Kaip Šventoji Dvasia veda mus?

Viešpats Jėzus prieš užžengdamas į dangų savo mokiniams pažadėjo, kad Šventoji Dvasia nužengs ant jų ir suteiks jiems jėgos skelbti Gerąją Naujieną. Ypatingą Dvasios vedimą pastebime apaštalo Pauliaus bei jo bendražygių gyvenimuose. Šventąją Dvasią būtų galima vadinti pagrindine Apaštalų darbų veikėja. Ji reali ir mūsų dienomis. Viešpaties Jėzaus Kristaus Dvasia daugiau negu du tūkstančius metų veda tikinčiuosius amžinybės keliu guosdama, mokydama ir vadovaudama. Kiekvieno iš mūsų santykiai su Dievu būtų nevisaverčiai, o krikščionių tarnystė taptų formali, jei Viešpaties Kristaus Dvasia nebūtų atėjusi ir tapusi kiekvieno iš mūsų Padėjėja.

Šventosios Dvasios vedimas Biblijos istorijose

Jeigu panagrinėtume Šventojo Rašto istorijas, pamatytume, jog visais laikais Dievo Dvasia vedė ir iki šios dienos veda paklusniuosius amžinybės keliu. Mūsų protėvis Adomas iki savo nepaklusnumo dienos girdėjo Viešpaties balsą. Henochas vaikščiojo su Dievu (Pr 5, 24) ir klausė Dievo balso nurodymų. Nojus paklusdamas Viešpačiui statė didžiulę arką. Abraomas, Jokūbas, Juozapas, Gedeonas, karalius Dovydas, Izraelio pranašai girdėjo Dievo balsą ir pakluso Jam. Jėzus Kristus tobulai įvykdė Tėvo valią ant kryžiaus paaukodamas save. Sekminių dieną ugnies liežuvių pavidalu Šventoji Dvasia buvo išlieta šimtui dvidešimčiai Jėzaus mokinių. Apaštalų darbuose randame aprašytus skirtingus Šventosios Dvasios pasireiškimus. Labai įdomu skaityti pasakojimą apie evangelisto Pilypo tarnystę. Dvasia pasakė Pilypui: „Prieik ir laikykis greta vežimo“ (Apd 8, 29). Perskaitę šia istoriją sužinome, jog po to, kai evangelistas paaiškino Izaijo pranašystę aukštam Etiopijos karalienės iždo valdytojui, šis įtikėjo ir pasikrikštijo. Kitame Apaštalų darbų skyriuje rašoma, jog Šventoji Dvasia neleido Pauliui ir Silui Evangeliją skelbti Azijoje bei Bitinijoje, bet po kurio laiko juodu buvo Dievo Dvasios paraginti vykti į Makedoniją ir ten dalintis Gerąja žinia (Apd 16, 6-10).

Šventoji Dvasia veda tikinčiuosius per Šventąjį Raštą

Prieš ieškodami Dievo Dvasios vedimo, turėtume suvokti, jog yra „bendra“ Dievo valia, skirta visiems žmonėms. Ir lygiai taip pat egzistuoja konkreti Dievo valia, skirta kiekvienam iš mūsų. Bendrąją Viešpaties valią matome aiškiai atskleistą Šventajame Rašte. „Panašumas į Kristų - Dievo valia mums visiems, ji vienoda visiems mokiniams“ , - rašo anglikonų pastorius Johnas Stottas. Dangiškasis Tėvas suteikė žmogui laisvą valią, todėl daugelį dalykų Viešpats Dievas leidžia mums nuspręsti patiems. Yra krikščionių, kurie perdėtai susirūpinę, kad Viešpaties Dvasia vestų juos ir Dievo valia tobulai išsipildytų jų gyvenimuose. Tačiau krikščionis neturėtų ieškoti, kaip kasdien būti vedamam „Šventosios Dvasios, bet vėl ir vėl studijuoti Bibliją, kurios dėka galima patikrinti visus dalykus,“ - rašo garsus pamokslininkas A. C. Reimax Shultze. Tas, kuris skaito Dievo žodį pastoviai ir dar mokosi Biblijos eilutes mintinai, tikrai žinos, kokius sprendimus reiktų priimti svarbiais gyvenimo momentais. Nuolankiam krikščioniui, jei jis bus gundomas nusidėti, Šventoji Dvasia būtinai primins anksčiau skaitytas Biblijos eilutes ir per jas Dievo vaikas bus sustiprintas. Kaip gali jaunuolis savo kelią išlaikyti tyrą? Laikydamasis Tavo žodžių (Ps 119, 9), - taip psalmėse atsakoma į klausimą apie Viešpaties valios įvykdymą.

