Sąžinės balsas

Pakalbėkime apie sąžinę. Patyrinėkime ją. Galbūt sąžinė yra jausmas? O gal sąžinė yra Dievo balsas žmogaus viduje? Sąžinės savybes bei sąžinės ryšius su kitais sielos gebėjimais tyrinėja psichologija. Psichologijos mokslas bando nustatyti du aspektus: 1) Sąžinė yra žmogaus prigimtinė savybė, kurią žmogus turi gimdamas, ar tai auklėjimo vaisius, įgyjamas formuojantis asmenybei?

 2) Sąžinė pasireiškia per protą, jausmus, žmogaus valią ar ji yra savarankiška jėga? Atidžiais stebėjimais ir tyrinėjimais atskleidžiama, kad sąžinė nėra auklėjimo ar fizinių žmogaus instinktų vaisius, bet turi aukštesnę, nepaaiškinamą prigimtį. Jeigu fiziologiniai instinktai vadovautų sąžinei, tai ji paskatintų žmogų daryti tai, kas savanaudiškai žmogaus prigimčiai labiausiai priimtina. Tačiau dažniausiai sąžinė paragina žmogų elgtis taip, kad jam nebūtų jokios naudos. Manau, jog sąžinė yra dvasinis turtas, kurį turi visi žmonės. Tačiau galime pastebėti, jog į sąžinės balsą žmonija įsiklauso skirtingai. Vieni asmenys stengiasi sąžinės balsą nuslopinti, kiti elgiasi priešingai ir vertina sąžinę kaip kelrodį, apsaugantį nuo amoralių poelgių. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas pateikia štai tokį sąžinės apibrėžimą: „Sąžinė - tai dorovinio atsakingumo už savo poelgius jausmas, jų vertės įsisąmoninimas".

Su visu stropumu saugok savo širdį

Pasigilinę į sąvoką „sąžinė", pastebėsime, kad graikų, rusų ir lietuvių kalbose žodis sąžinė artimai susijęs su žodžiais žinoti, žinojimas, žinia. Lietuvių kalboje žodžiai sąžinė ir žinia turi tą pačią šaknį žin-. Kalbiniu požiūriu žodį sąžinė būtų galima suprasti kaip savotišką vedlį. Dievo žodis atskleidžia, jog sąžinė yra mūsų mąstymo ir mūsų veiklos žinovas bei dvasinio gyvenimo įvertintojas. Šventajame Rašte randame, jog sąžinė gali būti sutapatinama su žodžiu širdis. Saugok su visu stropumu savo širdį, nes iš jos teka gyvenimo versmė (Pat 4, 23), - sakoma Patarlėse. Kalno pamoksle Jėzus sąžinę (širdį) sulygina su akimi, kuria žmogus mato savo dorovinį veidą. Kūno žiburys yra akis (sąžinė). Todėl, jei tavo akis (sąžinė) sveika, visas tavo kūnas bus šviesus. O jei tavo akis (sąžinė) pikta, visas tavo kūnas bus tamsus. Taigi, jei tavyje esanti šviesa yra tamsa, tai kokia baisi toji tamsa! (Mt 6, 22-23).

Tame pačiame Kalno pamoksle skaitome Viešpaties Jėzaus paraginimą, kviečiantį su kaltintoju susitarti dar prieš patenkant į teismą. Nagrinėdami šią Rašto vietą paprastai suprantame, jog kaltintojas yra mūsų artimas, su kuriuo dėl kažko nesutariame arba jam esame padarę skriaudą. Stačiatikių internetiniame portale rašoma, jog žodį kaltintojas būtų galima pakeisti žodžiu sąžinė. Tuomet Jėzaus pamokymas įgyja visai kitokią prasmę. Būtent su sąžine kiekvienam iš mūsų būtina susitaikyti, kol dar nepakliuvome į Dievo teismą: Greitai susitark su savo kaltintoju (sąžine), dar kelyje į teismą, kad kaltintojas (sąžinė) neįduotų tavęs teisėjui (Dievui), o teisėjas - teismo vykdytojui ir kad nepakliūtum į kalėjimą (Mt 5, 25).

