorfas misionieriams. Naujatikius jie ragindavo prisijungti prie vienos iš bendruomenių, nebūtinai Moravijos brolių. Pavyzdžiui, 1736 m. misionierius Frederickas Martinas Vest Indijoje pas Kristų atvedė 700 žmonių, tačiau iš jų tik 30 buvo pakrikštyti Moravijos bažnyčioje. Zinzendorfo bendražygis Spangenbergas, vėliau tapęs Moravijos bažnyčios vyskupu, teigė: „Mes niekuomet nesiveliame į ginčus su jokia denominacija ir niekuomet nemėginame į savo bažnyčią patraukti tų pagonių, kurie jau susiję su kitomis bažnyčiomis.“
Mes daug ko galėtume pasimokyti iš ekumeninės Zinzendorfo laikysenos ir neveidmainingos hernhutiečių meilės. Šių dienų bažnyčios yra ne tik dogmatiškai atsiribojusios viena nuo kitos, bet ir uoliai prozelitauja, viliodamos svetimas avis į savo denominacijos gardus. Tikinčiųjų konfesinė tapatybė neretai ugdoma kitų brolių šmeižimo ir žeminimo kaina. Lietuvoje, kur krikščionys įstatymiškai padalinti į „tradicinius“ ir „netradicinius“ (prie pastarųjų priskiriamos šimtmečius egzistuojančios ir plačiai pasaulyje paplitusios konfesijos), o evangelinės bažnyčios yra visai išstumtos iš viešo visuomeninio gyvenimo, krikščionių vienybės idėja iš tiesų daugiau panaši į miražą. Skeptikų, raginančių nepaisyti „naujų“ ekumenizmo vėjų rasime tikriausiai kiekvienoje konfesijoje. Dalis katalikų ir toliau laiko evangelikus sektantais, o kai kurie fundamentalistiškai nusiteikę protestantai katalikus bei stačiatikius vadina stabmeldžiais ir į jų bažnyčias žiūri kaip į misijų laukus. Akivaizdu, kad viena bendrų maldų savaitė iš esmės šios situacijos nepakeis. Dvejones, ar konfesijos iš tiesų prabudo nuoširdžiai bendrystei, didina ir gan atsainus ir neretai kolegialumo dvasios stokojantis požiūris į ekumeninių pamaldų rengimą, siauras ir formalus šių pamaldų formatas.
Gal Bažnyčios vienybės mes iš tiesų nepasieksime be didesnių sukrėtimų, ateinančių ne iš vidaus, bet iš išorės? Rodos, taip mąstė vienas įtakingiausių XX a. Romos katalikų teologų, jėzuitas Karlas Rahneris. Esė rinkinyje Ateities krikščionis, išleistoje Vakarų Vokietijoje 1967 metais, Rahneris kalba apie esmines permainas Bažnyčioje, kurios pažemins, o sykiu ir suartins tikinčiuosius.
Karlo Rahnerio ateities Bažnyčios vizija
Pasak K. Rahnerio, Romos katalikų bažnyčios situacija po 20, 30 ar po 100 metų jau bus visai kitokia. Žmonija auga greičiau nei Bažnyčia. Todėl ateityje krikščionys taps „mažąja kaimene“. Jie nebesirinks krikščionybės kaip iš tėvų paveldėtos tradicijos ar iš pagarbos istorijai, bet per „asmeninį tikėjimo aktą“. Krikščionys, kaip mažuma, gyvens „pagonių diasporoje“. Nebeliks „katalikiškų tautų“, uždedančių krikščioniškos tapatybės antspaudą dar iki asmeninio žmogaus pasirinkimo. Nekrikščionys ir antikrikščionys turės vienodas teises ir, naudodami politinį spaudimą, sutelks visuomenę, suteikdami jai antichristinį charakterį. Vyraujančiai ideologijai bus svetimos krikščioniškos vertybės.
Šioje ideologinio pliuralizmo polifonijoje, o greičiau kakofonijoje, Kristaus liudijimas bus prislopintas, tačiau skelbiamas iš širdies į širdį, nors ir pusbalsiu, skambės aiškiai ir įtikinamai. Krikščionis suburs Viešpaties mirtis, ir Jo kančios tamsą jie lygins su savąja dalia. Nebebus jokios žemiškos naudos tapti krikščionimi. Todėl bendruomenėse išliks tik sąmoningai pasirinkusieji Jėzų Kristų ir Jam visiškai pašventusieji savo gyvenimą. Tuomet jie iš tiesų pažins, jog yra broliai ir sesės.
