Kartą prie Galilėjos ežero

Evangelijos pagal Joną 6 skyriuje užrašyta istorija apie duonos padauginimą atskleidžia mūsų Viešpaties jautrumą, rūpestingumą ir meilę žmonėms. Jėzui pagailo paskui Jį vaikščiojusių žmonių ir Jis norėjo juos pamaitinti. Tačiau šis įvykis parodo ir tai, jog žmonėms nereikėjo artimo, širdies santykio su Viešpačiu, jie žavėjosi tik Jo daromais stebuklais...

Jėzus pasitraukia

Kilus didelei įtampai tarp Jėzaus ir žydų, Viešpats Jėzus pasitraukė – išėjo į Galilėją (Jn 6, 1). Jei įdėmiai skaitome Evangeliją pagal Joną, pastebėsime, kad Jėzaus tarnavimą tarsi galima suskirstyti į du etapus: iki Jeruzalėje kilusios įtampos ir po pasitraukimo į Galilėją. Štai 2 skyriuje matome, kad Jėzus tarnauja Galilėjos Kanoje, kur vandenį paverčia vynu, o po to eina į Jeruzalę – čia apsilanko šventykloje, per Paschos šventę padaro daug stebuklų, pasikalba su Nikodemu, bet vėliau iš Judėjos pasitraukia. Tačiau po duonos padauginimo ir pokalbio su minia, apie kuriuos rašoma 6 skyriuje, Jis vėl grįžta į Jeruzalę (7 sk.).

Kodėl Jėzus pasitraukia nuo Jį sekusios minios? Ar Jis bijo? Viena vertus, Jėzus nelaikė sėkme to, kad Jį sekė minios, nes matė, kad kai kurie žmonės įtikėjo tik dėl Jo daromų stebuklų (Jn 2, 22–25). Kita vertus, tarp Jo ir fariziejų kilusi įtampa vargino, todėl, galima sakyti, kad Jėzui tiesiog reikėjo pailsėti. Skaitydami Evangeliją pastebėsime, kad tokie Jėzaus pasitraukimai ir sugrįžimai buvo susiję su pranašystėmis apie Jėzaus likimą ir išryškino žydų tamsumą – kad jie visiškai nepažįsta Dievo, kuriam manėsi tarnaują. Įtampa visą laiką didėjo, kol atėjus laikui ir sinedriono nariams nusprendus Jėzus bus paaukotas vardan tautos (Jn 11, 49–50).

Taigi ir mums sprendžiant konfliktines situacijas neverta skubėti, kad per neapdairumą ar asmenines ambicijas nesugriautume Dievo darbo. Kartais įtampai sukilus reikėtų tiesiog atsitraukti, vieniems nuo kitų pailsėti, tačiau stengiantis neįsižeisti, neįsileisti nuoskaudų ar pykčio, nes ne viską mes žinome ir suprantame.

Minios siekiai

Jeruzalę ir vietą, kurioje Jėzus padaugino duoną, skiria 80 km, tad eidamas pėsčiomis Jėzus galėjo užtrukti apie tris dienas. Galilėjos, arba Tiberiados, ežero ilgis apie 21 km, plotis 13 km, o kranto ilgis apie 51 km. Tai žemiausiai pasaulyje esantis gėlavandenis ežeras, maitinamas daugybės požeminių versmių ir iš Golano aukštumų atitekančių upių, viena iš kurių yra Jordano upė. Ežero apylinkės nuostabios – kalvotuose ir lygumų krantuose augo vešli žolė (Jn 6, 10). Todėl vieta, kurioje Jėzus tąkart apsistojo, atrodė, tiko poilsiui ir atgaivai, ieškant sielos ramybės ir norint patirti Dievo artumą, bet Jėzus ir čia negalėjo pailsėti. Skaitome, kad paskui Jėzų sekė gausi minia – apie 5 000 vyrų. Kiti evangelistai mini, jog su tais vyrais buvo ir moterų bei vaikų. Taigi kalno papėdėje susėdo didžiulė, nuvargusi minia.