Sąžinės liudijimas gali būti panašus į patyrimą, kai save bandome įtikinti, jog esame sotūs, nors būname alkani, arba, kad esame pailsėję, nors būname netekę jėgų. Iš tiesų kartais bandome įteigti sau, jog pasielgėme gerai, nieko blogo nepadarėme, o sąžinė liudija, jog mūsų poelgiai artimo atžvilgiu yra siaubingi. Tokių išgyvenimų tikriausiai teko patirti ne vienam krikščioniui. Pamenu, kaip kartą, daugiau negu prieš dvidešimt metų, po darbo važiavau priemiestiniu autobusu namo (tuomet dirbau kaimo bibliotekoje), ir vienam pažįstamam prie pat Anykščių pasidarė bloga. Tuomet pajutau vidinį paraginimą nieko nebijoti ir priėjus prie to asmens už jį pasimelsti uždėjus ant jo rankas. Deja, nedrįsau pajudėti iš savo vietos - mane baugino ne tik mirštantis žmogus, bet ir tuo pačiu autobusu važiavusios dvi kaimo mokyklos mokytojos. Anuomet buvome įpratę melstis garsiai šaukdami ir aš išsigandau, jog tos pedagogės, jei aš būčiau išdrįsusi melstis, palaikys mane kuoktelėjusia. Autobuso vairuotojas mirštantį keleivį nuvežė į ligoninę, bet medikai niekuo jam nebegalėjo pagelbėti. Praėjo daug metų ir pernai, viešėdama svetimoje šalyje, aš vėl neišdrįsau patarnauti į bėdą pakliuvusiam asmeniui. Vėlai vakare su drauge skubėjome į metro. Mūsų dėmesį patraukė nedidelėje uždaroje patalpoje ant žemės gulinti moteris. Galbūt ji buvo nualpusi, galbūt ištikta insulto, o gal girta? Bet mudvi nepriėjome arčiau, nepabandėme prasibrauti pro stiklines duris, kad sužinotume, kas nutiko vargšei moteriškei. Galėjome bent jau policininkų paieškoti, kad jie pasirūpintų į bėdą pakliuvusia moterimi. Po šio įvykio save teisinau, jog tai ne mano reikalas, juk buvau užsienyje, tačiau sąžinė nenurimo ir ilgai kaltino, jog praleidau progą patarnauti savo artimui.

Sąžinė - tai dalelytė dieviškumo

Sąžinės egzistavimą patvirtina Šventasis Raštas. Jau pirmame Pradžios knygos skyriuje skaitome, jog Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą ir panašumą (Pr 1, 26). Mūsų panašumas į dangiškąjį Tėvą atskleidžia, jog kiekvienas žmogus turi dalelytę dieviškumo. Sąžinė veikia visuose žmonėse nepriklausomai nuo jų amžiaus, rasės, išsilavinimo, socialinės padėties. Būdama moralės įstatymu, įrašytu žmogaus širdyje, sąžinė kalba žmonių vidiniam žmogui, teisia jų nedorus darbus bei mintis. Pagonys, nepažįstantys Gyvojo Dievo, aptinka savo viduje, jog įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse (Rom 2, 5). Kiekvienas žmogus - žydas, krikščionis ar pagonis - turi savyje vidinę ramybę, patiria džiaugsmą, pasitenkinimą, kai elgiasi teisingai, ir priešingai - jaučia nerimą, išgyvena liūdesį, spaudimą, kai savo artimui daro bloga. Pagonys, besielgiantys nedorai, savo viduje jaučia perspėjimą, jog jų elgesys netinkamas: Nors jie žino teisingą Dievo nuosprendį, kad visa tai darantys verti mirties, jie ne tik patys taip daro, bet ir palaiko taip darančius (Rom 1, 32).

Manau, jog tame teisme, kuris laukia žmonijos, Viešpats Dievas teis žmones ne tik atsižvelgdamas į kiekvieno jų tikėjimą, bet taip pat pagal kiekvieno žmogaus sąžinės liudijimą. Juk būtent sąžinė pasižymi ypatingu jautrumu atskirti gėrį nuo blogio. Jeigu žmogaus vidaus nebūtų paveikusi nuodėmė, sąžinė būtų galėjusi vadovauti visiems žmonių poelgiams. Dievo Įstatymo būtinybė atsirado tuomet, kai žmogus, užtemdytas aistrų, nustojo girdėti savo širdies (sąžinės) balsą.

Jei sąžinė ragina atgailauti, paklusk jai

Pasižiūrėkime į kelias istorijas iš Šventojo Rašto ir pamatysime, jog žmogaus neteisus elgesys atneša jam gėdą, baimę, sielvartą, kaltės jausmą bei didžiulį nusivylimą. Kai moteris pamatė, kad medžio vaisiai yra tinkami maistui, patrauklūs akims ir, vieną suvalgius, galima įsigyti išminties, ji paėmė jo vaisių, pati valgė ir davė savo vyrui, ir jis valgė. Tada atsivėrė abiejų akys ir jie suprato esą nuogi; juodu supynė figmedžio lapus ir pasidarė prijuostes. Dienai atvėsus, išgirdę Viešpaties Dievo, vaikščiojančio sode, balsą, Adomas ir jo žmona pasislėpė nuo Viešpaties Dievo veido tarp sodo medžių (Pr 3, 6-8). Adomas su Ieva, paragavę uždrausto vaisiaus, pamatė esą nuogi ir pajuto kaltę. Jiedu pasislėpė, nes nenorėjo matyti Dievo veido. Pirmieji žmonės bėgo nuo Viešpaties, nes sąžinė juos kaltino dėl nepaklusnumo.

