Didžiausia krikščionybės jėga ir paslaptis yra tai, kad Dievas gabus atverti save žmogui. Mes įdedame daug pastangų, norėdami įtikinti netikinčius, kad Dievas yra, bet labiausiai tai padaryti nori pats Jėzus, asmeniškai atėjęs į žmogaus gyvenimą. „Ar gali man įrodyti, kad Dievas yra?“ – klausia ne vienas netikintis žmogus. Turbūt nuoširdžiausias ir teisingiausias atsakymas būtų: „Aš negaliu, bet Dievas gali. Tik tam reikia Jo paieškoti, kreiptis į Jį, tarsi į esantį šalia, laukti ir pamatysi, ką Jis gali.“ Tai nereiškia, kad pamatysi Jį lyg draugą, realiai stovintį šalia ir kalbantį. Jėzus samarietei paaiškino, kad Dievas yra dvasia (Jn 4, 24) ir bendrystė su Juo vyksta kitaip nei bendraujant akis į akį. Vis dėlto aiškiausiai Dievas apsireiškia per Jėzų Kristų.
Parodyk mums Dievą
Labai panašią mintį Jėzui išsako ir Pilypas: Viešpatie, parodyk mums Tėvą, ir bus mums gana (Jn 14, 8). Tarsi sakoma: parodyk mums Dievą, – kai mes aiškiai Jį matysime, mums nieko daugiau nereikės. Tam tikra prasme Pilypas nesuprato, ko prašo. Dievo neparodysi, tik Jis pats gali atsiverti tiems, kurie Jo ieško, nes Jis matomas tik apreiškimu. To mus moko ir evangelistai Matas bei Lukas, sakydami: Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus nori apreikšti (Mt 11, 27); Ir niekas nežino, kas yra Sūnus, tik Tėvas, nei kas yra Tėvas, tik Sūnus ir tas, kam Sūnus nori apreikšti (Lk 10, 22).
Jei žmogui nebus apreikšta, o apreikšti gali tik pats Dievas per Šventąją Dvasią, žmogus niekada nepažins Dievo. Vis dėlto negalime priimti pasiteisinimo žmogaus, kuris mano, jog jam neapreikšta, todėl jo netikėjimas pateisinamas. Manau, visi tie, kurie netikėjo, bus nusipelnę nuteisimo, nes netikėjo Dievo ir tikinčiųjų liudijimu (1 Jn 5, 9–10). Dievas padarė viską, kad Jo meilė ir egzistavimas būtų matomi Jėzuje Kristuje: Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3, 16). Taigi Dievas liudija ir trokšta pats atsiverti žmonėms – Jis daro viską, kad jie praregėtų.
„Aš esu Tėve ir Tėvas manyje“
Šventasis Raštas labai aiškiai parodo, kad krikščionybės Dievas yra Trejybė viename – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia; ne trys, o vienas Dievas. Atpažinti Sūnuje Dievą gali tik tas, kuriam apreikšta, kuris tiki ir bendrauja su Kūrėju. Kaip Jėzus atsakė Pilypui? Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti? Kas matė mane, matė Tėvą! Tad kaip gali sakyti: ‘Parodyk mums Tėvą’? (Jn 14, 9). Jėzus parodo, kad Jis ir Tėvas – nedaloma vienybė. Matydami Jėzų, mokiniai turėjo matyti ir atpažinti seniai Dievo tautai žadėtąjį Mesiją – Dievą Sūnų: Aš esu Tėve ir Tėvas manyje (Jn 14, 10).
Kaip dar aiškiau Dievas galėjo save apreikšti žmonėms? Evangelijos mums atskleidžia, kad Dievas gyveno žemėje kaip Jėzus Kristus – Jis, būdamas žmogumi, parodė, koks yra Dievas. Taigi skaitydami Šventąjį Raštą galime su Juo susipažinti.
