Kalno pamokslo palaiminimai

Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie Jo priėjo mokiniai. Atvėręs lūpas, Jis ėmė mokyti: „Palaiminti vargšai dvasia, nes jų yra dangaus karalystė. Palaiminti, kurie liūdi, nes jie bus paguosti. Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę. Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisumo, nes jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais.Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisumo, nes jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus šmeižia ir persekioja bei meluodami visaip piktžodžiauja. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes didelis jūsų atlygis danguje. Juk lygiai taip persekiojo ir iki jūsų buvusius pranašus“ (Mt 5, 1-12).

Anuomet, sakydamas Kalno pamokslą, Viešpats jį pradėjo nuo palaiminimų. Aštuoni palaiminimai atskleidė krikščioniško charakterio įvairiapusiškumą, brandaus krikščionio (arba Kristaus mokinio, Dangaus karalystės piliečio) paveikslą. Būtų klaidinga manyti, kad pavienis krikščionis gali džiaugtis vienu iš Viešpaties paminėtų charakterio savybių: pavyzdžiui, jis yra alkstantis, bet romumo dovanos tarytum neturi. Arba, pavyzdžiui, jis pripažįsta, jog yra vargšas, tačiau nejaučia pašaukimo alkti tiesos ar tuo labiau kentėti dėl teisumo. Teisinga būtų sakyti, kad atskiri palaiminimai atskleidžia daugiabriaunį krikščionio charakterio  vaizdą.

Taip pat klaidinga būtų manyti, kad šiame pamoksle Viešpats kalba apie ypatingiems krikščionims būdingas savybes, kurios eiliniams mirtingiesiems nėra pasiekiamos. Galbūt dykumų vienuoliai ar prieš šimtmečius gyvenę šventieji, ilgai ir sudėtingai siekę tobulumo, tegalėjo pasiekti tokį dvasingumą, o mums apie jį geriausiu atveju tereikėtų pasvajoti. Anaiptol, Viešpats kreipiasi į mokinius, kurie užkopė į kalną klausytis Jo pamokslo. Tai tokie pat silpni ir riboti žmonės, kaip tu ir aš. Tokiems ir skirtas šis pamokslas, raginantis siekti Jėzaus Kristaus palaiminimo.

Verta būtų pridėti, kad Kristus kalba apie palaimintas dvasines savybes. Alkstantis ar vargšas neturėtų būti tiesiogiai suprantamas kaip gurgiančiu pilvu vaikštantis ar ekonomiškai netvirtai ant kojų stovintis tautietis. Kartais mes, krikščionys, supaprastiname ir nuvertiname Evangelijos žodį, žadėdami kiekvienam pinigų stokojančiam ir dėl to nuliūdusiam žmogui Viešpaties palaiminimus. Deja, Viešpaties žodis kalba ne apie mūsų ekonominio gyvenimo atstatymą, bet apie sielos išganymą.

Tad trumpai apžvelkime Kristaus išvardintus palaiminimus.

Vargšai dvasia

Palaiminti vargšai dvasia, nes jų yra dangaus karalystė.

Kas yra tie vargšai dvasia? Ar tai kultūros stokojantieji ir mažiau raštingi visuomenės nariai? Evangelijos perspektyvoje tai yra dvasiškai bankrutavę žmonės, suvokę, kad jie patys savo pastangomis negali pasikeisti ir tapti tinkami stovėti Dievo akivaizdoje. Ir šie žmonės nėra kokie ypatingai Dievo ir visuomenės nubrėžtoms normoms prasižengę asmenys. Dvasiškai bankrutavęs yra kiekvienas žmogus - tai atskleidė Įstatymas. Tad vargšas dvasia yra tas, kuris pripažįsta apgailėtiną savo dvasios būklę ir žengia pirmąjį žingsnį Dangaus karalystėje. O gerai apie save mąstantys, save turtingais laikantys žmonės yra nutolę nuo Dievo ir Jo karalystės.

