Kad nevirstume kovos įkaitais...

Evangelijos žodis budina naujam gyvenimui: Atsiverskite ir tikėkite Evangelija! Tai žinia, kurią pradžioje skelbė Kristus, o vėliau Jo apaštalai.
Ši žinia - tai revoliucija, pervarta žmogaus asmeniniame gyvenime, kai vertybės, prioritetai ir gyvenimo perspektyvos dramatiškai pasikeičia, nes Dievas - tarsi galinga banga - nuplauna smėlyje pirštu susibraižytas savas, nuodėmės pažeistas gyvenimo taisykles ir siekinius.

Perkeitimas - tai džiugus, nors kartais ir skausmingas procesas. Jis kaip gimimas, kuris atveria naujas, iki tol nematytas pasaulio spalvas. Pokytis toks ryškus, toks stulbinantis, kad gyvenimo pasikeitimų keliami sunkumai, pasipriešinimai atrodo kaip menkniekis. Krikščionis ugdomas Dievo žodžiu ir vertybėmis, kurios grindžiamos Dekalogu, Kalno pamokslu bei apaštalų mokymu. Taip iš lėto, žingsnis po žingsnio vyksta žmogus reformavimas ir atnaujinimas.

Dievo, Šventojo Rašto pažinimas tarsi aušros spinduliai vis aiškiau atveria ir vis geriau leidžia suprasti, kaip Dievo duotas gyvenimas suklostytas, kaip jame turėtų elgtis žmogus. Moralinės vertybės įaustos į žmogaus prigimtį. Tad pradėdamas klausytis Evangelijos žinios, gyventi Dievo įsakymais ir žodžiais žmogus randa ramybę. Ir ramybė pasilieka, nes žmogus nebesipriešina Kūrėjui, Jo tvarkai.

Krikščionis vadovaujasi pagrindine Kristaus mokymo teze: meilė Dievui ir artimui. Iš jos kyla moralė, etinės nuostatos ir vertybės. Tad krikščionis, svarstydamas socialinius klausimus, apmąstydamas pasaulį bei santykius su žmonėmis, visuomet turi Rašto kamertoną, kuriuo styguojasi savo sąžinės bei proto stygas.

Natūralu, kad puoselėdamas Kristaus mokslą asmeniniame gyvenime, tikintysis bėga nuo nuodėmės, stengiasi gyventi šventai. Tuomet, kai tai nepavyksta, kai jis parpuola, jis atgailauja, keliasi ir toliau žengia pirmyn. Kita vertus, šioji mokinystė formuoja pasaulėžiūrą, dalykų bei reiškinių vertinimą. Štai kodėl Romos katalikai, Rytų stačiatikiai bei krikščionys-evangelikai randa bendrą sutarimą esminiais tikėjimo bei vertybių klausimais.

Skausmingos šiandienos socialinės temos, tokios kaip abortai, partnerystė, santuokos nuvertinimas, homoseksualumas bei amoralus elgesys, yra aktualios kiekvienam tikinčiajam. Evangeliją išpažįstantis žmogus turi aiškią poziciją šių vertybinių klausimų atžvilgiu. Jis laikosi arba bent jau stengiasi laikytis tos minties, kurią įskaito Evangelijose bei Naujojo Testamento laiškuose.

Tad natūralu, kad visuomenėje, kuri apjungia skirtingų pasaulėžiūrų žmones, susiformuoja savotiška „fronto linija“, kurioje aiškią poziciją išsako krikščionimi save suvokiantis žmogus. Gindamas savo įsitikinimus, siekinius bei vertybes krikščionis turi aiškiai apibrėžtą požiūrį etiniais klausimais. Kita vertus, krikščionys gali patekti į savotišką smegduobę, tapdami itin karingai nusiteikusiais savo oponentų atžvilgiu.

Paradoksalu, tačiau siekiant Evangelijos vertybių yra galimybė iš akių pamesti Evangelijos Autoriaus - Jėzaus Kristaus -  pavyzdį. Jis, Kalno pamoksle kvietęs klausytojus gyventi Dievo žodžiu ir meile artimui, tuo pat metu buvo jautrus nusidėjėliams. Jis peikė ne bloga darančius pašaliečius, bet veidmainingus religijos atstovus. Jis kėlė aukštus moralės standartus, tačiau nusidėjėliai eidavo pas Jį atgailos ašaromis plaudami Jam kojas. Jis nekaltino žmonių dėl jų nuodėmių, bet pažadindavo jų sąžinę, ir patys žmonės lenkdavosi prieš Jį jas išpažindami.

Deja, klausydamas socialinių diskusijų, į kurias įsivelia krikščioniškas pažiūras ginantys žmonės, išsigąstu, kad mes, krikščionys, galime nutolti nuo Galilėjiečio, Dievo ir Žmogaus mums parodyto pavyzdžio. Kovodami, mūsų supratimu, šventą kovą mes galime prarasti šventą dvasią, pamesti iš akių Pašventintoją bei Guodėją. Ar nebus taip, kad begindami savąją tiesą atrasime, jog Tiesa - Kristus jau nebėra mūsų pusėje?...

Taip, Kristus skelbė tiesą, ir šventumas kaip nepajudinamas pamatas buvo nulietas Jo mokymo šventykloje. Tačiau tuo pat metu ryškų kontrastą sudaro tikrovė, kad į šią šventyklą žengė ne šventeivos, bet labiausiai toje visuomenėje pasmerkti ir į paribį nustumti nusidėjėliai... Evangelijos žavesys atsiveria ne dangų rėžiančiomis moralinių vertybių viršūnėmis (tai be abejo yra neįtikėtina). Bet dar daugiau, kad Dievas, Jėzaus Kristaus asmenyje, į šias viršūnes kviečia puolusius žmones. Paprastus, netobulus žmones. Kviečia per atgailą, per paprastą širdies tikėjimą, per atsivertimą. Kviečia naujam gyvenimui, kvapą gniaužiančiai kelionei.

Apaštališka pirmojo amžiaus bažnyčia pasižymi ne meno kūriniais ar architektūros paminklais, bet neįtikėtinais atsivertimais. Ryškiausias tokio atsigręžimo į Kristų pavyzdys - bažnyčios persekiotojas fariziejus Saulius. Patyręs Dangaus prisilietimą jis tampa apaštalu, bažnyčios statytoju, tikėjimo skelbėju ir galiausiai kankiniu. Štai bažnyčios jėga! Su Dangaus tikrumu susidūręs žmogus įtiki, atsiverčia, pasikeičia. Jis pats, o ne jėga iš šalies, ne įstatymas, ne triuškinamas argumentas marginalizuojantis oponentą, bet Dievo padėjimu pats žmogus keičia savo gyvenimo kryptį. Tuomet į žmogaus širdį ateina taip ilgai lauktas pavasaris.