Kodėl žmonės ėjo paskui Jėzų? Kodėl jie, net ir kęsdami didžiulį nuovargį, norėjo būti prie Jo? Kas juos traukė? Apaštalo Jono pateikiamas atsakymas kiek netikėtas ir verčiantis susimąstyti: Jį lydėjo gausi minia, nes žmonės matė stebuklus, kuriuos Jis darė ligoniams (Jn 6, 2). Taigi paskui Jėzų žmonės sekė, nes matė stebuklus... Tačiau tai nėra tikėjimas. Ne to Jėzus tikėjosi iš Jį sekusių žmonių, ne to Jis tikisi ir iš mūsų.

Bendraudamas su Nikodemu, Jėzus kalbėjo apie atgimimą iš Dvasios, kurio reikia, kad būtum išgelbėtas, kad patektum į Dangaus karalystę, ir tikėjimą Jėzumi kaip tobulu ir nekaltu Žmogaus Sūnumi, paaukotu už žmones, pakabinant Jį ant medžio – nukryžiuojant (Jn 3, 14–15).

Prie šulinio Jėzų sutikusi samarietė pažino Jį kaip Kristų, o miesto žmonės vėliau sakė: Mes patys išgirdome ir žinome, kad Jis iš tiesų yra Kristus, pasaulio Gelbėtojas (Jn 4, 42). Žmones žavi stebuklai, kuriuos daro Jėzus, o Jis nori, kad tikėtume Jį kaip savo Gelbėtoją ir Mesiją – Dievą, kuris nusižemino ir tapo žmogumi, kuris mirė už mus bei prisikėlė, kad tikintiesiems dovanotų amžinąjį gyvenimą.

Visgi ir tais, ir šiais laikais žmonės dažnai seka paskui Jėzų dėl Jo darbų, o ne todėl, kad Jis yra jų Viešpats, kviečiantis į artimą bendrystę, draugystę per tikėjimą. Jėzus miniai sakė: Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs ne todėl, kad matėte ženklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties (Jn 6, 26).

Kaip patogu atsakomybę už savo gyvenimą perkelti ant Jėzaus pečių: jei ko nors neturi ar ko trūksta – „Jėzau, duok, daryk, vesk, laikyk ir t. t.“ Taip mes pradedame Jam viešpatauti ir nurodinėti, ką Jis turėtų padaryti dėl mūsų, mums ir dėl kitų. Taip murmėdami, būdami nuolat nepatenkinti, nes nematome antgamtinių dalykų ir tampame panašūs į senąją nepaklusnią, dykumoje klaidžiojusią tautą.

Kam mums Jėzus?

Ar mums reikalingas Jėzus? Manau, tai provokuojantis, bet neteisingas klausimas. Visų pirma turbūt reikėtų paklausti: kam mes reikalingi Jėzui? Nes juk jei nevykdysime Jo įsakymų, nemylėsime Jėzaus (Jn 14, 21), negalėsime būti Jo mokiniai, negalėsime tikėti, atgailauti, keistis ir neturėsime gyvenimo... Dievas yra Kūrėjas, esantis tobuloje Trejybės meilės bendrystėje, kuriam nieko netrūksta. Jis nieko nėra kūriniui skolingas, nes žmogus pats nusisuko nuo Kūrėjo ir pasidavė nuodėmės vergijon – amžinai kančiai, naikinančiai pasaulį ir žmoniją išradingu egoizmu (karais, prievarta, išdidumu, pasipūtėliškumu, melu, ištvirkimu ir t. t.). Žmogus, kaip negebantis nuodėmės kontroliuoti Kainas, kuris nužudė brolį, bet nepripažino savo kaltės, šį sugedimą įtvirtino visose egzistencijos srityse – ėmė laikyti save dievu, kaip, pavyzdžiui, Egipto faraonai. Žmogus viską pajungė sau, bet iš tiesų viskas yra Dievo (Pr 1 sk.). Kam Dievui toks kūrinys, kuris patenkintas savimi net pradeda Jam nurodinėti? Kartais, deja, panašių požymių galima pastebėti ir tikinčiųjų gyvenime...

Vis dėlto Jėzus kantriai rūpinasi žmonėmis, nors ne visi taps Jo mokiniais – kai kurie seks Jį tik dėl savanaudiškų tikslų, manydami galį pasinaudoti Viešpačiu. Jėzus nusižemina ir ieško paklūstančiųjų Jam per tikėjimą, kurie savo ištikimybe ir atsidavimu Jam parodytų, jog tikėti (pasitikėti) ir sekti Jėzumi, nes pažinai Jo meilę ir pats myli, yra įspūdingiausia, kas gali nutikti žmogaus gyvenime. Kūrėjas pažada žmogui išgelbėti jį iš nuodėmės savo kraujo auka ir tai įvykdo, pateikdamas mums pavyzdį, kaip turėtume gyventi, kad tamsoje skendintį pasaulį pasiektų nors spindulėlis šviesos ir meilės.