Petro suvokimas
Jėzus norėjo, kad žmonės pažintų, kas Jis iš tiesų yra. Kartą Jis savo mokinių paklausė, kuo žmonės Jį laiko, o po to paklausė: O kuo jūs mane laikote? (Mt 15, 16). Tikriausiai tai vienas svarbiausių klausimų kiekvienam iš mūsų ir šiandien. Nors šiandien Jėzaus kaip žmogaus nėra, bet ir tada daugelis tik iš liudijimų buvo apie Jį girdėję, o susipažino su Juo tikėdami, kad Jis yra Dievas.
Kas mums yra Jėzus? Ar Jis yra tavo gyvenimo viltis, paguoda, apsauga, mokytojas, teikiantis išmintį, kraujo auka, atperkanti ir apvalanti nuodėmes, per kurią randi savo sielai atgaivą, sutaikinimą ir ramybę? Ar Jis – garbinimo objektas, kuriam visada skirsi laiko? Jėzui nereikia teisingų atsakymų, Jam reikia atviros tavo širdies, suvokiančios: Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus (Mt 16, 16), kaip sakė Petras. Iš to kyla atsidavimas, meilė ir prisirišimas prie Viešpaties.
Tąkart Jėzus paprastai kalbėjosi su mokiniais. Staiga Petras išsako mintį, kuri jam pačiam buvo netikėta – jis negalėjo to sugalvoti, išmąstyti ar pats suprasti. Jam tai apreiškė Tėvas, kuris yra danguje, – toks pamatymas yra didžiausias palaiminimas žmogui. Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes [...] tai tau apreiškė [...] mano Tėvas (Mt 16, 17). Šis apreiškimas keičia žmogų iš esmės, pažadina tikėjimą ir artimą draugystę su Dievu. Kai pats Dievas apsireiškia žmogui, užsimezga kitokie ryšiai.
Jėzaus pasiektas pokytis
Tokių evangelijose užrašytų įvykių yra ne vienas. Pažvelkime į Jėzaus ir vienos moters susitikimą Samarijoje. Moteris buvo religinga ir pamokyta, kad turi ateiti Mesijas, kuris jiems viską paskelbs (Jn 4, 25). Tačiau pati gyveno nedorai ir dėl to patyrė patyčias, gėdą, širdgėlą, nusivylimą ir daugelį kitų vargų. Nors buvo religinga, savo laimės šaltinio ji ieškojo ne Dieve, o žmogiškoje meilėje. Ji gyveno su šeštu vyru, bet šis ir vėl ją nuvylė (Jn 4, 16–18), nes žmonės netobuli ir ne visada geba patenkinti lūkesčius.
Turbūt ir šiandien ne vienas religingas, o gal net ir nuoširdžiai tikintis žmogus ieško palaimos išsenkančiuose šio pasaulio „šuliniuose“ – daiktuose, vakarėliuose, elito pobūviuose, turte, darbe, tuštybėje, pasipūtime ir pan. Jėzus apie tai sako: Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš (Jn 4, 13). Žmogaus būtis įprasminama ir širdis džiaugsmą atranda ne čia. Tikrasis gyvenimas yra šaltiniuose, kuriuos atveria Jėzus: O kas gers vandenį, kurį Aš jam duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens... (Jn 4, 14). Kas tai?
Kalbėdama su Jėzumi, moteris pamatė savo nedorumą: Gerai pasakei: „Neturiu vyro“ (Jn 4, 17). Dabar ji gabi išties pagarbinti Dievą, kuris jai atleidžia ir nepriekaištauja, pamilti Jį visa širdimi tiesoje, nes tikrieji garbintojai garbins Tėvą dvasioje ir tiesoje, nes Tėvas tokių Jo garbintojų ieško (Jn 4, 23). Tikrieji garbintojai bus visai kitokios širdies (dvasios), pažins Dievo žodį (tiesą), kuris juos išlaisvins. Taip jie atpažins Jėzų kaip Mesiją – gyvojo Dievo Sūnų, savo Viešpatį ir Gelbėtoją. Kalbėdamas su samariete, Jėzus jai pats atsiveria: Tai Aš, kuris su tavimi kalbu! (Jn 4, 26), ir sužadina gilų vidinį pokytį – ji suvokia: „net tokia aš Dievui rūpiu“. Kaip kitaip paaiškinti tai, kad moteris bėga į miestelį pas tuos, kurie ją badė pirštais, ir ima jiems pasakoti apie susitikimą su Viešpačiu?