Tikintiesiems labai svarbu ne tik skaityti, bet ir vykdyti tai, ką liepia daryti Dievo žodis. Deja, kai kurie krikščionys (taip elgiasi ne vien naujatikiai)stengiasi gauti konkrečius Šventosios Dvasios nurodymus kiekvienai situacijai, tačiau nėra linkę atsidėti rimtoms Biblijos studijoms. Tokie tikintieji remiasi jiems patinkančiomis Šventojo Rašto ištraukomis, o kitus Dievo žodžio pamokymus atmeta. Esama ir tokių Dievo vaikų, kurie mėgsta kartoti: „Dievas veda mane“ arba „Viešpats man pasakė tą ir aną“, tačiau jų elgesys liudija, jog jų širdys kupinos įsižeidimų bei kartėlio. Neatgailaujantys, Dievo veido neieškantys krikščionys turėtų suprasti, jog tikras paklusnumas Šventajai Dvasiai yra neatsiejamas nuo švento gyvenimo būdo. Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią (Gal 5, 25), - moko Biblija. Elgtis pagal Dvasią - tai reiškia leisti Šventajai Dvasiai mums vadovauti.

Keturi pagrindiniai Šventosios Dvasios vedimo būdai

Šventoji Dvasia atėjo į žemę tikintiesiems apreikšti Dievo valią. Krikščioniškajame pasaulyje Dievo valia suprantama labai skirtingai. Viena Dievo valios reikšmė - tai moralinis Dievo vedimas, kurį matome aiškiai išdėstytą Šventajame Rašte kaip įsakymus bei principus. Pavyzdžiui, Laiške tesalonikiečiams randame tokį nurodymą: Dievo valia - jūsų šventėjimas. Visada džiaukitės, be paliovos melskitės! Už viską dėkokite, nes tokia Dievo valia jums Kristuje Jėzuje (1 Tes 4, 3; 5, 16-18). Ši ir panašios Rašto ištraukos nubrėžia pagrindines gaires, pagal kurias kiekvienas iš mūsų turėtume gyventi, jei trokštame patikti Dievui bei nešti gausų vaisių Jo karalystėje. Teologas Rene Pasche pažymi, jog būtina gerai pažinti Šventąjį Raštą, nes būtent per savo žodį Viešpats veda mus. „Kai patiriame ypatingus išgyvenimus, mums būtina Dievo valios ieškoti meldžiantis bei rimtai viską apsvarstant“ , - knygoje apie Šventąją Dvasią moko R. Pasche.

Dievo Dvasios veikimo būdas, kuris vadinamas suvereniu, dažniausiai pasireiškia per įvykių kontrolę. Viešpaties valią imame suvokti padarę vienokias ar kitokias klaidas. Nuliūstame, jei dėl kūno silpnumo pasielgiame neteisingai. Tačiau apaštalas Paulius moko nenusiminti, guosdamas, jog mylintiems Dievą viskas išeina į gera, būtent Jo tikslu pašauktiesiems (Rom 8, 28).

Išskirtiniais atvejais Viešpats Dievas savo vaikus veda antgamtiniu būdu, siųsdamas angelus, duodamas sapnus ar regėjimus, ir tai yra specialusis Dievo vedimas. „Dievo vedimas gali įgauti nepaprasto reiškinio formą, tokią kaip regėjimas, sapnai ar stebėtinas aplinkybių susiklostymas“ , -pastebi teologai R. Macaylay ir J. Barrs.  Faktus, jog Dievo Dvasia kalbėjo tikintiems žmonėms per regėjimus ir sapnus, randame ne vienoje Biblijos istorijoje. Sapne pasirodęs angelas paragino Juozapą į namus parsivesti Mariją, nes jos vaisius buvo iš Šventosios Dvasios (Mt 1, 20). Italų kohortos šimtininkas Kornelijus regėjime išvydo Dievo angelą, kuris paliepė siųsti vyrus į Jopę ir pasikviesti apaštalą Petrą (Apd 10, 1-6). Paskutinėmis dienomis, - sako Dievas, - Aš išliesiu savo Dvasios kiekvienam kūnui, ir jūsų sūnūs bei dukterys pranašaus, jūsų jaunuoliai matys regėjimus, o senieji sapnuos sapnus (Apd 2, 17), - taip apie Dvasios išsiliejimą užrašyta Joelio pranašystėje bei Apaštalų darbuose. Šventoji Dvasia ir mūsų dienomis kalba per regėjimus bei sapnus, kad mes būtume gabūs atlikti gerus darbus, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti (Ef 2, 10). Sapnai, kuriuos atsiunčia Dievo Dvasia, gali būti labai ryškūs ir paliekantys gilų įspūdį. Kai kurie žmonės liudija, jog per sapnus buvo perspėti atsikratyti nuodėmių ir gavo paraginimą priimti Jėzų kaip savo Viešpatį bei Gelbėtoją. Kiti tikintieji per sapnus sulaukia padrąsinimo, trečiuosius Šventoji Dvasia per sapnus gali paskatinti melstis dėl konkrečių asmenų išgelbėjimo.