Pasakojime apie moterį, sugautą svetimaujant, Rašto žinovai ir fariziejai troško paleistuvę užmėtyti akmenimis, bet sąžinės apkaltinti jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų iki paskutiniojo (Jn 8, 9). Kodėl išdidūs Rašto žinovai bei fariziejai pasitraukė? Jie Jėzų paliko su svetimaujančia moterimi, nes juos apkaltino sąžinė - jie pamatė savo pačių nuodėmingumą.

Man nuostabą kelia evangelisto Jono pasakojimas apie mūsų Viešpaties Jėzaus drąsų elgesį Jeruzalės šventykloje. Artėjant žydų Paschai, Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Šventykloje Jis rado prekiaujančių jaučiais, avimis, karveliais ir prisėdusių pinigų keitėjų. Susisukęs iš virvučių rimbą, Jis išvijo juos visus iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus ir išvartė stalus. Karvelių pardavėjams Jis sakė: „Pasiimkite visa tai iš čia ir iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų! (Jn 2, 13-16). Įdomiausia šioje istorijoje yra tai, kad nė vienas prekiautojas ar pinigų keitėjas neprieštaravo Jėzui ir nesiginčijo su Juo. Kodėl jie neprieštaraudami pasitraukė iš šventyklos? Atsakymas vienas - Jėzus kalbėjo tiesą, ir prekeivių sąžinės liudijo, jog šventykla nėra tinkama vieta prekybai.

Judo Iskarijoto gyvenimo pavyzdys atskleidžia, kad sąžinės priekaištai gali taip slėgti, jog žmonės nepakeldami dvasinio spaudimo pasitraukia iš gyvenimo. Pamatęs, jog Jėzus pasmerktas, išdavikas Judas gailėjosi ir nunešė atgal aukštiesiems kunigams ir vyresniesiems trisdešimt sidabrinių, sakydamas: „Nusidėjau, išduodamas nekaltą kraują". Tie atsakė: „Kas mums darbo? Tu žinokis!" Nusviedęs šventykloje pinigus, jis išbėgo ir pasikorė (Mt 27, 3-5). Kaip elgtis tam, kurio sąžinę slegia didžiulė nuodėmė? Ar jis amžiams pasmerktas? Mes žinome, jog kiekvienas tikintysis, padaręs nuodėmę, turi galimybę atgailauti. Krikščionybė prieš kitas religijas turi nuostabų pranašumą - per atgailą nusidėjėlio siela yra apvaloma nuo kalčių. Kokiu būdu tai vyksta? Mes atgailaujame ir Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių (1 Jn 1, 7). Jėzaus mokinys Petras tris kartus išsižadėjo Kristaus, sakydamas, jog Jo nepažįsta. Kai gaidys pragydo trečią kartą, Petras suprato išdavęs savo Mokytoją: išėjo laukan ir karčiai verkė (Mt 26, 75). Viešpats Jėzus Petrui atleido baisią nuodėmę, nes jis atgailavo. Jei išpažįstame savo kaltes ir tikime Dievo gailestingumu bei Jėzaus Kristaus auka ant kryžiaus, mūsų širdys apvalomos nuo nuodėmės bei išteisinamos: kraujas Kristaus, kuris per amžinąją Dvasią paaukojo save kaip auką be dėmės Dievui, nuvalys jūsų sąžinę nuo mirties darbų, kad tarnautumėte gyvajam Dievui (Hbr 9, 14).

Tyra sąžinė yra vidinio džiaugsmo šaltinis. Turėdami švarią sąžinę jau šiame gyvenime patiriame Dangiškos karalystės palaiminimus. Šventasis Jonas Auksaburnis yra pasakęs: „Ne valdžios didingumas, ne pinigų daugumas, ne galybės platybė, ne kūno tvirtybė, ne prabangus stalas, ne prašmatnūs drabužiai ar kitos žmogiškos privilegijos atneša gerovę ir džiaugsmą; bet visi šitie dalykai yra dvasinės gerovės bei tyros sąžinės vaisius.". Manau, jog sąžinė yra didžiulė Viešpaties dovana, veikianti jausmų lygmenyje. Ji genetiškai užprogramuota, jos racionaliai pažinti neįmanoma. Sąžinė - tai duotybė, kurią galime prilyginti kompasui, neleidžiančiam nuklysti nuo esminių žmogiškų principų. Sąžinė - tai dieviškų nurodymų ir elgesio programų rinkinys, kuris mūsų vidiniame žmoguje susiformuoja per žinias, įskiepytas tėvų, visuomenės ir įgytas studijuojant Dievo žodį. Mylėkime Jėzų Kristų, nuoširdžiai Jam tarnaukime ir būkime dangiškajam Tėvui dėkingi, kad Jo valią atpažinti mums padeda Dievo žodis, Šventoji Dvasia bei sąžinė, per vidinį liudijimą kalbanti mūsų širdims.