Jėzus ateina mums į pagalbą, kai mes esame silpni ar kenčiame (prisiminkime Jobo gyvenimą, apaštalų, kurie mirė dėl Jo, likimus). Ir nors ne visuomet tą kančią patraukia, bet Jis veikia, kad Jo valia mums išsipildytų ir nė vienas Jį mylintis nepražūtų. Branginkime tai, ką Jėzus padovanojo mirdamas už mus ir prisikeldamas – branginkime tą įsūnystę ir Tėvo globą, nusižeminkime po Jo galinga ranka, kad gyventume. Neparduokime savo „pirmgimystės“ Jėzuje teisių dėl išorinių dalykų, kaip Ezavas pardavė save teises už dubenį lęšių viralo, bet sekime Juo, širdimi ieškodami tiesos supratimo, kad atskirtume, kas Dievui patinka.

Meilė

Po Jėzaus paraginimo irtis į gilumą ir ten išmesti tinklus, Petras, drauge su kitais ištraukęs daugybę žuvų, nors prieš tai visą naktį vargo ir nieko nepagavo, suklupo prieš Jėzų, sakydamas: Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis! (Lk 5, 8). Tai – tikėjimo, branginančio artimus santykius, apraiškos. Petras, matęs daugybę stebuklų, bet vėliau suklupęs ir išdavęs Jėzų, būtų to neatlaikęs, jei prieš tai nebūtų savo širdyje sudužęs. Ko Jėzus, išeidamas pas Tėvą, ieškojo Petro širdyje? Jis norėjo įsitikinti, ar Petras vis dar Jį myli, todėl tris kartus uždavė tą patį klausimą: Ar myli mane? Skaitome, kad Petras atsakė: Viešpatie, Tu viską žinai. Tu žinai, kad Tave myliu. Tada Jėzus jam tarė: Ganyk mano avis  Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas, ir kitas tave perjuos ir ves, kur tu nenori (Jn 21, 17–18). Meilė ir atsidavimas Kristui, kai tikėti Juo tampa nenaudinga, ne savo valios ieškojimas įrodo tikrą mūsų širdies tikėjimą. Susimąstykime: kas bus, jei Dievas vieną ar kitą situaciją išspręs kitaip, nepadarydamas regimo stebuklo?

Jėzus, paaukodamas savo gyvybę, atvėrė, kiek šis pasaulis priešingas Dievui. Tik dėl Jo aukos mes galime džiaugtis gyvenimu. Tik mylėdami Jį, Juo pasitikėdami ir artimai bendraudami su Juo šiandien pakelsime visa, ko nesuprantame, ir pasieksime mums skirtą Amžinybės uostą. Murmėdami rodome, kad nepažįstame pasaulio, kuriame gyvename, kaip nepažįstame ir su mumis sandorą sudariusio Dievo.

Dievas niekada nelaužė savo pažado žmogui, tad būkime ištikimi ir mes. Neieškokime tik to, ką Jis gali padaryti, verčiau siekime pažinti Jį ir mokykimės pasitikėti Jo gera valia mums. Tuomet pamatysime ir tai, ko akis neregėjo, išgirsime tai, ko ausis negirdėjo, bet ką Viešpats yra paruošęs Jį tikintiems. Siekime visų pirma pažinti Jo meilę, kuri paslėpta Evangelijoje, kad deramai atsakytume į Jo kvietimą sekti paskui Jį. Tegul mūsų sekimą puošia užtikrintas pasitikėjimas Juo ir kasdienė atgaila, keičiantis į Jo atvaizdą ir pavidalą. Siekime, kad pasaulis pamatytų Dievo šlovę, matydamas mūsų pergales prieš kūniškumą, o kartais ir per kančią, kaip Jo valios numatyta. Ieškokime ir darykime tai, ką Jis laimina, o ne tai, ko norime mes.

Darius Šulskis – Alytaus „Tikėjimo žodžio“ bažnyčios pastorius