Lietuvos evangelinių bažnyčių bendrijos bendruomenių kalendoriuje viena atmintina diena daugiau – jau ne vienus metus įsibėgėjančią vasarą vainikuoja Bendrijos konferencija – Vienybės šventė. Šiais metais Vienybės šventė vyko birželio 21 d., o tikinčiuosius Kristuje iš visos Lietuvos svetingai priėmė Vilniaus evangelinė bažnyčia. Pati šventės tema „Kokį Dievą aš tikiu?“ (remiantis Nikėjos ir kitais esminiais tikėjimo išpažinimais) buvo tarsi kvietimas stabtelėti ir apmąstyti savo kelią su Dievu.
Naujosios Akmenės evangelikų bažnyčios pastorius Mindaugas Palionis, kurio pamokslo tema – Dievo žodis, ragino visus stabtelėti ir paklausti savęs: kokį Dievą mes tikime? Kaip Jį pažįstame? Ar nesusikūrėme Jo paveikslo, remdamiesi savo įsivaizdavimais ir patirtimi? Išties vienintelis patikimas Dievo pažinimo šaltinis – Dievo įkvėptas Šventasis Raštas (2 Tim 3, 16). Žodis, kuris buvo pas Dievą ir buvo Dievas, tapo kūnu Jėzuje Kristuje (Jn 1, 1–3. 14), gyveno tarp žmonių, tarnavo jiems, kentėjo ir mirė už visų nuodėmes, trečią dieną prisikėlė ir sugrįš kaip Karalius ir Teisėjas.
Pamoksle skambėjo įspėjimas nepasiduoti dviem Šventojo Rašto konkurentams – filosofijai ir tradicijai (plg. Kol 2, 8). Filosofija geriausiu atveju pastato aukurą Nežinomam Dievui, bet tik Raštas atveria Dievą tokį, koks Jis yra. Kita vertus, tradicija yra nuostabus dalykas, padedantis tikintiesiems garbinti Dievą, tačiau ji gali tapti pavojinga, kai žmonių sąmonėje ar mokyme sulyginama su Dievo žodžiu (plg. Mk 7, 9). Šiandien susiduriame ir su kitomis pagundomis – teikti pirmenybę emociniam Dievo patyrimui arba pasiduoti liberaliajai teologijai, laikyti Šventąjį Raštą istoriniu dokumentu ir taip paneigti esmines tikėjimo tiesas ir Evangelijos žinią – Kristus mirė ir prisikėlė pagal Raštus (1 Kor 15, 3–4). Baigdamas pastorius pabrėžė Bažnyčios tęstinumą ir kvietė susirinkusiuosius drauge perskaityti Nikėjos–Konstantinopolio tikėjimo išpažinimą.
Bendrijos vadovas ir Kauno evangelinės bažnyčios pastorius Gabrielius Lukošius pamokslavo tema Kristus. Gabrielius dalijosi prisiminimu iš 1985 m., kai paprastas paprasto žmogaus klausimas „O kokį Dievą tu tiki?“ atvėrė, jog svarbu tikėti tokį Dievą, koks Jis yra, o ne kokį įsivaizduojame. Kaip galėtume pažinti Jį geriau? Įsižiūrėdami į Kristų Jėzų, kaip ragina Laiško hebrajams autorius (Hbr 3, 1–2) ir apaštalas Jonas: Pradžioje buvo Žodis […] ir Žodis buvo Dievas […] Žodis tapo kūnu – Jėzumi (Jn 1, 1. 14. 18). Visa kūrinija kalba apie Kūrėją, tačiau tik Sūnus apreiškia Tėvą.
Kita vertus, Kristaus pažinimas labai asmeniškas, nes Jis pamilo mane ir paaukojo save už mane (Gal 2, 20). Jau Senojo Testamento aukos padėjo žmonėms suprasti, jog nuodėmei nuplauti reikalinga gyvybė, tačiau tik Kristus – Avinėlis be kliaudos, numatytas prieš pasaulio sutvėrimą (1 Pt 1, 18–21), – iš tiesų išlaisvina iš nuodėmės. Tik tokia auka keičia žmogų iš pagrindų.
Dar vienas nuostabus dalykas Kristuje – Jo dievystės ir nuolankumo dermė. Būdamas Dievas, Jis nusižemino iki kryžiaus mirties, todėl Dievas Jį labai išaukštino (Fil 2, 6–11). Tad vėl ir vėl klauskime savęs: kokį Dievą aš tikiu? Ar Tą, kuriam duota visa valdžia danguje ir žemėje, bet kuris nuolankiai mirė už mano nuodėmes? Taigi įsižiūrėkime į Jį, žavėkimės Juo ir Jį garbinkime, nes Jame yra viskas, ko mums reikia.
Vilniaus evangelinės bažnyčios pastorius Darius Širvys kalbėjo apie Trejybę. Nors žodis „Trejybė“ Biblijoje nepaminėtas, mokymas, jog yra vienas Dievas trijuose Asmenyse – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia – persmelkia visą Šventąjį Raštą. Viena vertus, tai gili paslaptis, tačiau, kita vertus, ji bent iš dalies atskleista bažnyčiai. Ją suprasti padeda santuokos ir šeimos pavyzdžiai: krikščionys „prie vieno prideda vieną ir dar vieną – ir gauna vieną“, t. y. susituokdami vyras ir moteris tampa vienu kūnu (Pr 2, 24). Ir nors santuokos liudijime neparašyta, kad sutuoktiniai tampa šeima, bet iš tiesų niekas tuo neabejoja.
Vienos svarbiausių Šventojo Rašto eilučių, liudijančių apie Trejybę – Evangelijos pagal Joną žodžiai: Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus (Jn 20, 30–31). Joje paminimi visi Dievo Asmenys. Kristus – Pateptasis, tai yra pateptas Šventąja Dvasia. Dievo Sūnus – taigi turintis Tėvą. Yra skirtingi Asmenys, bet vienas Dievas. Tėvas – ne Sūnus, Sūnus – ne Dvasia, tačiau visi trys yra vienas Dievas. Net nesuprasdami šio slėpinio iki galo priimkime jį nuolankiai (kaip ragina žymūs mąstytojai B. Paskalis ir K. S. Luisas), nes žmogus – kūrinys – nepajėgus iki galo suprasti Kūrėjo.
Kadangi Dievas yra meilė, Jis nesusitaiko su blogiu: meilės atsakas nuodėmei – teisinga rūstybė, kuri ant kryžiaus ištinka Sūnų vietoj mūsų. Prisikėlęs Kristus parodo žaizdas, o Tėvas siunčia Šventąją Dvasią į mūsų širdis, kad šauktume „Aba, Tėve“. Teisingai išpažindami Jėzų – Kristų, Dievo Sūnų – esame įtraukiami į Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios bendrystę ir gyvename augdami šioje meilėje.
Vilniaus evangelinės bažnyčios diakonė Dalia Janušaitienė pristatė per praėjusius metus parengtą didelį darbą – daugiau kaip šimto lapų Lietuvos evangelinių bažnyčių istorijos ir veiklos apžvalgą (ir apie tūkstantį lapų lydimųjų dokumentų), kuri šių metų pavasarį buvo pateikta Lietuvos Respublikos Seimui ir Teisingumo ministerijai drauge su prašymu Bendrijai suteikti valstybės pripažinimą.
Sesuo iš Vilniaus evangelinės bažnyčios Silvija Beconienė bei Panevėžio evangelinės bažnyčios pastorius Ramūnas kartu su svečiais iš Ukrainos pasakojo apie Ukrainos karo kapelionų tarnystę kovojančiai šaliai ir Bendrijos paramą, pristatė įrašytas karių padėkas bei poreikius ir ragino nepavargti remti agresijai besipriešinančios šalies.
Po pietų vyko seminaras „Giesmių teologija“, kurį vedė Vilniaus evangelinės bažnyčios šlovinimo tarnystės vadovė Rita Brazaitienė, šlovintojas iš Panevėžio Danielius Jukna, diskusijoje dalyvavo pastoriai Darius Širvys ir Ramūnas Jukna, taip pat šlovintojai Dainius Dargis (iš Kauno) ir Džiugas Širvys (iš Vilniaus). Sąvoka „šlovinimas“ plačiąja prasme apima visą gyvenimą (1 Kor 10, 31), o siaurąja – bendruomeninį giedojimą (Ps 150). Giesmės nėra tik „apšildymas“ prieš pamokslą, bet Žodžio tarnystės dalis – per jas taip pat skelbiama Evangelija.
Konferencijos metu patarnavo Vilniaus ir Kauno evangelinių bažnyčių šlovintojai. Po kiekvieno pamokslo susirinkusieji mažose grupelėse meldėsi pagal pristatytas maldos intencijas: kad Dievas atvertų duris skelbti Evangeliją ir kad jos nesigėdytume, kad augtume mūsų Viešpaties ir gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu.
Dėkokime Viešpačiui už gilius pamokslus, įdomius pristatymus, puikų orą, taip pat – galimybę tikintiesiems iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių kasmet susirinkti bei drauge ieškoti Jo veido.
_64x64_9de.jpg)