Prašė Jį pasilikti
Panašiai Jėzus atpažįstamas ir šiandien. Bažnyčiai nereikia įrodinėti Kristaus, jai pakanka liudyti Jį ir kviesti pažinti, nes pats Viešpats nori žmonėms atsiverti.
Samarietė ėmė pasakoti apie Jėzų: Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris man pasakė viską, ką esu padariusi (Jn 4, 29). Moteris puikiai pristatė Jėzų – juk miestiečiai gerai žinojo, kaip nuodėmingai ji gyveno. Jėzus įvardijo, bet nepasmerkė. Eikite pažiūrėti... Ar tik Jis nebus Kristus? Toks liudijimas nukreipė visų dėmesį į Kristų. Nežinau kaip, bet žmonės ja patikėjo, o patikėję ja, jie eina ir prašo Jį pasilikti pas juos, ir Jis pasiliko (Jn 4, 40). Štai kada prasideda tikėjimo kelionė, Dievo pažinimas per apreiškimą, kai ne žmogaus žodžiai, bet pats Dievas įtikina mus tikėti ir mokytis Jo nuostatų bei vertybių, kovoti su asmeninėmis nuodėmėmis ir nedorumu, iškęsti patyčias ir šaipymąsi dėl to, kad tikime Dievą, kuris mums apsireiškė. Juk Jį pažinti gali tik tas, kam Sūnus nori apreikšti.
„Jei nori suprasti, kad Jis yra, pakviesk Jį į savo gyvenimą. Kitaip Jo nepažinsi, – klūpėdamas man pasakė draugas, kai sėdėjau ir klausiausi jo pasakojimo apie Jėzų. – Kai kreipsies, Jis ateis ir pasiliks, tada neignoruok Jo – toliau klausk, skaityk Šventąjį Raštą ir lauk.“
Jėzui pasilikus, dėl Jo žodžių (Jn 4, 41) įtikėjo daugelis miestiečių. Kai Dievas pradės veikti tavo gyvenime, niekas negalės paneigti, kad Dievas yra, – tu tikrai tai žinosi ir branginsi bendrystę su Juo. O kai pažinsi Jo širdį, patirsi Jo palankumą ir meilę, neišsenkančią kantrybę ir gailestingumą tiesoje, tą draugystę dar labiau branginsi. Moteriai jie pasakė: „Dabar tikime ne dėl tavo šnekos. Mes patys išgirdome ir žinome, kad Jis iš tiesų yra Kristus, pasaulio Gelbėtojas“ (Jn 4, 42). Būtent šie žodžiai liudija didžiausią žmogaus širdyje įvykusį stebuklą – jie aiškiai pamatė Dievą ir suvokė, kas Jis yra. Jėzus – Dievas Gelbėtojas!
Tikrasis tikėjimas
Tiek samarietė, tiek miestiečiai įtiki Jėzumi po pokalbio su Juo. Ten nebuvo nei ženklų, nei stebuklų, nei išgydymų – jokių antgamtinių pasireiškimų, vykusių kitose vietose, tad Jėzui nekilo jokių abejonių dėl jų nuoširdumo. Tačiau per Paschos šventę Jeruzalėje Jėzus padarė daug ženklų, ir daugelis įtikėjo Jo vardą [...]. Bet Jėzus, gerai visus pažindamas, jais nepasitikėjo (Jn 2, 23–24). Manau, Jam nedarė įspūdžio tikėjimas, kilęs dėl antgamtinių reiškinių, nes Jis norėjo tikėjimo, kilusio iš pamatymo, kas Jis esąs. Samariečiai aiškiai įvardijo, kas yra Jėzus, – Kristus, pasaulio Gelbėtojas (Jn 4, 42).