Šioje naujoje epochoje, į kurią savo kaimenę įves pats Kristus, institucinis Bažnyčios vaidmuo nebeteiks jokios tvirtybės. Vienintele patikima institucija, pasak Rahnerio, bus tikinčiojo širdis. Santykiai tarp Bažnyčios ganytojų ir eilinių tikinčiųjų (parapijiečių) taps kaip niekad artimi, nes dvasininko profesijos visuomenėje greičiausiai apskritai neliks. Tuomet vyskupo ir mažiausios Kristaus kaimenės avelės statusas bus vienodas, o vyskupo tarnystė labiau panašės į vadovo vaidmenį nedidelėje savanorių grupėje. Kadangi sekuliarios visuomenės akyse tarnystė Bažnyčioje nebeturės jokio pripažinimo ir nebus gerbiama, ji kils tik iš geros valios, o ne dėl akių. Kai nebeliks jokių socialinių ir politinių svertų, teikiančių dvasininkams išskirtines privilegijas, ganytojais taps tik trokštantys pasiaukojančiai tarnauti.
Ateities Bažnyčia šį laiką priims kaip Viešpaties ir Jo Dvasios duotą, o ne pikto pasaulio primestą, tačiau nesididžiuodama prieš praeities kartas. Įsakmus klerikalinis ir hierarchinis II-ojo Vatikano dokumento Lumen Gentium tonas ateities krikščioniui, pasak Rahnerio, sukels šypseną. Tačiau jo esminis teiginys, jog mes visi esame viena Kristuje išliks, o krikščionių skirtumais bus laikomas nebent didesnės meilės Dievui ir broliams saikas. Bažnyčia pateisina savo pašaukimą tik tuomet, kai gyvena kaip mylinčių vienas kitą brolių ir sesių bendruomenė.
Kvietimas atgailai ir maldai
Šios pranašiškos Rahnerio įžvalgos ir guodžia (nes norisi tikėti, kad visgi ateis laikas, kai filadelfija taps gyva patirtimi, o ne vien graikišku terminu, reiškiančiu brolių meilę), ir griauna tuščius komfortabilios ir respektabilios bažnyčios lūkesčius.
Tenka pripažinti, jog šiandien augantis priešiškumas krikščionybei sietinas ir su nuoskauda dėl Bažnyčios nuodėmių. Ir kalti čia ne netikintys, bet krikščionys, nesivadovaujantys Kristaus dvasia ir užgožiantys visą pasaulį Mylinčiojo portretą. Anot Pauliaus, Bažnyčia yra visų žmonių skaitomas ir suprantamas laiškas (2 Kor 3, 2). Ką žmonės perskaito ir supranta, žiūrėdami į krikščionių bažnyčias Lietuvoje? Tikėjimą? Romumą? Geranoriškumą? Meilę? Ar užkietėjimą, manipuliavimą, išnaudojimą ir neapykantą?
Be atgailos dvasios toliau kiekvienas ieškosime savo konfesinės naudos. Kelias į vienybę prasideda atsivėrimu, o ne noru sustiprinti savo pozicijas. Savo ribotumo pripažinimu. Įsiklausymu. Po 2000 metų Bažnyčios gyvavimo kalbėti apie vieną tradiciją mažų mažiausiai yra neistoriška, o ir neetiška. Krikščionybės medis per daug išsikerojo, kad vienybės koncepciją redukuotume iki vienos denominacijos istorinio ar teologinio legitimumo. Po aklu angažavimusi konfesinei dogmatikai dažniausiai slepiasi religinis infantilumas bei prietarai, kurstantys ksenokonfesines fobijas. Kita vertus, Dievo žodžio interpretavimas, kuris semiasi įžvalgomis iš įvairių teologinių tradicijų lobyno, praplečia Bažnyčios sampratą, ugdo sveiką tikėjimą ir atveria bendrystei.
Šiandien, kai beveik visos konfesijos dejuoja dėl lankytojų apatijos, pašaukimų mažėjimo, ganytojų stokos ir pan., neišmintinga į krikščionių bendrystę žiūrėti pro pirštus. Mes vienas kitą galėtume sustiprinti, praturtinti ir atgaivinti. Jei gebame skaityti laiko ženklus, turėtume suprasti, ką Dvasia kalba bažnyčioms, - krikščionys vienas kitam reikalingi.
Išganingą Kristaus misiją ir Dievo meilę Bažnyčiai pasaulis pažins tik tuomet, kai būsime vieningi (Jn 17, 23). Todėl drauge su mūsų Viešpačiu melskime neapsimestinės ir nepaviršinės krikščionių vienybės.
--------------------------
Sausio 24 d. 18.30 val. Vilniaus Tikėjimo žodžio bažnyčioje - malda už krikščionių vienybę, į kurią kviečiame visų krikščioniškų bažnyčių ganytojus arba jų atstovus.
Bernardinai.lt
Kad mes būtume viena
_64x64_9de.jpg)