Liūdintys

Palaiminti, kurie liūdi, nes jie bus paguosti.

Pasikartodamas pasakysiu, jog Kristus kalba ne apie liūdesį, kuris kyla dėl vienų ar kitų gyvenimo aplinkybių, ir net ne apie gedėjimo liūdesį. Tai nuliūdimas, kurį sukelia atgaila. Tai - liūdesys, kurį žmogaus sieloje kaip miegantį milžiną pažadina Tiesos žodis ir Šventosios Dvasios tiesą atskleidžiantis liudijimas mūsų sąžinei. Tai dvasios apsunkimas, suvokus, kokia baisia nuodėme esame susiteršę ir kokia slegiančia kaltės našta esu varginamas dėl savo nuodėmingumo.

Dar Senajame Testamente Viešpats yra pažadėjęs, kad paguos savo tautą. Tad Kristus teigia, jog liūdintys dėl savo nuodėmių sulauks dieviškos paguodos.

Romieji

Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę.

Romumas mumyse pasireiškia tuomet, kai mes išmokstame pirmąsias Viešpaties palaiminimų pamokas. Pripažinę savo dvasios vargą ir liūdėdami dėl tokios apgailėtinos savo dvasinės būklės, mes tampame romūs. Mes nesitikime, kad Dievas dar gali į mus žvelgti palankiai, mes be pretenzijų žvelgiame į kitus žmones, visiškai nesitikėdami, kad jie, su tokiu nusidėjėliu kaip aš, elgsis kaip su ypatingu ir vertu didžiausios pagarbos.

Romus tikintysis nustemba, jog Dievas į jį žvelgia palankiai netgi tuomet, kai jį slegia tokia didžiulė nuodėmė ir kaltė. Tad romusis nustoja kovoti, bet nusižemina ir švelniai elgiasi su kitais. Ir tai nėra tik dar viena veidmainystės forma, bet tikras ir realistinis savęs vertinimas.

Alkstantys ir trokštantys teisumo

Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisumo, nes jie bus pasotinti.

Šis Viešpaties palaiminimas atskleidžia, kad tikėjimo prigimtis nėra tik dvasinė introspekcija, savistaba bei liūdesys. Tikėjimas pažadina ne tik gilų liūdesį ir viską iš naujo persveriantį vertybių perkainavimą, bet taip pat nukreipia žmogaus energiją teisinga linkme. Pažadintas tikintysis, anot Viešpaties, ima trokšti tiesos - kaip gimęs kūdikis motinos pieno. Prabudusi sąžinė siekia gėrio, kilusio iš Aukštybių, vertybių, kurios skamba Evangelijoje, įkūnijimo. Tad tikėjimo prigimtis visuomet turi energingą ir veržlią prigimtį. Kristaus mokinio žvilgsnis visuomet nukreiptas į priekį, į ateitį. Dvasios sustabarėjimas laukia tų, kurie dienas leidžia aptardami praeities dalykus, nustoję žvelgti į ateitį ir džiaugiasi tik praėjusiųjų dienų laimėjimais ir atradimais.

Gailestingieji

Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo.

Gailestingumas nėra dieviškoji malonė. Tad gailėdamiesi žmogaus mes negalime nuimti nuo jo pečių kaltės naštos, tačiau pasigailėdami galime palengvinti jo sunkią naštą, pagelbėti į bėdą pakliuvusiems žmonėms. Kadangi Dievas yra gailestingas, tad tokie privalo būti ir Karalystės vaikai. Dangiškos savybės turi atsiskleisti ir žemiškuosiuose Dangaus karalystės vaikuose.

Verta pastebėti, kad Viešpats nepasako, kieno atžvilgiu gailestingumas turi būti rodomas. Kristus siekia, kad krikščionys gailestingumu apsirengtų kaip rūbu, kad gyventi ir elgtis gailestingai su šalia esančiais žmonėmis būtų jų nuolatinis apsisprendimas.

