.jpg)
Artėjančios Velykos kiekvienam turėtų priminti Kristaus kančią, mirtį ir prisikėlimą iš mirusiųjų. Šie istoriniai įvykiai yra vienintelė kiekvieno žmogaus viltis, galvojant apie susitaikymą su Kūrėju ir neišvengiamą žemiško gyvenimo pabaigą. Suprantu, jog daugelis nesutiks su tokiu teiginiu, bet tai nekeičia tikrovės. Jei būtų kitaip, jei žmonės galėtų kaip nors kitaip susitaikyti su Kūrėju, Jėzus nebūtų gimęs, gyvenęs, kentėjęs, miręs ir prisikėlęs iš mirusiųjų, Jo kančia neturėtų prasmės.
Kodėl ji turi prasmę?
Į šį klausimą savo laiške Romos miesto tikintiesiems atsako pirmame amžiuje gyvenęs žmogus, vardu Paulius. Jo žodžiai „Aš nesigėdiju Evangelijos, nes ji yra Dievo jėga išgelbėti kiekvienam, kuris tiki“ (apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams 1 skyriaus 16 eilutė) gali pasirodyti keisti. Kodėl kas nors turėtų Evangelijos gėdytis?
Visų pirma todėl, kad Evangelija parodo mums, ko nenorime matyti – ji atskleidžia mūsų nuodėmingumą, mūsų blogį. Ji pasakoja apie gėdingą Dievo Sūnaus mirtį už mūsų nuodėmes. Tai mes Jį nukryžiavome, bet visais įmanomais būdais bandome įrodyti sau ir kitiems, jog arba to iš viso nebuvo, arba tai padarė kažkokie išgamos. Mes nusiteikę taip noriai tikėti, kad iš prigimties esame geri žmonės, jog žinia, įvardijanti tikrąją mūsų padėtį, mums atrodo gniuždanti ir nešanti neviltį. Nors kiekviename žingsnyje mūsų blogis bado akis, nė už ką nenorime pripažinti, kad esme padėtyje, iš kurios savo jėgomis išsivaduoti niekaip negalime. Pirma mintis, išgirdus Evangelijos žinią, dažnai būna tokia: Dievo Sūnaus mirtis ant kryžiaus – nesąmonė. Koks save gerbiantis žmogus gali klausyti tokios žinios: visagalis Kūrėjas tapo žmogumi ir leidosi nužudomas labiausiai žeminančiu būdu kaip niekingiausias nusikaltėlis vietoj mūsų, nes tai mes buvome verti tokios bausmės? Negi mums reikalingas gelbėtojas? Negi patys negalime išspręsti savo problemų? Negi iš tiesų esame taip beviltiškai sugedę, jog tik Dievo Sūnaus mirtis vietoj mūsų gali ištraukti mus iš beviltiškos padėties? Kodėl kitų tautų dievai prastesni už Evangelijos Dievą? Turime savo dievus ir mums nereikia svetimų dievų. Save gerbiantis dievas niekada neleis taip su savimi elgtis. Tautų dievai į žmones žiūri kaip į niekingus mirtinguosius. Negi tai dieviška – nusileisti iki tapimo žmogumi ir dar aukoti save už žemės kirminus?
Begalė žmogiškos puikybės pagimdytų klausimų, bandančių Evangeliją – gerąją Dievo naujieną – paversti pasitikėjimą savimi praradusių menkų žmonių viltimi. Žinia apie Dievo siųstą Gelbėtoją kertasi su visa žmogiškos pasaulėžiūros logika. Tačiau kaip rasti išeitį, nepripažįstant padėties, kurioje esame, nesuprantant, ką reiškia nuodėmė, ką padarė mūsų pirmieji protėviai ir kaip tai paveikė visus jų palikuonis, kokias pasekmes atnešė tikėjimas melu?
Kristaus kančia bei mirtis parodo, kokioje aklavietėje atsidūrėme patikėję melu, ir atskleidžia neišmatuojamą Kūrėjo meilę. Nė vienas Kristaus amžininkas, net ir patys artimiausi Jėzaus mokiniai nesitikėjo tokios Jo gyvenimo žemėje pabaigos. Kai Jėzus jiems sakydavo, kad bus suimtas, paniekintas ir nužudytas, jie nesuprasdavo Jo žodžių. Visa Izraelio tauta nesuprato pranašysčių, skelbiančių Kristaus kančią, mirtį ir prisikėlimą. Izraelitai – Abraomo palikuonys, Dievo tauta, žmonės, kurie ilgus amžius garbino Visatos Kūrėją, nesuvokė pagrindinės Šventųjų Raštų minties: Kūrėjas nusprendė sukurti žmogų pagal savo atvaizdą ir dar prieš pasaulio sukūrimą numatė būdą, kaip tai įvykdys. Žmonės atsilieps į Jo meilę, kurią pažins iš Jo pasiaukojimo, ir pasitikėdami Juo artimai bendraus su savo Kūrėju, tapdami panašūs į Jį.