Ketvirtasis Dievo vedimo metodas byloja, jog Viešpaties Dvasia veda mus per laisvai priimamus išmintingus sprendimus. „Sprendimų priėmimas yra svari Dievo vedimo dalis. Tai, kad nėra ypatingų Dievo vedimo požymių (regėjimų, sapnų ar kitokių aplinkybių), dar nereiškia, jog negalima imtis jokio veiksmo. Turėdami tinkamus santykius su Dievu, galime nuspręsti patys, ir mums nereikia bijoti, kad šitaip pažeisime Dievo autoritetą“ , - pažymi knygos „Būti žmogumi“ autoriai. Labai svarbu, kad tikintieji nepriimtų skubotų sprendimų. Kartais apsispręsti reikia greitai, tačiau dažną kartą pasielgsime išmintingai, jei leisime Viešpačiui Dievui kokiu nors objektyviu būdu apreikšti savo valią.

Kodėl kartais neatpažįstame Šventosios Dvasios vedimo?

Garsus teologas James I. Packeris išskiria šešias kliūtis, trukdančias tikintiesiems atpažinti Dievo Dvasios vedimą. Pirmoji kliūtis, arba pirmoji spąstų rūšis, yra ta, jog krikščionys nenori galvoti. Jie trokšta, jog Dievas savąja Dvasia antgamtiniu būdu vestų juos, bet Dievo žodžio apmąstyti nenori. Jei išmintingi būtų, apie tai pagalvotų ir suprastų (Įst 32,29), - mokoma Pakartoto Įstatymo knygoje.

Kita kliūtis -tai mūsų „nenoras pažvelgti į ateitį ir įvertinti skirtingų pasirinkimų ilgalaikes pasekmes“ , - pažymi J. Packeris. Kelių ėjimų į priekį apmąstymas yra nuostabi priemonė, padedanti teisingai pasirinkti gyvenimo kelią.

Trečia teologo įvardinta kliūtis liudija tai, jog esama nemažai krikščionių, kurie nenori klausyti patarimų. Šventasis Raštas nuolat pabrėžia, kad tikinčiajam reikalingi patarimai. Kvailo žmogaus kelias jam pačiam atrodo teisingas, o išmintingas žmogus klauso patarimo (Pat 12,15). Tik pasipūtėliai ir nebrandūs krikščionys, priimdami svarbiausius sprendimus, apsieina be patarimų. Visuomet verta pasiklausti nuomonės tų, kurie geriau už mus išmano Bibliją, ir mato, kokiomis dovanomis esame apdovanoti.„Ir net jei galų gale pasielgsime ne visai taip, kaip jie pataria, tik naudos turėsime, jei nuodugniai pasversime jų patarimą“ , - moko tikinčiuosius pamokslininkas James I. Packeris.

Ketvirta priežastis, trukdanti atpažinti Dievo valią, - tai nenoras suabejoti savimi. Būna gyvenime etapų, kai savyje neatpažįstame egoizmo, pagyrūniškumo, nuolaidžiavimo sau bei savęs išaukštinimo. Pasitaiko, jog kai kurie krikščionys šiuos dalykus supainioja su Šventosios Dvasios vedimu. Ypač dažnai tikintieji klysta, kai jausmai siejasi su įsimylėjimu bei seksu. Krikščionys turėtų išmokti melstis: Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį, išmėgink mane ir perprask mano mintis. Pažiūrėk, ar neinu klystkeliu, ir vesk mane amžinuoju keliu (Ps 139,23-24).

