Kaip mums subręsti?

Ir Jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, kad išlavintų šventuosius tarnavimo darbui, Kristaus kūno ugdymui, kol mes visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, tobulai subręsime iki Kristaus amžiaus pilnatvės saiko, kad daugiau nebebūtume kūdikiai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjo, žmonių apgaulės, gudrumo, vedančio į paklydimą, bet, kalbėdami tiesą meilėje, augtume visame kame į Jį, kuris yra galva – Kristus (Apaštalo Pauliaus Laiško efeziečiams 4 skyriaus 11–15 eilutės).
Visiems tikintiesiems Dievo duota augti ir bręsti. Kiekvienam skirta pažinti Dievo Sūnų, pasiekti tikėjimo vienybę, jog būtų išlavintas tarnystės darbui. Vargu ar rimtai susimąstome apie tai, kad, norėdamas tikinčiuosius išugdyti tarnystei, Viešpats Jėzus Kristus suteikė dovanas – apaštalus, pranašus, evangelistus, ganytojus ir mokytojus. Šie tarnysčių pavadinimai sukelia įvairių, kartais net gąsdinančių, minčių. Tarp tikinčiųjų kyla daug nesutarimų ginčijantis, kurios iš šių suteiktų dovanų veikė tik Bažnyčios istorijos pradžioje, o kurios veikia ir šiandien.

Tačiau ar pagalvojame, jog visi jie, pradedant apaštalais ir baigiant mokytojais, yra Evangelijos tarnai, paskirti skelbti ir aiškinti žinią apie Dievo Sūnaus mirtį už žmonijos nuodėmes bei Jo prisikėlimą iš mirusiųjų. Pati didžiausia ir svarbiausia yra Evangelijos žinia, ne jos tarnai. Visi Senojo Testamento pranašai skelbė apie ateisiantį Dievo Sūnų. Jėzus Kristus yra visų dieviškųjų pranašysčių išsipildymas, jo mirtis ir prisikėlimas – įvykiai, kurių liudytojais būti paskirti apaštalai. Dažną kartą atsitinka, kad visą savo dėmesį skiriame tarnų didingumui ir iš akių pametame tą svarbiausią dalyką – mus gelbstinčią ir keičiančią žinią.

Juk į Dievo karalystę gimstame patikėdami Jėzumi Kristumi. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per Jį atsirado, bet pasaulis Jo nepažino. Jis atėjo pas savuosius, ir savieji Jo nepriėmė. Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki Jo vardą, kurie ne iš kraujo, ne iš kūno norų ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo gimę (Evangelijos pagal Joną 1 skyriaus 10–13 eilutės). Visų pirma būtina gimti į Dievo karalystę. Tik gimusiems iš Dievo prasminga kalbėti apie brendimą. Per tikėjimą Kristumi, Jo mirtimi ant kryžiaus už mūsų nuodėmes ir prisikėlimu iš mirusiųjų mūsų gyvenimas su Dievu prasideda ir yra kasdien palaikomas.

Kristaus apaštalai savo laiškuose mus ragina ir moko nuolatos maitintis Šventojo Rašto žodžiais, kad augtume išgelbėjimui. Apaštalas Petras palygina Kristumi įtikėjusius žmones su ką tik gimusiais kūdikiais, kurie auga maitinami motinos pienu. Kaip motina savimi maitina savo vaikus, taip ir Dievas iš Jo širdies išeinančiais žodžiais maitina tikinčiuosius. Kaip Kristus – įsikūnijęs Dievo žodis – atvėrė mums Tėvo meilę, ateidamas paaukoti save už nusidėjėlius bei patikėjusius Juo sugrąžinti į gyvenimą, taip ir Šventojo Rašto žodžiai, įkvėpti tos pačios dieviškos meilės, augina mus išgelbėjimui.

Taigi, atmetę visokį blogį, visokią klastą ir veidmainystes, pavyduliavimus ir visokias apkalbas, lyg naujagimiai trokškite tyro žodžio pieno, kad nuo jo augtumėte išgelbėjimui, jeigu tikrai paragavote, koks Viešpats yra maloningas (Apaštalo Petro Pirmojo laiško 2 skyriaus 1–3 eilutės).

Jei norime bręsti, turime leistis ugdomi. Kas atsitinka, kai nekreipiame dėmesio į apaštalų raginimą? Net jeigu jau esame gimę iš Dievo, bet nepasiduodame dieviškam ugdymui, liekame kūdikiai. Mūsų dėmesį savo išskirtinumu ir gebėjimais patraukia bei užvaldo Dievo žodžius skelbiantys žmonės, o ne pati dieviškoji žinia. Esame sugundomi į paklydimą vedančio žmonių gudrumo. Mus pradeda nešioti įvairiausi mokymo vėjai. Labai svarbūs bei reikšmingi tampa išoriniai ženklai. Viltis sudedame ne į dovanai suteiktą gelbstinčią Dievo malonę, bet į savo pastangas ją užsitarnauti. Tokių paklydimų buvo apaštalo Pauliaus laikais, tai vyksta ir šiandien. Kaip anuomet, taip ir dabar sureikšminami vieni ar kiti Dievo tarnai, klausoma tų mokytojų, kurie skelbia tik dalį tiesos, norima būti pačiais teisingiausiais, savintis tiesos monopolį, ne esminiai dalykai laikomi labai svarbiais, o pagrindiniai lieka nematomi.