Norint eiti Kūrėjo nutiestu keliu, visų pirma tenka pripažinti padėtį, kurioje esame. Mes nusisukome nuo Kūrėjo ir vietoj Jo ėmėme garbinti kūrinius, patikėjome, kad patys, būdami riboti, savarankiškai galime nuspręsti, kas yra gera, o kas bloga, savo pateisinimui sugalvojome daugybę gudrių prasimanymų, panašių į gerai žinomus posakius: „visi keliai veda pas Dievą“, „svarbu būti geru žmogumi“ bei „visos religijos kalba apie tą patį“. Viena baisiausių nusisukimo nuo Kūrėjo pasekmių – melas tapo mūsų gyvenimo pagrindu, ir mes nebematome bei nepripažįstame savo padėties beviltiškumo. Galvojame, jog užtenka žinoti Dešimt Dievo įsakymų, paviršutiniškai kai kuriuos iš jų vykdyti, ir Kūrėjas turėtų būti mumis patenkintas. Žiūrėdami į Kristaus auką, esame linkę apie ją įvairiai samprotauti, net atvirai šaipytis arba padaryti iš jos religinį stabą, nepripažindami ir netikėdami, jog šia auka iš tiesų esame sutaikyti su savo Kūrėju, kad būtent tikėdami Kristaus kančia, mirtimi bei prisikėlimu gimstame į nepažintą tikrovę – Dievo karalystę. Tereikia nusižeminti ir patikėti Dievo atliktu darbu.
Jeigu patys savo jėgomis galėtume išsivaduoti iš mus pavergusio melo, jei galėtume paklusti tiesai ir elgtis neperžengdami gyvenimo dėsnių, Kristaus aukos tikrai nereikėtų. Tačiau tiesa yra tokia – tam, kad būtume išgelbėti, būtinai reikia Jo mirties ir prisikėlimo. Kristaus kančia bei mirtis – Nekaltojo pasiaukojimas už kaltuosius, Jo prisikėlimas – naujas gyvenimas, suteiktas Juo patikėjusiems. Jėzus tapo toks kaip mes, kad mes būtume tokie kaip Jis.
Kai pripažįstame savo beviltiškumą ir atsiveriame gelbstinčiam Kūrėjo gerumui, po atgailos skausmo aptinkame tikėjimo prisikėlimu džiaugsmą. Juk neįmanoma, kad neskaudėtų, kai pradedi suprasti, jog savo pažiūromis ir gyvenimo būdu prisidėjai prie gėdingos nekalto žmogaus mirties – prie Dievo Sūnaus nukryžiavimo.
Tam norisi prieštarauti kartu su apaštalu Petru. Kai Jėzus, būdamas žemėje, kalbėjo pasekėjams apie būsimą savo gyvenimo pabaigą, apaštalas Petras bandė Jį sudrausti, sakydamas: Jokiu būdu, Viešpatie, Tau neturi taip atsitikti! (Evangelijos pagal Matą 16 skyriaus 22 eilutė). Apaštalas tuo metu nesuprato, kad žeminanti Jėzaus mirtis yra vienintelis būdas išsipildyti Dievo per pranašus duotiems pažadams ir nuodėmės subjaurotiems žmonėms per tikėjimą Kristaus atliktu darbu būti sugrąžintiems į dievišką gyvenimą.
Supratę, kodėl Kristus turėjo mirti, patyrę atgailos liūdesį ir skausmą, su nuostaba aptinkame tai, apie ką negalėjome net pasvajoti – atleidimo džiaugsmą. Vien tai, kad visos nuodėmės atleistos, – stulbinančiai didinga! Teisingas nuosprendis už mūsų nedorybę įvykdytas Kristui. Tačiau tai – tik pradžia. Po kančios ir mirties ateina prisikėlimas. Tai nėra tik praeities įvykis. Kartu su Kristumi naujam gyvenimui Kūrėjas prikelia kiekvieną tikintįjį. Apaštalas Paulius šią tiesą užrašė tokiais žodžiais: Ir jūs buvote mirę nusikaltimais ir nuodėmėmis, kuriuose kadaise gyvenote pagal šio pasaulio būdą, paklusdami kunigaikščiui, viešpataujančiam ore, dvasiai, kuri dabar veikia neklusnumo vaikuose. Tarp jų kadaise ir mes visi gyvenome, sekdami savo kūno geiduliais, vykdydami kūno ir minčių troškimus, ir iš prigimties buvome rūstybės vaikai kaip ir kiti. Bet Dievas, apstus gailestingumo, iš savo didžios meilės, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, atgaivino kartu su Kristumi, – malone jūs esate išgelbėti, – kartu prikėlė ir pasodino danguje Kristuje Jėzuje, kad ateinančiais amžiais savo gerumu parodytų mums beribius savo malonės turtus Kristuje Jėzuje (Apaštalo Pauliaus Laiško efeziečiams 2 skyriaus 1–7 eilutės).
Tikėjimą Kristaus mirtimi už mūsų nuodėmes ir prisikėlimu iš mirusiųjų apaštalas įvardina kaip žmogaus prisikėlimą iš dvasinės mirties – tos beviltiškos padėties, kai žmogus tiki melu. Kai ši tiesa pasiekia mūsų širdis ir mintis, sielą užlieja nenusakomas džiaugsmas.
