Ne žmogus sukūrė Dievą, bet Dievas - žmogų. Todėl Dievas žmogui reikalingas. Ir iki Kristaus žmonija apgraibomis ieško Dievo, tačiau kelio pas Jį nesuranda. Kol Dievas pats ateina pas ją Kristuje Jėzuje.
Tuomet jau nebereikia spėlioti, koks yra Dievas, užtenka įsiskaityti į evangelijų istorijas ir įsižiūrėti į Jėzų - „Kas matė mane, matė Tėvą,“ - sako Jis (Jn 14, 9). Kristuje Dievas apreiškė save ir nurodė kelią. Jėzus nedviprasmiškai sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6).
Galima ir toliau klaidžioti bei susikurti savo tikėjimo arba netikėjimo religiją, tačiau, ar verta? Ji nenuves pas Dievą, nedovanos amžino gyvenimo, nepripildys Šventąja Dvasia. Visa tai dovanoja tikėjimas Jėzumi.
„Šlovė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė ir palankumas žmonėms!“ (Lk 2, 14). Gimus Išganytojui, šis gyriaus posmas iš angelų giesmės įvardija tą perskyrą, apie kurią kalbame - iki ir po Kristaus. Iki Jo žmonių nuodėmės šaukėsi Dievo rūstybės. Po Kristaus permaldaujantis Dievo Sūnaus kraujas šaukiasi pasigailėjimo ir išteisinimo. Ramybė žemėje ir Dievo palankumas tapo prieinami visiems.
Mūsų neramiame pasaulyje ramybė tampa neįkainojama. Kaip nusipirkti ramybę? Kiek ji kainuoja? „Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne kaip pasaulis duoda, Aš jums duodu,“ - sako Jėzus (Jn 14, 27). Šiame pasaulyje užgimusi ramybė mūsų sielos nenumaldys, kad ir kiek ji bekainuotų. Augustinas neklydo, išpažindamas „Tu sukūrei mus sau, o Dieve, tad mūsų sielos nerimsta, kol nesuranda ramybės tavyje.“
Įstabu, kad žinia apie Dievo palankumą ir ramybę buvo skirta ne tik Betliejaus piemenims, bet visiems žmonėms - po Kristaus. Nežemiška Dievo malonė ir ramybė skirta ir mums. Nes, pasak apaštalo Pauliaus, „atėjęs Kristus skelbė taiką jums, kurie buvote toli, ir tiems, kurie buvo arti (Ef 2, 17).
Atskiro žmogaus, kaip ir žmonijos gyvenimą, Dievas trokšta padalinti į dvi dalis - iki ir po Kristaus. Į šį pasaulį ateiname be Jo, tačiau išeiti turime su Kristumi. Mūsų gyvenimo kalendoriuje kažkur turi atsirasti ši išganinga perskyra - asmeninės Kalėdos. Jėzus turi gimti mano gyvenimo tvarte, idant jį išvalytų ir perkeistų. Tuomet pildosi apaštalo Pauliaus žodžiai: „Taigi, jei kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas sena - praėjo, štai visa tapo nauja“ (2 Kor 5, 17).
Kodėl šios Kalėdos negalėtų tapti tavo asmeninio susitikimo su Viešpačiu ir Jo gimimo tavo širdyje diena? Dievas padarė tiek daug, kad kalėdinis stebuklas įvyktų. O tau tereikia tikėjimu priimti Dievo dovaną - Jėzų Kristų, atgailauti dėl savo nuodėmių ir išpažinti Jį savo gyvenimo Viešpačiu. Apaštalo Jono lūpomis Viešpats kalba: „Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (Apr 3, 20).
Ar atversi savo širdies duris neįkyriai Beldžiančiam? Jei kalėdoti, tai tik su Juo.
_64x64_9de.jpg)