Tyraširdžiai
Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą.

Vokiečių reformatorius Martynas Liuteris yra pasakęs, jog suodžiais ir purvais aplipęs, prasmirdęs žmogelis Dievo akyse gali būti tyrut tyrutėlis. Jei tik jis apmąsto Dievo žodį ir jam paklūsta. Nes dar Senojo Testamento metu Dievas yra pasakęs, jog Jis žvelgia į žmogaus širdį, o ne į išorę. Tad Dievas siekia, kad žmogus ne rituališkai apsivalytų ir jo religingumas remtųsi ne išoriniais pasirodymo siūlais, bet vidinio ryšio ir bendravimo su Dievu pagrindu.

Tad tyraširdis žmogus yra tas, kuris nieko neslepia nuo Dievo ir nuo savo artimo. Tai ne dviveidis žmogus, kuris slepiasi už pamaldumo kaukių, kurdamas įspūdį ir gyvendamas veidmainio gyvenimą. Toks žmogus, net jei laiko save tikinčiuoju, neregės Dievo, nes būdamas suktas ir nenuoširdus paklysta savo paties širdies labirintuose.

Taikdariai

Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais.

Dažnai konfliktų priežastis yra mūsų veidmainiškumas bei siekis kitais pasinaudoti, tad Kristus kviečia savuosius mokinius būti taikdariais. Taikdarystė yra dieviškas dalykas. Pirmiausia, krikščionys yra dangiškos taikos skelbėjai - jie skelbia taiką su Dievu. Dievas nori atleisti žmonėms jų nusižengimus, priimti žemės sūnus ir dukras kaip savuosius vaikus, juos priglausti savo tėviškomis rankomis. Kova tarp žemės ir dangaus baigėsi, kai Kristus buvo paaukotas ant kryžiaus. Šios žinios skelbimas yra didžioji taikdarystės misija.

Taikdarystė apima ir kasdienį socialinį krikščionių gyvenimą. Nors konfliktai neišvengiami, tačiau Kristaus mokiniai niekada neturėtų kelti kivirčų ar konfliktų. Priešingai, Viešpats pašaukė tikinčiuosius vytis ramybę ir siekti santaikos su visais.

Persekiojimai dėl teisumo

Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisumo, nes jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus šmeižia ir persekioja bei meluodami visaip piktžodžiauja. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes didelis jūsų atlygis danguje. Juk lygiai taip persekiojo ir iki jūsų buvusius pranašus.

Tačiau, kad ir kokias pastangas dėtume, siekdami taikos, kai kurie žmonės taip ir liks mums priešiški. Viešpats sako, jog palaiminti tie, kurie yra persekiojami dėl teisumo bei dėl Jo vardo. Viešpats palaimintais vadina ne tuos, kurie sulaukia priešiškumo dėl asmeninių savybių, silpnybių ar ydų. Kartais  krikščionims tenka ištverti išmėginimus dėl Viešpaties asmens, Jo mokymo ir ištikimybės Jam. Kai kenčiame kaip krikščionys neturėtume nuliūsti ar pradėti savęs gailėtis, veikiau, kaip Viešpats ir sako, džiaukimės. Nes tai patvirtinimas, kad judame teisinga kryptimi, nes lygiai taip persekiojo ir senuosius pranašus.

Pabaigai

Apžvelgtos Kristaus vertybės prieštarauja visuotinai priimtoms pasaulio vertybėms ir normoms. Tad būdami Kristaus mokiniais privalome iš naujo įvertinti ir perkainoti savąsias vertybes. Turime atsakyti sau į klausimą, kieno balso mes klausome.


Pamokslas parašytas remiantis J. Stotto Kalno pamokslo aiškinimu.
Iš asmeninio tinklaraščio http://pastoriaus.blogspot.com