Nors mokinių skaičius sparčiai augo ir tikintieji gausiai krikštijosi, Jėzus to nesureikšmina. Jis nelaiko to sėkme, bet paprasčiausiai patraukia į Galilėją per Samariją, kad nepiktintų fariziejų (Jn 4, 1–3). Kiek toliau, Evangelijos pagal Joną 6 skyriuje, rašoma, kad Jėzus nepuolė nesuprantančiųjų laikyti prie savęs, bet leido jiems pasitraukti, o mokinių paklausia: Gal ir jūs norite pasitraukti? (Jn 6, 67). Kaip išlikti su Jėzumi, kai visiškai nieko nesupranti? Padėti gali tik ši Simono Petro nuostata: Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius (Jn 6, 68).
O kaip mes vertiname sėkmes ir nesėkmes? Ar tuomet, kai tikinčiųjų skaičius bendruomenėje auga, netampame svarbiausi pasaulyje? Ar nenusiviliame, kai tikinčiųjų skaičius mažėja? Ar ir tuomet vis dar puoselėjame Jo vertybes ir liekame Jam ištikimi? Garbė iš žmonių – gaji slapta yda, galinti sugadinanti daugybę gražių dalykų ir užgožti Kristų.
Susirinkusiems galilėjiečiams, kurie matė visa, ką Jis padarė per šventę Jeruzalėje, Jėzus priekaištauja: „Kol nepamatysite ženklų ir stebuklų, niekaip netikėsite“ (Jn 4, 45. 48). Nesu prieš antgamtinį Dievo veikimą, kai Dievo Dvasia veikia per savo dovanas Bažnyčioje. Esu prieš jų imitavimą ir vaikymąsi, paniekinant patį Viešpatį ir neatpažįstant Jo artumo. Tai turbūt didžiausia nepagarba ir prasilenkimas – kai žmonės nesuvokia, kad nieko nėra vertingiau už patį Viešpatį ir bendrystę su Juo. Skaudu matyti brolius ir seseris, besivaikančius to, kas sužadina emociją, kuri niekuo nepanaši į pagarbų, ištikimą, atsidavusį, atsakomybę prisiimantį tikėjimą ir Jėzui nekelia jokio įspūdžio.
Priekaištą – Kol nepamatysite ženklų ir stebuklų, jūs netikėsite – išgirdo ir karaliaus valdininkas, žydas, tačiau jis nesuglumo, nes jo poreikis buvo toks skaudus, kad buvo pasiruošęs, jei reikia, pabūti ir „šunyčiu“ – kad tik Jėzus padėtų. Jam reikėjo ne stebuklo, jis ne smalsumo buvo vedamas, bet pagalbos, tad ir vėl prašė: Viešpatie, ateik... (Jn 4, 49), kol dar gyvas vaikas. Stebuklo besivaikiusi minia jo negavo, o Jėzaus žodžiais patikėjęs valdininkas jau pakeliui namo išgirdo, kad sūnus pasveiko. Jis suvokė, kad sūnus pasveiko, kai Jėzus ištarė: „Tavo sūnus gyvas“, ir įtikėjo, nes Dievas jį išklausė. Įtikėjo ir jo šeima, supratusi, kad jiems padėjo gailestingas ir mylintis Dievas per Jėzų Kristų.
Tikrasis tikėjimas užgimsta, kai, atėję pas Jėzų, prašome Jo pasilikti ir vesti mus per gyvenimą, mokyti išminties ir Šventojo Rašto supratimo, apreikšti mums save, kad regėtume Jį visa širdimi. Jis trokšta, kad mes neabejotume, jog Jis yra, ir tam išnaudoja visas įmanomas situacijas. Dievas kalba mums suprantamu būdu, Jis labai gerai pažįsta mus ir žino visas mūsų bėdas. Neignoruokime Jo, nustokime blaškytis ir vaikytis kitų dalykų. Branginkime bendrystės su Juo laiką, klauskime Jo apie gyvenimą ir klausykime, junkimės į bendruomenę, ir Jis paaiškins, apreikš, ko dar nesuprantame. Dievas apreiškia save tam, kuris nori Jį pažinti!
_64x64_9de.jpg)