Kažkada žmonijos istorijos pradžioje pirmieji žmonės, mūsų protėviai, kuriuos Dievas sukūrė pagal savo atvaizdą ir pavidalą, panoro paskubinti brendimo kelią ir patys, atsiskyrę nuo savo Kūrėjo, tapti kaip dievai. Jie patikėjo jiems sakomu gundytojo melu: „Greitai ir lengvai jūs patys būsite kaip dievai ir savarankiškai spręsite, kas yra gera, o kas bloga. Jūsų Kūrėjas nenori jūsų laisvės, todėl uždraudė jums valgyti vaisius nuo gėrio bei blogio pažinimo medžio, gąsdindamas jus, kad, jeigu valgysite tų vaisių, mirsite.“

Kai patikėję šia žinia mūsų protėviai peržengė Kūrėjo nubrėžtą ribą, nusprendę tikėti melu, o ne tiesa, jų širdys ir protas aptemo, neliko vieningo pasaulio vaizdo – visas pasaulėvaizdis subyrėjo į atskirus fragmentus. Melas juos atskyrė nuo gyvybės šaltinio. Jie pasielgė kaip norintys neteisėtai praturtėti. Atrodo, kad pavogęs staiga tapsi turtingas, tačiau esi nuteisiamas ir nubaudžiamas. Ėmė pildytis tai, ką pasakė Kūrėjas. Pirmuosiuose žmonėse ir visuose jų palikuonyse ėmė veikti mirtis. Tai, kas buvo gyva ir vientisa, ėmė gesti ir skaidytis.

Mes visi paveldėjome tas baisias nuopuolio pasekmes ir šiandien jas patiriame nuolatos. Į fragmentus suskaidytas gyvenimo paveikslas kankina ne tik netikinčius, bet ir tikinčius. Meilė, tiesa, valdžia, išmintis, viltis, Šventasis Raštas, malda, Šventoji Dvasia ir daugelis kitų dalykų mūsų mąstysenoje tampa tarsi atskirti vienas nuo kito. Bet juk visa tai Dieve yra vientisa. Jame tiesa, meilė, valdžia, vienybė ir išmintis yra neatskiriamos viena nuo kitos. Nėra tiesos be meilės, o meilės be tiesos. Tik kol esame dvasiniai kūdikiai, nematome to dieviško vientisumo. Kuris nors vienas dalykas staiga mums tampa labai reikšmingas, o kiti net nereikalingi. Jeigu dėmesį sutelkiame į Šventąjį Raštą, tai Šventosios Dvasios pasireiškimai ima atrodyti nebereikalingi. Ir priešingai, jei akcentuojame Dvasią, atsiranda netinkamas santykis į Raštą. Tačiau nuodėmės sugriauto pasaulėvaizdžio vientisumo neįmanoma atkurti per vieną dieną. Gimus į Dievo karalystę esame šaukiami eiti kasdienės mokinystės keliu. Kristus mus pašaukė ne tik Juo patikėti, bet ir būti Jo mokiniais bei kantriai kasdien skirti laiko ir dėmesio Jo žodžiams, kad iš esmės keistųsi mūsų mąstysena. 

Kol esame kūdikiai, užuot pasidavę kantrybės reikalaujančiam ugdymui, atsiveriame mokymų vėjams apie momentinį tobulėjimą, savo poreikių sureikšminimą, įgeidžių tenkinimą, kurio nors dvasinio gyvenimo aspekto ypatingą svarbą, kitus greitai, lengvai ir be skausmo pasiekiamus dalykus. Tačiau pasiduodami šiems vėjams niekada nesubręsime.

Brandus tikintysis mato ir aiškiai supranta, kad Dievo Dvasia ir Šventasis Raštas yra viena. Dvasia įkvėpė Rašto autorius, o Raštas liudija apie Dvasios dalyvavimą tikinčiųjų gyvenime. Dvasia ragina kasdien gilintis į Rašto žodžius, juos ne tik skaityti, bet ir apmąstyti, aptarti su kitais tikinčiaisiais, meldžiantis ir prašant, kad Viešpats atvertų protą aiškiau juos suprasti.

Jei norime bręsti, nuoširdžiai ir atvirai su Viešpaties pagalba turime savęs paklausti, kas mums trukdo Juo pasitikėti. Ar tai pačių susikurtas tikrovės neatitinkantis Jėzaus paveikslas, ar vis dar pasiliekantis noras patiems viską sutvarkyti, ar mintys, jog mes savo jėgomis turime nusipelnyti Jo meilės?

Daugiau nebesiplėsdamas, pabaigai priminsiu Viešpaties Jėzaus žodžius, kuriuos Jis pasakė savo mokiniams Paskutinės Vakarienės metu:

Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir Aš jame, tas duoda daug vaisių; nes be manęs jūs negalite nieko nuveikti. Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs. Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, – jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums duota. Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai (Evangelijos pagal Joną 15 skyriaus 5–8 eilutės).

Bendrinti: