Kas trukdo bendrauti su Dievu?

Tenka pripažinti, kad kai kurie iš mūsų, tikinčių apie du dešimtmečius, negalime pasigirti uolumu dėl Dievo. Dvasinė disciplina kažkur lyg „užstrigo“, pajuntame lyg ir apatijos simptomus, įvairios „nuodėmėlės“ ima viršų, o pagalvoję apie Kristų tik atsidūstame... Mename, kaip praeityje atsiversdavome Bibliją, ir apreiškimai tuoj imdavo lyg verdantis vanduo kunkuliuoti mumyse, klusnumas Dievui tekėjo lyg nesustabdoma upė... Anksčiau viskas vyko lyg savaime, o dabar? Sąstingis?

Kodėl taip yra?

Vieno atsakymo turbūt nėra. Žinoma, galime ieškoti gilesnių (psichologinių, fiziologinių, socialinių, religinių ir t. t.) priežasčių, bet, manau, reikėtų įvardinti ir labai paprastą, gerai mums žinomą ydą, tai - apsileidimas, tinginystė. Ir nors  net ir ši yda gali turėti psichologinių ar kitokių priežasčių, taip pat gali pasireikšti pasilpus tikėjimui ar išgyvenant pagundymus (pav., galime būti gundomi labiau mylėti šį pasaulį nei Dievą), vis tik tinginystė yra tiesiog... tinginystė. Deja, apie tai liudija ne tik apleistos spintelės ar nesutvarkytos rūbų stirtos namuose, ne tik papildoma kavos pertraukėlė darbo metu ar elementarus „užsisėdėjimas“ namuose. Tinginystė it voro tinklas gali apraizgyti ir mūsų dvasinį gyvenimą: staiga aptingsti melstis, skaityti Raštą, o kadangi, kaip sakoma, gamta nemėgsta tuštumos, prasmingus užsiėmimus užims kita veikla... Mūsų „ego“ tuoj imsis to, kas nereikalauja jokių pastangų bei pamalonina kūną. Pradėję gyventi kūniškai, mes nevystome asmeninių santykių su Dievu, gyvename prisiminimais, tenkinamės sekmadienio susirinkimu bažnyčioje. O laikui bėgant ir bažnyčioje gali tapti „neįdomu“. Pati netikėtai pastebėjau, jog kai su dukra nustojome vakarais melstis (mat gimęs sūnus „sugriovė“ mūsų dienotvarkę), jai ėmė nelabai patikti ir giesmės, kai namuose klausydavau jų įrašų. Bet vos atnaujinome maldas, pokalbius tikėjimo klausimais, jos požiūris pasikeitė: ji vėl pamėgo giesmes, o kartais, išgirdusi mane giedant, bando giedoti kartu. (Tai bent, kaip viskas susiję!)

Tvarkantis namuose tenka nueiti visą tą kelią, kurį nuėjome „šiukšlindami“ ar palikdami daiktus ne jiems skirtose vietose. Bet argi ne panašiai vyksta ir dvasiniame gyvenime? Jei mes apleidžiame asmeninio bendravimo su Dievu praktiką, Dievo žodžio studijas, laikui bėgant vis sunkiau prie to sugrįžti. Mat siekiant vėl grįžti „į vėžes“ teks nueiti apleistą kelią, kol vėl pajusime turį sparnus dvasinio gyvenimo puoselėjimui (įsibėgėjus jie tikrai išauga!). Reikės „išsikuopti“: „nušienauti dilgėles“, nuvalyti apdulkėjusius langus... Po ilgesnės pertraukos atsivertusi Bibliją išties pasijuntu taip, lyg žiūrėčiau pro itin nešvarius akinius. Reikia laiko, kol žvilgsnis, įžvalga „atsigauna“. Matyt todėl kelio pradžioje pasijuntame tarytum skolininkai, o neturėdami tuoj pat „visos sumos“ imame išgyventi ir kaltę. Tuomet neretai pagalvojame: „Ai...“.

Bet nereikėtų savo „iškritimo už borto“ pernelyg sudvasinti ar apraizgyti filosofiniais išvedžiojimais („Nesimeldžiu, nes mano gyvenime tiesiog toks laikas...“, „Negaliu dabar taip paprastai pradėti melstis. Be to, Dievas veikia nepriklausomai nuo mano maldų“ ir t. t.). Pagalvoju, kad neretai labiau esame linkę „filosofuoti“, nei imtis tam tikrų veiksmų. Tačiau jei  taip elgęsi būtų Jėzaus mokiniai, išgirdę Kristaus šaukimą „Sek paskui mane“, veikiausiai, jie ir toliau sėdėtų ir aptarinėtų, ką reiškia šie Dievo žodžiai jiems asmeniškai ir visai žmonijai... Tikiu, kad šie Jo žodžiai tikrai verti apmąstymo,  apie juos galima rengti ištisus seminarus, tačiau tik ne tuo atveju, jei iš tikro nesiruošiama Juo sekti.

Pati kovodama kasdienes kovas, vis primenu sau, jog sekti Kristumi reiškia visiškai Jam atsiduoti, paklusti ir Juo pasitikėti. Ir, pirmiausia, tai reiškia vystyti, gilinti savo bendrystę su Juo. Suprantu, kad turiu pradėti nuo kasdienių dalykų, ten, kur esu... Būdama mama ir namuose augindama vaikus, savęs klausiu: kaip, būdama namuose, galiu tarnauti Dievui, vystyti bendrystę su Juo? Kaip galiu tinkamai, kaip Jo tarnaitė, patarnauti savo sutuoktiniui ir vaikams? Esu tikra: kad ir kur būtume, galime siekti artimesnio ryšio su Dievu ir tarnauti Jam.

Dievas myli ir laukia mūsų

Neleiskime velniui mūsų apgauti, - net ir atitolę nuo Dievo mes esame Jo vaikai, ir Viešpats tikrai mūsų laukia. Jis laukia kiekvieno nusidėjėlio, vadinasi, laukia ir tų, kurie jau Jį pažįsta. Nustoję bendrauti su Dievu, galime pradėti tikėti iškreiptu Jo paveikslu: užuot žvelgę į Jį, kaip į mylintį Tėvą, matome egzaminuotoją, laukiantį savo „studentų“ „atsiskaitymo“. O jei nuo Jo atitolome, nejaučiame jokio pasimėgimo, vien tik „skolas“. Tačiau iš tokių velnio pinklių mane visuomet išlaisvindavo ir padrąsindavo šie Jėzaus žodžiai: Ateinančio pas mane Aš neatstumsiu. Tai nuostabi žinia: kad ir kiek toli būtume nuėję į priešingą pusę, Viešpats kantriai laukia mūsų ir, jei ateisime pas Jį, NIEKADA mūsų neatstums. Jis laukia mūsų ne kaip „skolininkų studentų“, bet pirmiausia kaip savo vaikų, kuriuos be galo myli! Juk ir pasikeisti galime tik bendraudami su Juo, o ne būdami nuo Jo nutolę. Tik Jo artume imame tinkamai suvokti savo skolas ir už jas atgailauti, o ne atvirkščiai - jei pirma bandysime pasikeisti, o tik tuomet ateiti pas Dievą, skaudžiai nusivilsime.

Mokiniai, negalėję „nė valandos“ Getsemanėje su Juo pabudėti, toliau tęsė kelionę su Juo, nors išgirdo pabarimą, priekaištą ir pamokymą, kad „dvasia ryžtinga, o kūnas silpnas“. Manau, šie Viešpaties žodžiai buvo it strėlė, pataikiusi į pačią kūniško gyvenimo šerdį - turime mokytis daryti tai, ko nori mūsų dvasia, net kai kūnas jaučiasi per silpnas tai daryti. Turime mokytis įveikti tinginystę, nes nesunkiai pastebėsime, kad kūnas tampa silpnutėlis ne tik priešais maldos kambarėlio duris, bet ir, pavyzdžiui, vos pamačius pilną indų kriauklę ar nešvarias grindis.

Tiesiog priimkime sprendimą kovoti su tinginyste, kuri stengiasi pavogti bendrystės su Dievu laiką. Neleiskime ir kūnui mūsų apgauti ar „pergudrauti“. Apaštalas Paulius taip pat pripažįsta, kad jam tenka tramdyti savo kūną, jog tarnaudamas kitiems pats netaptų atmestinas. Sakyčiau, tokia Pauliaus patirtis turėtų mus visus paguosti - mat net ir apaštalui Pauliui reikėjo stengtis pažaboti kūną! Taigi ir jis buvo iš „to paties molio“, kaip ir mes. O žvelgiant iš kitos pusės, jei apaštalas Paulius turėjo tramdyti savo kūną, turime ir mes: Raštas nemažai kalba apie tai, kad turime atsisakyti senojo gyvenimo būdo, pažaboti kūnišką, į nuodėmę vedantį elgesį, apsirengti Viešpačiu Kristumi Jėzumi, kad netenkintume kūno geidulių. Manau, svarbu sau priminti: „Aš vis dar gyvenu kūne, kurį reikia ne tik puoselėti, bet ir tramdyti. Mano „ego“, kūniški troškimai dažnai ima viršų, tačiau turiu mokytis gyventi pagal Dvasią, o ne pagal kūną.“

Kaip pasikeisti?

Jei išgyvename sąstingį, jei apleidome bendrystę su Dievu ir tai suprantame, pradėkime dėl to melstis, kad Viešpats padėtų mums pasikeisti. Te nebylius atodūsius pakeis realūs maldos prašymai. Tegul ir trumpos maldos, tegul tai bus tik prašymai, kad Šventoji Dvasia vėl pažadintų mūsų širdis, tačiau ir tai bus žingsnis į priekį.

Kokios galėtų būti tos maldos? Pavyzdžiui: „Dieve, Tu matai, kad nutolau nuo Tavęs, neturiu jėgų melstis, skaityti Rašto... Prašau, padėk man pasikeisti. Įdėk man norą ieškoti Tavęs, uždek mano širdį maldai, Dievo žodžio apmąstymams...“. Arba: „Viešpatie, Tu matai mane, matai, kad gyvenu kūniškai ir puoselėju daugybę nuodėmių... Padėk man pasikeisti, padėk man atsigręžti į Tave“, „Dieve, gelbėk mane iš dvasinio sąstingio, gelbėk, padėk...“ ir pan.

Neabejokime: Viešpats girdi maldas! Net jei čia pat ir nepajuntame pokyčių, vis tiek tęskime melstis tokiomis maldomis. Pamenu, kadaise vienas krikščionis pasakojo, kaip jis daug savaičių nuolat melsdavosi, kad Viešpats jam suteiktų išteisinimo Kristuje apreiškimą. Kai šis apreiškimas po tam tikro laiko pasiekė jo širdį, tai iš esmės pakeitė jo gyvenimą ir, žinoma, jį patį!

Taip pat būtinai su kuo nors apie savo padėtį pasikalbėkime. Su kuo nors, kas myli Viešpatį ir galėtų kartkartėmis skirti mums laiko, kad drauge aptartume pokyčius ir kovas, kurias vis dar tenka kovoti.

Pasikvieskime į pagalbą „kūniško gyvenimo dietologą“

Neseniai sužinojau, kaip dirba dietologai - žmonės, padedantys „prisijaukinti“ sveikos mitybos įpročius visiems norintiems, ypač turintiems antsvorio (dietologai nesudarinėja trumpo efekto dietų, bet siekia įdiegti sveikos mitybos įpročius visam gyvenimui). Dietologas ne tik pasveria savo pacientą, bet ir su juo kalbasi: aptaria žmogui įprastus mitybos įpročius, dienotvarkę, pagal kurią žmogus gyvena bei maitinasi, vėliau pasiūlo tam tikrą valgiaraštį. Jei pacientas laikosi specialisto patarimų, pradeda džiaugtis sveikesniu gyvenimu, svorio kritimu... O jei patarimų laikytis nesiseka, žmogus turi galimybę su profesionalu aptarti nesėkmes, jų priežastis ir vėl „įvažiuoja į vėžes“.

Pagalvojau, jog kartais mums reikia tokio kūniško gyvenimo „dietologo“, kuris padėtų sutramdyti mūsų „ego“ ir nuodėmingus polinkius, pagalbos. Imtis dvasinio gyvenimo disciplinos: atnaujinti maldos gyvenimą, jei jį apleidome, vėl asmeniškai studijuoti Raštą, o galbūt net grįžti į bažnyčią mums tikrai galėtų padėti broliai ir sesės Kristuje, galbūt vyresnieji.