Penkta kliūtis yra mūsų nenoras skeptiškai pažvelgti į asmeninį žavesį. Kas savyje neatpažino glūdinčio išdidumo, tas negalės šių dalykų atpažinti ir kituose žmonėse. „Talentingas ir žavus žmogus, netgi ir sąmoningai suprasdamas apie tykantį pavojų ir mėginantis jo išvengti, dažnai to neišvengia, nes jį supantys krikščionys laiko jį angelu arba pranašu, jo žodžius vertina kaip Dievo vedimą ir aklai leidžiasi jo vadovaujami“, - pastebi James I. Packeris. Panašūs veiksmai nėra Dievo vedimas. Išskirtiniai žmonės nebūtinai klysta, bet jie ir nebūtinai turi būti teisūs. Tokius asmenis ir jų požiūrį reikia gerbti, bet jokiu būdu nereikia jų garbinti. Visa ištirkite ir, kas gera, palaikykite (1 Tes 5,21), - moko Šventasis Raštas.

Ir paskutinė kliūtis, kurią teologas James Packeris išskiria, tai visų mūsų nenoras laukti. Psalmėse daugybę kartų sakoma: Lauk Viešpaties. Į šį paraginimą reiktų įsiklausyti kiekvienam krikščioniui, nes Viešpats Dievas dažną sykį mus priverčia laukti. Jis neskuba kaip mes, o veda mus mažyčiais žingsneliais. „Reikia laukti Viešpaties, t. y. tiesiogine prasme laukti, kol Dievas ims veikti“ , - moko JAV teologai R. Macalay ir J. Barrs. Protas gali nepriimti Dievo apreiškimų, bet kai jis yra atnaujintas Dievo žodžiu, krikščionys atpažįsta, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia (Rom 12, 2).

Ilgesnį laiką gyvenant su Dievu kiekvienam iš mūsų tikrai pavyks išlavinti dvasinę klausą ir sugebėti atpažinti Dievo vedimą. Jeigu Šventajai Dvasiai neprimesime savo valios, Ji prakalbės savu laiku ir ves mus mums priimtinu būdu. Visų geriausia laukiant atsakymo iš Dievo užimti neutralią poziciją. Jei elgiamės priešingai, Dievo Dvasios „vedimas“ bus tik mūsų sąmoningas asmeninis troškimas, ir tuo apgaudinėsime pačius save.

Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai (Rom 8, 14), - tai rašydamas apaštalas Paulius patvirtina, jog kiekvieną Dievo vaiką veda Šventoji Dvasia. Kodėl ne visi krikščionys paklūsta Šventajai Dvasiai? Liūdna pripažinti, tačiau ne visi tikintieji trokšta girdėti Jėzaus balsą ir pagal Dievo valią keisti savo gyvenimą. Tačiau mes būkime tie, kurie ieško Šventosios Dvasios artumo ir Jos vedimui nuolankiai paklūsta. Būkime Viešpačiui Jėzui dėkingi už tai, ką Jis dėl mūsų ant kryžiaus atliko, ir džiaukimės, jog Šventoji Dvasia visuomet lieka su mumis. Jeigu Šventąja Dvasia visiškai pasitikėsime, Ji žingsnis po žingsnio ves mus amžinybės keliu į dangiškąją šlovę.

***
LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. BIBLIJA: Senasis Testamentas, Naujasis Testamentas. Vilnius: „Tikėjimo žodis“, 1999. 1285 p.
2. MACALAY, Ranald. BARRS, Jerram. Būti žmogumi: dvasinio gyvenimo prigimtis. Šiauliai: „Nova Vita“, 2000. 151 p.
3. PACKER, James I. Vesk mus, Dieve: [žiūrėta 2015 m. gegužės 7 d.]
<http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-774.htm>
4. STOTT, John. Šiuolaikinis Krikščionis. Vilnius: „Tikėjimo žodis“, 2009. 414 p.
5. LAHAYNE, Holger. Pneumatologijos paskaita, EBI, 2015 m. balandžio 11 d.
6. КОЗОГОРСКИ Милош. Как быть водимым Духом Божьим. Триуфальный центр веры, 2010. 252 с.
7. ПАШ, Рене. Святой Дух: Его сущность и действие. Миссия Вестник мира, 1995. 150 с.
8. ЩУЛЬЦ, Реимар. Призыв к покаянию: жить согласно голосу Божьему. [žiūrėta 2015 m. balandžio 27 d.] Prieiga per internetą:<http://www.schultze.org/rus267pdf.pdf>