Neseniai viename straipsnyje apie sveiką mitybą perskaičiau  įdomų pastebėjimą: viena gana populiarios dietos sistemos dalis - bendrauti su tais, kurie taip pat puoselėja sveikos mitybos įpročius. Visi, norintys sulieknėti, buvo sąmoningai raginami bendrauti ir dalintis savo pasiekimais su kitais, tokių pačių tikslų siekiančiais žmonėmis. Ir būtent bendrystė, dalijimasis patirtimi įkvėpdavo tuos, kuriems būdavo sunkiau.

Galbūt pravartu tokią praktiką taikyti ir siekiant dvasinio gyvenimo disciplinos? Pasikalbėkime su tikinčiais draugais ir sąmoningai aptarkime, kaip sekasi studijuoti Žodį ir pagal jį gyventi, kaip sekasi asmeniškai melstis ir paklusti Dievui. Kalbėkimės apie tai, kokie Šventosios Dvasios troškimai valdo mūsų širdis, ar girdime Viešpaties balsą, kuriuo dienos metu mums geriausiai sekasi skaityti Dievo žodį ir pan... O jei negirdime, jei negyvename pagal Dievo valią, jei nesidomime Jo valia, gal verta su bičiuliais pasvarstyti, kodėl taip yra, ir pagalvoti, kaip iš to „išlipti“? Pamenu, kai dar pati vedžiau namų grupelę, stengiausi laiką, kai susirinkdavome drauge, panaudoti tinkamai: maldai, Dievo žodžio studijoms, bendravimui apie tikinčiųjų poreikius bei džiaugsmus, pažangą ar tikėjimo kelionėje sutinkamus iššūkius. Suvokiau, kad laikas per daug brangus, kad jį švaistytume nereikšmingiems pokalbiams. Žinoma, gyvenimas kupinas įvairių temų, tačiau nesinori joms atiduoti to laiko, kuris skirtas bendrystei su Dievu. Jei namų grupelė skirta bendravimui Šventojoje Dvasioje, to ir turėtume siekti.

Paieškokime būdų, įdėkime pastangų

Nepaprastai džiaugiuosi turėdama draugų, kurie iš tikrųjų myli Viešpatį ir su Juo gyvena. Net jei kartais mūsų nuomonės ir nesutampa (net ir teologiniais klausimais), bendravimas su jais tikrai įkvepia ieškoti Viešpaties. Kartais su kuo nors pasikalbėjus, atrodo, akyse prašviesėja, melstis jau savaime norisi... Juk ir mūsų Viešpats rodė mums gerus pavyzdžius: kai Jėzus pasakė, kad Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta, tai neabejotinai buvo didelis paraginimas bei pamokymas Mortai. Tačiau šis pamokymas tapo dideliu paraginimu ne tik jai, bet ištisoms Evangelijas skaitančioms kartoms...

Manau, ir tarp mūsų yra Dievo ieškančių žmonių, kurie tikrai gali paraginti mus taip pat šlietis prie Jo. Viena mano bičiulė yra be galo taurios ir tyros širdies - kiekvieną kartą su ja pabendravus, norisi sekti Kristumi, liudyti Jį savo gyvenimu labiau nei žodžiais. Nors ši bičiulė yra katalikė, o aš - evangelikė. Džiaugiuosi, kad Viešpaties veikimas mūsų gyvenime neapsiriboja viena denominacija - Jis veikia per kiekvieną, kuris nuoširdžiai Jo ieško.

Prašykime Viešpaties, kad turėtume tokių draugų ir patys būtume kitiems tokia parama bei pagalba. Tačiau net  jei tokių žmonių nepažįstame, imkimės dvasinės disciplinos patys: atidžiai pastudijuokime savo dienotvarkę, galbūt net raštu pasižymėkime, kam tą dieną skyrėme laiko. Kiek laiko ruošėmės į darbą, ką veikėme laisvu pietų pertraukos metu, kaip praleidome vakarą namuose, kam skyrėme daugiausiai dėmesio. [Siekiantiems sveikai maitintis patariama vesti maitinimosi dienoraštį, kad patys matytų, kiek ir ko įsideda į burną - būtent toks dienoraštis, kaip rodo tyrimai, labai skatina susilaikyti]. Apmąstykime, kada galime skirti laiko maldai, Dievo žodžiui, ir pradėkime tai daryti. Tegul po truputį, tegul pradėsime nuo penkių minučių, bet ištikimai žengdami žingsnį po žingsnio siekime norimų rezultatų... Atsivertę Bibliją neskubėkime jos visos (kuo daugiau ir kuo greičiau) perskaityti, bet atraskime laiko apmąstyti, ką perskaitėme, užsirašykime, ką skaitydami supratome. Taip pat skaitymo (religinių knygų, Biblijos) laiką išnaudokime ir maldai: pastebėsime, jog perskaičius tam tikras mintis norisi melstis, pakelti savo žvilgsnį į Viešpatį... Tokie ir panašūs žingsniai, tikiu, po truputį kreips mūsų mintis Dievo žodžio šviesos link, kad vaikščiotume ne savo, o Jo keliais.

Iš patirties žinau, kad, pavyzdžiui, mamoms, auginančioms mažus vaikus tikrai sudėtinga puoselėti dvasinę discipliną. Tačiau suprantu, kad jei neįdėsime pastangų, sudėtinga bus visą gyvenimą, nes visą laiką atsiras įvairių trukdžių... Taigi, kad ir kokios aplinkybės mus suptų, tenka pripažinti, kad bet kuriuo atveju reikės pasistengti... Pažįstu vieną šeimą, kur mama, auginanti penkis vaikus, geba atsikelti anksti, kai dar visi miega, ir melstis. Taigi, maldai laiką ji skiria ne šeimos ar vaikų sąskaita, ir šeima nepajunta jokios skriaudos. Ir nors man keltis anksčiau už vaikus (ypač kai dėl jų dažnai naktimis tenka nubusti) atrodo neįmanoma, tačiau atrasti laiko Dievui tikrai įmanoma. Mes kiekvienas turime atrasti laiko, kurį skirsime Viešpaties ieškojimui. Galbūt įmanoma pasimelsti, kol vaikai žaidžia? Nemanau, kad Jėzus pyktų, jei maldos kambarėlyje užsidarome kartu su vaikais, kur jie žaidžia, o mes - dėkojame Jam... Taip pat pastebėjau, kad dukrai skaitydama tikėjimą praturtinančias knygeles aš pati esu palaiminta, - taigi ir pokalbiai su vaikais gali būti praturtinti maldomis, dievoieška.
--
Apibendrindama noriu pasakyti, kad mes visi turime kūną, kurį turime tramdyti bei, anot apaštalo Pauliaus, daryti jį klusnų Dievo žodžiui. Netikėčiau, kad koks nors Dievo tarnas turi ypatingą kūną, kurio nereikėtų pažaboti, ir tarnavimas Dievui jam einasi tiesiog savaime. Esu tikra, kad visi Dievui atsidavę žmonės galėtų paliudyti apie kasdienes kovas bei iššūkius, kovas dėl laiko Viešpačiui vienumoje, iššūkius išties aukoti savo kūnus kaip Dievui patinkančią auką. Ir ar ne tinginystė ir disciplinos stoka neretai pakiša mums koją?.. Žinoma, ir velnias nesnaudžia - jis visomis išgalėmis stengiasi mūsų mintis nuo Dievo ieškojimo nukreipti kažkur kitur. Kad tik nesimelstume, kad tik nesigilintume į Dievo žodį. O juk mūsų stiprybė - Viešpatyje, tai yra Jo artume, nuolat puoselėjant asmeninę bendrystę su Juo ir vis geriau Jį pažistant. Nepakanka tik žinoti, kad Jis yra.

Siekime dvasinės disciplinos. Net jei vėl ir vėl „nutrūkstame“, lygiai taip vėl ir vėl parodykime atkaklumą bei ištikimybę Dievui. Jėzus kalbėjo apie slaptumą su Dievu, maldos kambarėlį - neapleiskime jo.


Todėl trokštame, kad kiekvienas iš jūsų rodytų ankstesnį uolumą iki galo, kol pasieks visišką vilties užtikrintumą, - kad neaptingtumėte, bet būtumėte sekėjai tų, kurie tikėjimu ir kantrybe paveldi pažadus. (Žyd 6, 11-12)

Nuotrauka Rolanos Kunskės